Artėjančios šventės stumia į šalį kasdienius rūpesčius. Bet neišspręstos problemos ir netesėti pažadai niekur nedingo. Į redakciją toliau skambina didžiasaliečiai ir ragina mus, kad primintume rajono valdžiai apie žadėtus ir nebaigtus darbus. 

„Didžiasalis toliau gyvena be vaistinės. Mums, senjorams, kiekvieną kartą kyla kraujospūdis, kuomet Šeimos gydytoja išrašo receptus kompensuojamiems vaistams. Vėl reikės važiuoti į Ignaliną! Nelengva tokio amžiaus vykti keliasdešimt kilometrų į rajono centrą – galva svaigsta, kojos pinasi. Autobusai visada sausakimši. Bet didžiausia bėda, kad nusipirkus vaistus, tenka laukti keletą valandų transporto atgal. Nelyginėmis savaitės dienomis 2,5 val., o lyginėmis apie 4 val. Kiek sergantis pensininkas gali vaikštinėti po parduotuves? Juokingas klausimas. Tikrai minimaliai. O kur laukti autobuso šaltuoju metų laiku? 

Visi mums valdininkų skelbti pažadai ir gražūs ketinimai lieka dar neįgyvendinti. O vaistų gyventojams reikia įvairių, nebūtinai receptinių. Pasitaiko buitinės traumos, netikėti skausmai, reikia kažkokio tepaliuko kasdieniniame gyvenime ar pleistro… Kur kiekvieną kartą kreiptis? Juk neįmanoma visko susipirkti vienu kartu. O išrašytus receptinius vaistus kartais duoda dalimis…  Vėl prašome vaistininkių, kad suprastų važinėjančių situaciją. Mes jau neturime vilties, kad Didžiasalyje veiks vietinė vaistinė, bet gal būtų įmanoma nors mobili, keletą kartų per savaitę atvažiuojanti? Ar seniūnijoje gyvenantis 1000 gyventojų nenusipelnė normalaus rūpesčio iš valstybės ir sveikatos apsaugos įstatymai jiems negalioja? 

Liūdna, kuomet visos gyvenimo sritys nukreiptos ne į žmogaus gerovę, o į verslą. Kai viskas skaičiuojama pelnu, sunki senatvė mūsų Lietuvoje. Senjoras, sąžiningai dešimtmečiais dirbęs Lietuvai, tampa našta. Apie kokią asmeninę senatvę svarsto dabartiniai politikai (ar svarsto), jei senas žmogus tapo nevertas dėmesio ir supratimo, sukaupta gyvenimo patirtis ir išmintis nereikalinga niekam. Niekam nelinkiu sulaukti senatvės tokioje aplinkoje, visuomenėje, kur ligotas ir amžiaus raukšlėmis išvagotas pensininkas turi kovoti už savo teises, įrodinėti gyvenimo problemas ir bėdas, kurias jam sudaro sistema. 

Prie mobilių pašto paslaugų provincija jau įprato. Pašto funkcijos dar rusena gyvybe. O ką darysite su vaistinėmis? Ar palaidosite mūsų viltį?“, – pasakojo ir klausė skambinusi kraštietė (redakcijai pavardė žinoma).