Kol didžioji žmonijos dalis skuba, lekia, sukasi ir verčiasi kūliais, kažkas lėtai, ramiai ir užtikrintai juda pirmyn – savosios svajonės link. Lėtojo turizmo asociacija Lietuvoje, turinti jau 30 narių, žengė dar vieną žingsnį. Dalis asociacijos narių, kurių veikla susijusi su maistu ar jo kultūra, susibūrė į naują bendruomenę Food Culture Flavours in Lihuania (Maisto kultūros skoniai Lietuvoje), kuri lapkričio 29 d. Italijoje buvo oficialiai patvirtinta pasaulinio tinklo SLOW FOOD nare. Sodyba SŪRIO KELIAS yra pirma ir kol kas vienintelė Rytų Lietuvoje, kuri įsiliejo į pasaulinės organizacijos SLOW FOOD gretas, yra Lėtojo turizmo asociacijos ambasadorė bei Sirvėtos regioninio parko ženklo turėtoja. SŪRIO KELIAS, esantis Kačėniškės piliakalnio papėdėje (Nalivaikų k., Ceikinių sen., – tai regeneracinis, biodinaminiais principais veikiantis ūkis, kuriame senovės tradicijas, persipynusias su išmania šiuolaikine veikla, puoselėja jo įkūrėja Monika ŠIMONĖLĖ. 

Geras, švarus ir teisingas maistas visiems 

SLOW FOOD – tai pasaulinis judėjimas 1986 m. gimęs Italijoje. Carlo Petrini inicijavo šį judėjimą reaguodamas į spartų greitojo maisto (angl. fast food) populiarėjimą. Carlo Petrini sunerimo dėl iškilusios grėsmės tradicinei vietos maisto kultūrai, gastronomijos paveldui ir ekologiškai atsakingai maisto gamybai. SLOW FOOD bando ugdyti sąmoningą požiūrį į maistą, skatinti vietinių ir sezoninių produktų vartojimą bei puoselėti gamtai draugišką ūkininkavimą. Šiuo metu šis judėjimas vienija milijonus narių iš daugiau nei 160 šalių. 

SLOW FOOD vertybės – geras, švarus ir teisingas maistas visiems: 

Geras maistas (angl. Good) – maistas turi būti skanus, pagamintas iš kokybiškų, šviežių ingredientų, puoselėjant gastronomines tradicijas. 

Švarus maistas (angl. Clean) – maistas turi būti auginamas ir gaminamas aplinką tausojančiais metodais, vengiant chemikalų, GMO ir perteklinio resursų naudojimo. 

Teisingas maistas (angl. Fair) – ūkininkai ir gamintojai turi būti sąžiningai apmokami už savo darbą, o maistas turi būti prieinamas visiems, nepaisant jų socialinio statuso. 

Kol kas SLOW FOOD bendruomenės Food Culture Flavours in Lithuania branduolį sudaro 13 narių. Tarp jų – Henrieta Miliauskienė, naujų Slow Food bendruomenių iniciatorė ir Slow Food Farm programos atstovė Lietuvoje, taip pat Lina Krasnovaitė-Siparienė ir Rūta Krasnovaitė, kurios gvildena XIX a. dvarų maisto kultūros paslaptis, Aušra Česnulevičienė, M.K. Čiurlionio šeimos kulinarinio paveldo gaivintoja bei Monika Šimonėlė, gyvenanti Slow Life ritmu ir pristatanti sezonines biodinaminiais principais veikiančio ūkio Sūrio kelias naujienas. 

Slow Food bendruomenė ir jos nariai, pasak steigėjų, – unikali galimybė Lietuvai, siekiančiai drauge su kitais pasaulinio tinklo nariais eiti kitokiu keliu – puoselėti vietos tradicijas ir įkvėpti kitus kurti tvarų ryšį su maistu, burtis į aktyvias bendruomenes, kurioms rūpi geras, švarus ir teisingas maistas. 

Myliu lėtai ir baigta!

Lėtojo turizmo asociacijos Lietuvoje nariai prisistato labai trumpai: „Myliu lėtai ir baigta!“ Kuo gi ypatingi lėtieji ir kas yra lėtasis turizmas? Pirmiausiai yra lėtasis judėjimas – tai gyvenimo skoniai ir spalvos, kurie apima lėtojo maitinimo, lėtojo vaikų auklėjimo, lėtojo maisto ir jų koncepcijų įgyvendinimas. Visa lėtojo judėjimo esmė – vartoti tik tai, kas užaugo tame krašte, maistą gaminti tik iš to, kas tuo metu žaliuoja darže, prekes pirkti iš organiškai, tvariai ūkininkaujančių vietos ūkininkų, o vaikus auklėti pagal natūralius jų poreikius. Kaip sako M. Šimonėlė, tiesiog gyventi ir mėgautis pačiu gyvenimu čia ir dabar. 

