Skip to content

Kalėdos ne pagal scenarijų

Lina RAGINYTĖ

Dvylika mėnesių turintys metai, kulminaciją pasiekia likus kelioms savaitėms iki virsmo. Pirmas reikšmingas įvykis – gruodžio 13 d. – Šv. Liucija, nuo kurios ėmėm stebėti dienas ir prognozuoti ateinančių 12 mėnesių orus ir jau pradėjome ruoštis žiemos šventėms. Kitas reikšmingas įvykis – gruodžio 21 d. – Žiemos saulėgrįža, sustojo trumpėjusi diena ir ilgėjusi naktis. Be abejo, Kūčių vakaras, Kalėdos ir dovanos, staigmenos, nuotykiai… – viskas pagal metai iš metai perduodamą scenarijų… O kas, jeigu viskas įvyksta ne pagal scenarijų? Mažiau laimės ir džiaugsmo? Netikros Kalėdos? Ar žiaurus likimas ir blogas Dievas? 

Pasidalinsiu dviejų savaičių – Kalėdų meto – akimirkomis, kuriose tiek daug visko būta… ir viskas ne pagal scenarijų. 

Gruodžio 16 d., pirmadienis

Švenčionyse sugenda automobilis. Šiaip taip 16 km atriedu iki namų. Automobilis perduodamas meistrui. 

Gruodžio 17 d., antradienis

Neišvažiuoju į paskaitas, nes viešuoju transportu tai tiesiog neįmanoma. Žinoma, internete yra pasiūlymas važiuoti su persėdimu. Kyla klausimas, kur ir dėl ko reikėtų persėsti važiuojant iš Ignalinos į Uteną? Pastebėjus, kad tvarkaraštyje nurodyta kelionės trukmė 4 val. 33 min., galima pamanyti, kad 60 km į Uteną važiuojama su nakvyne. Pasidomėjus paaiškėjo, kad norint nuvykti į Uteną ar iš Utenos į Ignaliną, reikėtų pirmą važiuoti iki Visagino, ten persėsti į kitą autobusą ir tuomet jau važiuoti į Uteną. 

Dar giliau pasikapsčius paaiškėja, kad ir „Ignalina veža“ į Uteną, tik po dviejų valandų autobusas jau grįžta atgal. Per tiek laiko turbūt žmonės iki turgaus nueina ir atgal, o jei yra rimtesnių reikalų, tenka nakvoti Utenoje, kad grįžtų namolio, arba važiuoti daugiau nei 4 val. per Visaginą. 

Gruodžio 18 d., trečiadienis. 

Automobilis dar vis pas meistrą laukia naujų detalių. Ignalinoje 8 val. suplanuotas svarbus interviu. Žinoma, galima tokiu atveju prisikabinti prie į darbus važiuojančių kaimynų ir įsiprašyti pakeleiviu iki Ignalinos. Bet labai norėjosi pabūti kailyje žmogaus, kuris norėtų ir galėtų dirbti vos už 6 km esančioje Ignalinoje, bet nevairuoja automobilio. Beje, mokinius iš čia į mokyklą mokyklinis autobusas išgabena 7 val., kai savarankiškai į darbą važiuojantys žmonės tokiu metu dar tik keliasi. Žinoma, galima tuos 6 km nueiti, juolab, kad einant į Ignaliną nuolat leidiesi žemyn (mūsų gyvenamoji vieta yra 211 m virš jūros lygio, o Ignalina – 151-160 m virš jūros lygio), tačiau ėjimas per mišką kasdien taip pat neatrodo patraukliai. 

Peržiūrėjus visą autobusų tvarkaraštį paaiškėja, kad yra galimybė patekti į Ignaliną iki 8 val.

4 val. ryto atsikėlus spėjau pakūrenti pečius, įšokti į dušą ir 5.30 val. ištapsėti į autobusų stotelę Panižiškėje. Nakties danguje kybojo Pilnatis, tad visai smagiai per 28 min pasiekta stotelė. „Ignalina veža“ autobusų tvarkaraštyje nurodyta, kad autobusas išvažiuoja iš Ignalinos 6 val., o Ignalinoje būna 8 val. Nerimas šokdino, tad dėl visa ko nusprendžiau paskambinti dispečerei į autobusų stotį. Nežinau, kas ten dirba, bet jeigu nori grūdintis ir tapti atsparesniu stresui, gali laikas nuo laiko paskambinti tai dispečerei… 

