Kiek žmonių – tiek istorijų. Vienos jų esą spalvingos, žaismingos, kitos – niūresnės, dramatiškesnės, bet visos jos įdomios jau vien dėl to, kad tai mūsų krašto žmonių istorijos. Artėjančių švenčių proga skaitytojui dovanojamos istorijos herojė – iš Žemaitijos lygumų į gimtąją Ignaliną sugrįžusi Brigita MUSTEIKYTĖ. Jūs galite pasakyti, kad šią merginą jau pažįstate, nes matėte jos režisuotus bei drauge su visa Ignalinos rajono kultūros centro komanda organizuotus šventinius renginius, arba prisimenate ją bėginėjusią Ignalinos gatvelėmis ir palaukėmis, ar besisukiojančią prekybos centruose, kuriuose dirbo ir dirba jos mama. Ir jūs iš dalies būsite teisūs, nes gebančiam žiūrėti ir matyti, klausyti ir girdėti žmogaus veikla ir kūryba suteikia tikrai nemažai informacijos, bet, kaip sako pati Brigita, tik po pokalbio akis į akį galima pradėti projektuoti vienokią ar kitokią nuomonę apie žmogų. 

Mūsų istorijos veikėja gimusi ir augusi Ignalinoje, susiliejusi su jos ritmu, ypatumais, permainomis, drauge išjautusi nusivylimus, šėliojusi džiaugsmo akimirkomis. Baigusi Ignalinos Česlovo Kudabos gimnaziją, į suaugusiųjų jausmų pasaulį žengė ir gyvenimo skonius bei spalvas pirmiausia pažino Teatre IKI (vad. režisierė Jolanta Narbutaitienė). Todėl visai nenustebsite sužinoję, jog Brigita šiandien yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto IV kurso teatro ir režisūros studentė, lapkričio mėnesį Ignalinos rajono kultūros centre pradėjusi eiti renginių organizatorės pareigas ir laikinai vykdanti režisieriaus funkcijas. Stebintiems socialiniuose tinkluose Kultūros centro veiklas labai akivaizdu, kad Donatos Šimkūnaitės ir Brigitos Musteikytės duetas kultūroje primena veikiantį ugnikalnį – kunkuliuoja, verda ir kasdien nustebina kuo nors labai netikėto. Apie Donatą papasakosime gegužę, švęsdami Motinos dieną, nes labai smalsu sužinoti, kaip su kultūra suaugusiai jaunai Mamai įkvėpimo suteikia du mažamečiai „kultūrininkai“. 

Simpatiška, žvalių akių, energija trykštanti šviesiaplaukė Brigita primena viduriniosios kartos animacinio filmo veikėją Coliukę. Mažytė, paprasta, bet neprasta… „Visada buvo noras pabaigus studijas grįžti gyventi į Ignaliną. Tik dabar viskas gavosi anksčiau, nes artėja baigiamieji darbai ir turėjau rinktis: arba kurti spektaklį, arba organizuoti renginius. Studijų metu spektakliukų ir etiudų statymas mane šiek tiek nuvargino, o gal labiau prigesino, nes jaučiu viduje norą naujiems iššūkiams – renginių organizavimui ir pedagogikai. Šiemet susiklostė taip, kad pats Dievas nusprendė, jog aš turiu grįžti į Ignaliną. Ir labai džiaugiuosi, kad Kultūros centro direktorė mane priėmė labai šiltai, ir kad savo egzamino ir diplominį darbus galiu kurti būtent čia“, – tiesiai šviesiai ir paprastai išpyškino Brigita. 

Pirmasis jos savarankiškas produktas dirbant Kultūros centre – teatralizuotas vaikų Kalėdinis koncertas „Kalėdų šviesa“. Ar pastebėta nesklandumų?.. Žiūrovas buvo sužavėtas stebukline ir įkvepiančia pasaka, o pati koncerto režisierė Brigita fiksavo trūkumus. „Kažką ne taip padariau, jei repeticijų metu buvo sumanyta, jog pabaigoje vaikai turėjo perimti Šviesos žibintą, o jie tiesiog stovėjo ir nei vienas neištiesė rankos. Greičiausiai niekas to nesureikšmino, bet aš tai mačiau tą momentą…“, – juokėsi mergina. 

Ignalinos miesto ir visų kaimų eglučių įžiebimo šventėse Brigita taip pat pirmosiose gretose. Artimiausias jos sugalvotas ir organizuojamas renginys – jau šį šeštadienį, gruodžio 21 d., vyksiantis ignaliniečio Gabrieliaus Talijūno akustinis koncertas. 

Visuomet siekusi savarankiškumo ir laisvės bei turėjusi savų ambicijų Brigita kėlė gan griežtus reikalavimus pirmiausia sau. „Esu sau pasakiusi, kad dirbsiu net ir trijuose darbuose, bet bendrabutyje negyvensiu. Taip ir buvo. Gyvendama Klaipėdoje ir mokiausi, ir dirbau taip pat. Įvairios repeticijos akademijoje vykdavo net ir savaitgaliais, negailėjau savęs ir verčiausi kūliais, kol sustabdydavo liga. Tuomet atsikvėpdavau ir toliau kibdavau į mokslus ir darbus“, – atviravo kūrėja. 

Kai važiavau pokalbio su Brigita (čia taip pat nereali istorija, kurią papasakosiu atskirai), turėjau susiplanavusi visai kitokius klausimus, nes galvojau apie dalykinį interviu su kultūros specialistu, o įžengusi pamačiau žmogų… ir viskas apsivertė. 

Kalbant su Brigita šmėsteli mintis: kaip reikia mylėti Ignaliną, kad ištrūkęs iš didelio ir perspektyvaus miesto sugrįžtum į daugelio pasmerktą ir „nurašytą“ miestelį. Nepajuntu, kaip garsiai tokia pat formuluote ištariu šiuos žodžius. Kažkokie užgaulūs ir kampuoti… Mergina paslaptingai nusišypso, bet nepasimeta… „Taip, aš tikrai myliu Ignaliną ir turiu planų. Noriu dirbti savo mėgstamą darbą, generuoti idėjas ir kurti su ignaliniečiais ir dėl ignaliniečių. Svajoju čia įsikurti visam likusiam gyvenimui, turėti šeimą, vaikų… bet bus taip, kaip nuspręs Dievas“, – visiškai lengvai, bet užtikrintai atsako mergina. 

Iš netikėtumo pristabdau minčių tėkmę ir aš. Jaunas žmogus visiškai ramiai pasitiki Dievo vedimu, myli savo šeimą, savo krašto žmones ir įvairiomis veiklomis stengiasi teikti džiaugsmą. Ar taip gali būti? O kur kovos, neigimas, prieštaravimas visiems ir dėl visko…

Tuomet Brigita paaiškino, kad vidinės ramybės, užtikrintumą dėl rytojaus ji įgijo ne per vieną dieną. „Man labai daug gyvenimo pamokų davė Teatras IKI, patys Ignalinos žmonės ir jaunimo stovykla su Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčios ir vienuolyno bendruomene. Brigita vakar ir Brigita šiandien – du skirtingi žmonės… Artėjančių žiemos švenčių proga visiems Ignalinos krašto žmonėms linkiu daugiau šypsotis, nes kartais šypsena gali kažkam išgelbėti gyvybę“, – atsisveikindama linkėjo Brigita. 

Ačiū Brigitai už netikėtai jaukų pokalbį, už pasiryžimą nešti Šviesos žibintą Ignalinos karšte.

Brigitos Musteikytės asmen. archyv. nuotr.