Lėtasis turizmas – tai ir keliavimo filosofija, ir pažintis su kuriančia asmenybe. Lėtąjį keliautoją galima vadinti kelionių gurmanu. „Lėtųjų“ teigimu, kelionių gurmanas yra žmogus, kuriam neįdomios nupirktos nuomonės formuotojų reklamos ar portalų sudarinėjami kelionių, objektų TOP sąrašai. Lėtasis keliautojas – tai keliautojas, kuris kolekcionuoja potyrius, įgyjamus bendraujant su savaip mąstančia ir kuriančia asmenybe. „Kuomet susitinka „lėtasis“ paslaugų teikėjas ir „lėtasis“ keliautojas, įvyksta tikra bendrystės alchemija“, – prisistatydami „lėtieji“ rašo letasisturizmas.lt.

Ūkio „Sūrio kelias“ filosofija 

Įsivaizduokite kelią, kuriuo keliaujant laikas tarsi sustoja… Kelią, kuriuo einant kiekvienas žingsnis – paslaptinga viešnagė į laiką, kai gyvenimas buvo lėtesnis, autentiškesnis ir tvaresnis, neatsiejamas nuo gamtos ritmo. Turbūt jau supratote, kad šis kelias egzistuoja, jis realus. Tai – „Sūrio kelias“! Vilnietės Monikos Šimonėlės įkurtas biodinaminiais principais veikiantis ūkis. Jau daugiau nei dešimtmetį Monika, Regimantas ir jų dukra Liepa atvykusiam į svečius suteikia progą patirti tikrą stebuklą: nuo PRISILIETIMO prie TIKRO, prie įvairiausių skonių ir spalvų paletės, iki žvaigždžių NAKTIGONĖS… ir visa tai skambant TYLAI arba GYVAI muzikai…

Pradžios pradžia

Beveik prieš penkiolika metų Monika lyg ir nieko nenustebino Sirvėtos regioniniame parke įsigijusi sodybą, kad savaitgaliais galėtų kieme prasivažiuoti vejapjove, o paskui, įsitaisiusi po sena obelimi, romantiškai pasvajotų su knyga rankose. 

Neilgai truko ši miestietiška idilija kaime. Dukros ir anūkės aplankyti atvykusi močiutė atvežė dovanų – vištelių. Sutapimas ar ne, bet tuokart nesureikšminusios dovanos, vėliau kūrėjos iš miesto patyrė tikrą euforiją, kai rado sudėtą pirmą kiaušinį. Gal tai ir buvo toji pradžios pradžia, kai šeimos gyvenime prasidėjo virsmas… 

„Sūrio kelias“ – ne tik vieta, tai – patirtis

„Sūrio kelias“ – ne tik ūkis, tai vieta, kur senovės tradicijos ir XXI a. užgimusios veiklos (technologijos), susilieja į unikalią patirtį, stulbindamos tiek kokybe, tiek prabanga. Pats ūkio pavadinimas sufleruoja, kad čia kažkas susiję su sūriais. Ir tai iš dalies yra tiesa. Šveicarijoje kurį laiką gyvenusi Monika ne tik išmoko degustuoti, bet ir spėjo pamilti avies pieno sūrius. Šiandien ūkyje galima paskanauti bene 12 rūšių avių pieno sūrių. Vieni jų – atkurti pagal senovinius receptus, mat, kažkada Lietuvos dvaruose buvo mėgaujamasi būtent subtilaus avių pieno sūriais, kiti – šio laikmečio stebuklai. Jei pasiseka nenusivėlinti ir laiku užsisakyti, galima surengti ištaigingą puotą gomuriui skanaujant pačios Monikos sukurto sūrio Zuzana.

Pasakyti, kad ūkyje gimsta tik sūriai, tai beveik nieko nepasakyti, nes šeimininkai beveik visą maistą: nuo duonelės ir grūdų jai, vaisių ir daržovių bei teisingai užaugintos ėrienos servelato, saliamio ir kitų mėsos produktų gamina patys. 