Buvo 6.09 val. kai baigėme pokalbį, o jo metu pavyko sužinoti, kad vairuotojai dar vis stotyje, mane iš stotelės galbūt paims, jei pakelsiu ranką… Stoviu laukuose esančioje stotelėje, košia žvarbus vėjas, mėnulis juokiasi, ir toks beviltiškumas atsėlina… Išnyra prieš akis sovietinių laikų valgyklų ir konduktorių veidai, kurių žvilgsniai šaukšte šaukdavo, jog esi kaltas vien dėl to, kad ESI… Ir tuo metu pypteli telefono žinutės signalas. Parašė kaimynas iš gretimo kaimo. Iš beviltiškumo pasiūliau jam atspėti, kur esanti… Nesiparindamas atrašė: „tvarte“. Tai būtų visai realu, bet, deja… Parašius, kad esu Panižiškės stotelėje, žmogų taip pralinksminau, kad ji nusprendė pertraukti per dantį… tuo pačiu nukreipdamas dėmesį nuo bekylančio pykčio burbulo.

Netrukus atriedėjo autobusas, vairuotojas sustojo net nepakėlus rankos ir vienu du smagiai besišnekučiuodami pajudėjome tolyn nuo Ignalinos, nors tikslas – Ignalina. Esmė ta, kad norint pakliūti į už 6 km esančią Ignaliną, reikia 2 val. važiuoti aplink pusę rajono. Tas ir prajuokino kaimyną, ir ne tik jį. 

Krikonyse 6.30 val. įlipo pirmieji mokinukai, už poros km dar 3, Mielagėnuose – 6, Miečionyse niekas neįlipo, Bernotuose – taip pat niekas, kaip ir Paringyje. Paringyje stovėjome 17 min. kol atvažiavo dar vienas autobusas turbūt nuo Rubelninkų pusės. Vairuotojai papokštavo, aptarė planą, kas ir kokius vaikus ims toliau. Grigiškėse nebuvo vaikų. Mikalave įlipo 6. Toliau be sustojimo važiavome iki pat Vidiškių gimnazijos. Išlipus visiems vaikams paaiškėjo, kad autobuse esama 3 suaugusių, vykstančių į Ignaliną. 7.47 val. keleiviai išlaipinti Ignalinoje, nors pagal tvarkaraštį turėjo atvykti lygiai 8 val. 

Didžiausia to ryto sėkmė buvo kaimynas, kuris tą rytą turėjo laisvo laiko ir per visą kelionę žinutėmis pokštavo, todėl man nebuvo progos „užsivesti“ ir pratrūkti… 

Išlipus parašiau, kad pokalbį baigiu, nes ir kelionė baigėsi, o jis nustebo: „Tai tu rimtai autobusu važiavai? Maniau, kad fantazuoji…“

Ši prieššventinė kelionė buvo nuotykis. Bet pagalvojus, kad maži vaikai diena iš dienos, metai iš metų taip važiuoja į mokyklą, apima siaubas. Pirmieji įlipo į autobusą 6.30 val. o išlipo 7.40 val. O kelintą jie išvis kėlėsi? Kelintą jie grįžta iš mokyklos? Kiek laiko jie turi pasiruošti pamokas ir bent pailsėti, nekalbant apie pomėgius, namų ruošos darbus. 

Už šių vaikų pavėžėjimą savivaldybė įmonei moka pinigus, o nėra žmogaus, galinčio bent kiek adekvačiau sutvarkyti maršrutą. Prisimenant pokalbį su dispečere dar gerai, kad bent kokį maršrutą ten kažkas sugeba sudaryti. Bet juk galima tiems patiems vyresnių klasių vaikams ir jų matematikos bei informacinių technologijų mokytojams leisti sudaryti normalius maršrutus ar net sukurti specialią programėlę, veikiančią realiu laiku. 

Ignalina, regis, telpa saujoj, o normalaus susisiekimo neįmanoma sukurti. Žmonės traukiasi iš kaimų, nes supranta, kad pėsčias neprivaikščiosi jau vien dėl laiko, o iš atokesnės vietos automobiliu neprivažinėsi, nes uždarbiai riboti. 

Gruodžio 21 d., šeštadienis. 

Kelionė į Vilnių. Pakeliui atskrieja žinutė, kad mirė Leokadija Sapiegienė iš Salos (Didžiasalio). Šviesus žmogus, galėjęs dar ilgus metus visus džiuginti, bet… visai neseniai Amžinybėn iškeliavo jos vyras Alfonsas. Taip jau yra, kai daugiau nei pusę amžiaus žmonės pragyvena dūšia dūšion, tai ir šią gyvenimo mokyklą žemėje palieka abudu. 

