Du tūkstančiai dvidešimt ketvirtųjų metų pabaigoje, visi tą pačią dieną, jie išėjo iš ligoninės. Ne iš Egipto, tik iš ligoninės, ir vis dėlto tai buvo kažkas tokio. TOKIO.

Ar matėte, kaip jie ėjo? Kaip ligoniai, tie, kurie dar galėjo vaikščioti, tempė tolyn nuo ligoninės gulinčius ir nepaeinančius, kaip jiems kilniadvasiškai padėjo sunerimę – čia pernelyg švelniai pasakyta, – veikiau išsigandę gydytojai ir seselės, kažkieno nežmoniškai slaugytojomis pavadintos? Kaip visi jie, vos išdrįsdami atsisukti, vis žvalgėsi, ar spės pabėgti, ar nebus įtraukti į tą juodąją skylę, apie kurią taip įtaigiai parašė Laikraštis?

O ar matėte, kaip per šalimais stovinčios poliklinikos langus nerimastingai dairėsi pacientai, gydytojai, seselės?.. Kaip jų galvose kirbėjo vienas neatsakytas klausimas: ar poliklinika irgi yra juodoji skylė, ar tik rudoji? Ar jiems irgi jau bėgti, ar dar galima luktelėti, kol Laikraštis praneš, kas jie tokie? Juk jie – irgi gydytojai ir ligoniai, tai kodėl apie juos nieko nebuvo parašyta – ar tai atsitiktinumas, ar juodųjų jėgų suokalbis?

Ir visi jie, išėję iš ligoninės, galvojo apie tai, ar laiku pabėgo iš tos juodosios skylės, ir apskritai kas ta juodoji skylė: pastatas, ligoniai ar gydytojai?

Pijokėlis Jurgelis, kuris netyčia kažkur rado Laikraštį ir netyčia, prisimindamas raides, perskaitė apie tas juodąsias skyles, taip išsigando, kad tuojau pat, sukrapštęs paskutinius centus, – buvo jų tą kartą kišenėse, retas dalykas, bet buvo, – nusipirko pigiausio rašalo ir, vienu atsikvėpimu išlenkęs visą butelį, pradėjo svarstyti, kaip jam iki šiol pavyko išgyventi, neįtrauktam nė į vieną juodąją skylę?

Taigi buvo jis ir ligoninėje atsidūręs, kai sumaišė alų su kažkokiu šamarliaku (teisingai chebra sako – niekada nemaišyk), o kapinėse, toje dar baisesnėje juodojoje skylėje, apskritai – kiek kartų vasarą buvo užmigęs, galvą ant kauburėlio pasidėjęs? Kaip iki šiol gyvas liko? O dar jam aiškina – girdi, sveikata nuo alkoholio šlubuoja. Kuo čia dėtas alkoholis, kai iš juodosios skylės neišlendi… 

Du kaimynai viename kaime, pavadinimo nerašysiu, nes ten apskritai tik keturi gyventojai, du vyrai ir dvi jų bobos – taip jau tame kaime moteris vadina, iš dainos, kaip sakoma, žodžių neišmesi, – taigi tie du kaimynai net susimušė, nes abu buvo tėvus tose pačiose kapinėse, kurios dabar juodąja skyle vadinamos, ir susiginčijo, kurio tėvas ir numiręs stipresnis, geriau tą energiją iš gyvųjų siurbia?

Kai kas jau pradėjo svarstyti, kaip dabar, kai tokie nepaprasti dalykai išaiškėjo, su senomis bažnyčiomis bus? Juk jose, jų kriptose, tiek žmonių palaidota, ir aukštų dvasininkų, ir kunigaikščių, ir šiaip iškilių žmonių? O prie bažnyčių, šventoriuose, irgi laidojama buvo? O Dominikonų bažnyčios Vilniuje požemiuose – kiek palaikų? 

Dėl kunigaikščių – čia Seimui buvo skubiai pradėtas ruošti pasiūlymas perlaidoti kunigaikščius Antakalnio kapinių prezidentų panteone, bet paskui suzgribta: taigi ir ten, ir ten – juodoji skylė. Kur nors prie Seimo vietą atrasti būtų galima – taigi dar Seimą juoda skyle vadinti pradės. 

Universitete studentai, irgi netyčiom, kaip tas Jurgelis, iš kažkur laikraštį gavę, išvarė iš auditorijos kažkokį profesorių, kuris bandė aiškinti, kad seniau žmonės ligonines atokiau nuo miesto statydavo užkrato vengdami, o kapinėms vėlgi atokią ramią vietą išrinkdavo, mirusiųjų ramybę saugodami. Ne, pasakė studentai, jau tada buvo žinoma, kad ir ligoninės, ir kapinės – tai juodosios skylės, visą energiją išsiurbiančios. Ir išspyrė tą profesorių po aukštas duris.

Ir nuėjo gandas apie juodąsias skyles per visą Lietuvą, o paskui, į snukiaknygę įlindęs, ir per visą pasaulį, ir pradėjo žmonės užkalinėti ligonines ir naikinti kapines, o kai neliko pasaulyje nei ligoninių, nei kapinių, tada visi dar išlikę lengviau atsiduso ir dėkingai prisiminė, kaip viskas prasidėjo nuo žinios Laikraštyje apie tai, kad visos bėdos pasaulyje – nuo tų energiją siurbiančių juodųjų skylių.

Mirusiuosius kur žmonės dėjo? Ogi kai ligoninių nebeliko, niekas ir nebemirė.