Biodinaminių principų puoselėtojai 

Pagrindiniai „Sūrio kelio“ gyvulėliai – ramios ir smalsios pieninės avys, bet yra ir vilninių avyčių, ožkų bei kartu su jomis sodybos pievose besiganančių žąsų. Savo būties reikaluose sukasi pulkeliai ančių, vištų… Išminties ir harmonijos simbolis Sūrio ūkyje – žirgas. Savitą nuotaiką ir judesį aplinkoje palaiko skirtingų veislių šunys – kiekvienas žinantis ir atliekantis savo pareigas. Čia net ir katinai esą bendrininkai ir bitelės gyvena ne pramoniniu, o joms priimtinu dreviniu natūraliu ritmu. Visame kame lėtas gyvenimas sukasi įprastu ritmu, net jei kartais įvyksta nesuplanuotų nuotykių. 

Gamtos ritmu besitvarkantys ūkio šeimininkai pasitelkę senolių išmintį bei fizikos, biologijos ir medicinos žinias sugebėjo ištobulinti veiklas tiek, kad senokai peraugo ekologinio ir gamtinės žemdirbystės ūkio sampratas. Šiandien „Sūrio kelias“ veikia pagal biodinaminio ūkio principus. M. Šimonėlės teigimu, pasiekti galima daug, bet pirmiausia turi apsispręsti nenuolaidžiauti sau. 

Amatai ir menas išaugino stebuklus

Įprasta manyti, kad ten, kur gyvuliai, ten nešvara, primityvumas ir visi kiti pilkų atspalvių nesmagumai. „Sūrio kelias“ yra įrodymas to, kad gyvuliukai ir paukščiai bei kiti namų augintiniai tik sustiprina įvairius pojūčius ir padeda skleistis kūrybiškumui. Tiek ūkio šeimininkė Monika, tiek jos dukra Liepa Jankauskaitė dirbdamos kasdienius darbus sugeba visame kame pastebėti nepaprastus dalykus. Taip gimsta nuostabios judviejų meninės fotografijos, šalies fotomenininkų plenerai ūkyje ir parodos. 

Laimingų ūkio avyčių iššukuota, išplauta vilna, pašokusi verpimo ratelyje ar verpstuke, tampa siūlu, o paskui sugula į dailiai išaustas juostas ar šalius bei kitokius rankų darbo šedevrus, tinkamus ir kasdienai, ir pasipuošti. Pievose ir pelkėse augantys žolynai, atkeliavę į ūkio svirnelį, šeimai suteikia ne tik energijos ištisus metus bei jų stiprina sveikatą. Kai kurie jų M. Šimonėlės rankose sugeba tapti puikiais, tvirtais ir dekoratyviais krepšeliais ar pintinėmis. 

Atokvėpio akimirką ūkyje gali išgirsti ne tik tylą. Čia gali skambėti ir Liepos fleita, kanklės, o kartais atgyja Monikos ukulėlė, ypatingomis progomis giedamos sutartinės. O kam pavyksta rugpjūčio naktimis apsilankyti „Sūrio kelyje“ – tas patenka į stebuklingą žvaigždžių naktigonę su vedliu, puikiai išmanančiu dangaus skliauto paslaptis. 

Ar jau žinai, apie ką svajoti gali tu? 

„Sūrio kelias“ – vieta, kur laikas sustoja ir kur galima atrasti save tokį, kokio net nepažinojai. Tai vieta, kurioje senovės išmintis ir vertybės bei dabartis susijungia į vieną harmoningą visumą. Šis ūkis – pavyzdys ir nenuginčijamas įrodymas to, kad kiekvienas iš mūsų gali sukurti savo rojų žemėje. Monikos Šimonėlės istorija yra įkvėpimo šaltinis visiems, kurie svajoja apie gyvenimą gamtos ritmu, kupiną prasmės ir autentiškumo. Lėtas gyvenimas nėra tik mada, tai filosofija, kuri padeda mums sulėtinti tempą, pasimėgauti mažais gyvenimo džiaugsmais ir sukurti tvaresnį pasaulį. Apsilankę „Sūrio kelyje“ ar kitose panašiose vietose, galime atrasti naujų įkvėpimo šaltinių ir suprasti, kad kiekvienas iš mūsų eidamas mažais žingsneliais gali padėti atsiskleisti tikram pasaulio žavesiui, natūraliems aromatams, švelnioms spalvoms bei kvapą gniaužiantiems akimirkos skoniams. 

Ūkio „Sūrio kelias“ ir Sirvėtos regioninio parko nuotr.