Gruodžio 24 d., Kūčių vakaras

Labai kukli vakarienė ir Piemenėlių mišios Ignalinos bažnytėlėje. Susirinko tokia gausybė žmonių, ypač daug tokių, kurie į bažnyčią ateina du kartus per metus pasirodyti naujo paltuko ar dėl to, kad taip reikia. Kodėl toks teiginys? Todėl, kad bažnyčia prisipildė slogių, sunkių, chaotiškų, maištaujančių energijų, o kunigui sakant pamokslą, jo mintys ir žodžiai blaškėsi erdvėje. Tikintys tai jaučia ir žino, kas čia toks pradeda veikti. 

Pasipila įvairios sveikinimų žinutės… o tuo pat kažkas iš aplinkos sielojasi dėl iširusių santykių, dėl neištikimybės, kažkas kilnoja taurelę, nors to visai nereikia, kažkam plyšta širdis dėl sunkiai sergančio ir kenčiančio gyvūno… 

Gruodžio 25–26 d., Kalėdos

Ryte pasiekia žinia, kad mirė kaimynas Jonas Kamarauskas. Malda, malda ir vėl malda. Antrą Kalėdų dieną malda, kelionė į kapines. Gyvename nepaprastai – du kaimai sulipdyti į vieną krūvą, todėl ir bendravimas visų – betarpiškas. Mažytės Zuikų kapinės užsipildo. Suėjo, suvažiavo žmonės iš kiekvienos abiejų kaimų pirkios – kaip kažkada ir būdavo šiuose kraštuose… Dievulėliau, kokios Kalėdos, šviesios atminties Jonas iškeliaudamas Amžinybėn surinko draugėn abu kaimus. Kaip žmogus sugebėjo pragyventi gyvenimą, kokius santykius išlaikė su kaimynais, jei visiems buvo toks svarbus, jei tokia svarbi visa jo šeima. 

Kunigas Vidas Smagurauskas pastebėjo dar kitką. „Kamarauskų sodyba – istorinis, kultūrinis paveldas. Šiuose namuose pagal senąsias tradicijas gyvena kelios vienos šeimos kartos ir visų tarpusavio santykiai pagarbūs, gražūs ir nuoširdūs. Ši šeima – tikras tradicinės lietuviškos šeimos pavyzdys: ir darbuose, ir šventėse, ir bažnyčioje, ir kasdieniuose džiaugsmuose bei rūpesčiuose visi kartu“, – sakė kunigas. 

Gruodžio 27 d., penktadienis.

Rytas. Nusprendžiu susirinkti save į visumą ir paskirti dieną mezgimui tyloje. Gaunu žinią apie dar vienos draugų šeimos santykių griūtį. O draugė ir kolegė viename praneša apie jos anytos mirtį. Tenka prisėsti… pagalvoti, pasimelsti. Aplinkoje atsiranda nepritariančių, kad reikia moteriai pasirūpinti ją niekinusios senolės laidotuvėmis. Svarstyti daug nėra ką ir kažkam kažką įrodinėti taip pat nėra ką – tikinčio žmogaus šventa pareiga palaidoti žmogų, kad ir kaip jis būtų savo gyvenimą nugyvenęs ir ką bepadaręs. 

Gruodžio 28 d., šeštadienis. 

Vėlus metas, šiandien vienos iš ilgamečių draugių brandus jubiliejus. Didžiasalyje esančioje šarvojimo salėje šalia kolegės-draugės sėdėdama prie mirusios Vilgelminos Genienės karsto, parašau kitai draugei sveikinimo žinutę… Džiaugsmas, gyvenimas ir mirtis nuolat šalia… skiria tik sekundės. Štai kodėl svarbiausia ne tai, kas buvo vakar ar bus rytoj. Svarbiausia yra tai, kas vyksta ČIA ir DABAR. 

Šviesios atminties Leokadija, Jonas ir Vilgelmina bei daugybė kitų žmonių, Amžinybėn iškeliaujančių didžiųjų metinių švenčių metu, – išrinktieji, turėję ypatingą misiją žemėje. Pasak dvasininkų, jie likusiems gyviesiems atneša ypatingą žinią, kurią kiekvienas turi persiskaityti pats. 

Gruodžio 29 d., sekmadienis.

Štai ir praėjo Kalėdos visai ne pagal scenarijų… Šventėme Jėzaus Kristaus gimimą net trijų žmonių mirties akivaizdoje. Kai atsimerki, supranti daugelį metų klydęs ir pajunti, kad tik dabar atėjo tikros Kalėdos… O tu ar žinai, kuo šios Kalėdos praturtino tave?

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here