Su kraštiete fotografe, dailininke, keliautoja, nuotykių ieškotoja (gerąja prasme) Daiva Balevičiūte, išaugusia Mėšonių kaime, susipažinau fotografijos dėka. Pamačiau kelias jos fotografijas, kuriose buvo nufotografuotas ąžuolas Švenčionių aukštumoje, kuris ir man buvo savotiškas garbingos Nalšios žemės simbolis, tad pasidomėjau, ar nebus jauna fotografė iš mano gimtųjų vietų. Paaiškėjo, kad taip ir yra, o ir jos tėvus puikiausiai pažįstu. Vėliau buvo interviu su Daiva apie dailę, apie kelionę į Pietų ašigalį, apie prieš metus buvusią nesėkmingą ekspediciją į Himalajus.

Dabar – pokalbis apie išsipildžiusią dar vieną Daivos svajonę įkopti iki bazinės alpinistų stovyklos Evereste, esančios 5364 metrų aukštyje. Šio mūsų pokalbio priešistorė buvo kiek netikėta. Važiuodamas vieną rudens pavakarę keliu Ignalina–Paliesius, aplenkiau dviratininkę. Pažinęs, kad tai Daiva, sustojau. Įsišnekėjome. Pasirodo, važinėjimas dviračiu – vienas iš pasiruošimo ekspedicijai į Everestą etapų. Susitarėme, kad kai sugrįš, būtinai pasikalbėsime apie kelionėje patirtus įspūdžius. Ir štai tas laikas atėjo. Su Daiva Balevičiūtė kalbėjomės telefonu, tai nebuvo sudėtinga, nes turėjau atsiųstą jos kelionės dienoraštį ir porą dešimčių puikių fotografijų iš kelionės.

– Daiva, išsipildė dar viena tavo svajonė įkopti į Everestą iki bazinės alpinistų stovyklos. Ar esi laiminga?

– Žinoma. Tai buvo mano penktas žygis į kalnus ir pats laimingiausias. Šis sėkmingas žygis buvo savotiška kalnų dvasių kompensacija už nesėkmingą praėjusių metų žygį, kai žygio metu susirgau ir teko grįžti. Įspūdingame Everesto regione stūkso keturios iš šešių aukščiausių planetos viršukalnių, o pats Everesto kalnas – aukščiausias iš jų (8848 m). Kelionės po regioną metu pamačiau nuostabius vaizdus, legendinių šerpų ir alpinistų gyvenimo epizodus. Beje, į Everesto kalną 1953 m. pirmą kartą įkopė seras Edmundas Hillary ir šerpas Tenzingo Norgay. Įsivaizduojat, koks jausmas buvo bent iki bazinės stovyklos, esančios 5364 m aukštyje, eiti šių žmonių pramintu taku.

– Kad būtų lengviau susidaryti bendrą kelionės vaizdą, gal papasakok apie visą maršrutą.

– Kelionė, žinoma, prasidėjo Vilniuje. Iš Vilniaus per Varšuvą skridome į Delį – Indijos sostinę, o iš Delio – į Nepalo sostinę Katmandu. Skrydyje praleidau daugiau nei parą. Beveik visas šis laikas praleistas arba skrendant, arba oro uostuose laukiant skrydžio.

– Delyje buvai pirmą kartą?

– Taip, bet Delyje ilgėliau užtrukau grįždama. Delis paliko visai gerą įspūdį. Gal todėl, kad per daug nepasinėrėme į to milžiniško miesto gyvenimo rutiną. Ten visko daug: ir skurdo, ir prabangos, bet labiausiai, ko gero, nustebino „cepelininis“, mums toks įprastas, dangus, tik pas mus toks dangus yra dėl to, kad apsiniaukę, o ten – dėl užterštumo, smogo. Saulės nesimato, nes užterštumas viršija leistinas normas 200 kartų. Mums, gyvenantiems Lietuvoje, tokį užterštumą net įsivaizduoti sunku.

– O kaip praėjo skrydis iš Delio į Katmandu?

– Visai nieko. Katmandu įsikūręs 1350 m aukštyje. Kelionės metu lyginau situaciją su Pakistanu, kur teko būti prieš metus. Visi pliusai teko Nepalui. Nusileidę Katmandu, radome jėgų bent šiek tiek susipažinti su miestu, apžiūrėjome vietines parduotuvėles, o po to, žinoma, ilsėjomės. Katmandu man labai patiko. Jis visai kitoks nei Delis. Katmandu jautiesi saugus. Vienas įspūdingiausių Katmandu aplankytų objektų – išskirtinė Pašupatinato šventykla, kurioje laužuose ant Bagmati upės kranto kremuojami mirusieji, o jų pelenai nustumiami į upės vandenį. Jausmas iš tiesų neįprastas ir pradžioje makabriškas, bet ten tai įprasta. Kai vietinis gidas taip vaizdingai papasakojo, tai norėjosi kuo greičiau iš ten dingti. Po apsilankymo prie upės, „kvepėdami“ laužų dūmais, nuėjome aplankyti didžiausios pasaulyje stūpos (šventykla) Budai. Apsidžiaugėme šalia šventyklos pamatę įsikūrusias kavines, barus, kur kitoje atmosferoje galėjome pamiršti šokiruojančius potyrius. Norom nenorom žiūrint į Bagmati upę kyla klausimas, kaip ten nekyla epidemijos? Bet jos nekyla, – sako mano pašnekovė Daiva Balevičiūtė.

– Iš Katmandu prasidėjo kelionė į kalnus?

– Taip. Kartu su Amerikos venesueliečiais tėvu ir sūnumi sėdome į sraigtasparnį ir skridome į pavojingiausią pasaulyje oro uostą Tenzingo-Hillary, esantį Lukloje. Čia mus pasitiko gidas Bishwa, nešikas Rewanta ir prasidėjo mūsų žygis jau pėsčiomis į kalnus. Prieš sutemstant pasiekėme 2610 m aukštyje esantį Phakdiko kaimą ir įsikūrėme poilsiui prieš antros dienos kelionę į Namče Bazarą, esantį 3440 m aukštyje. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kas tie 830 metrų, bet tai kopimo į viršų metrai – kuo aukščiau, tuo sunkiau, ima trūkti deguonies, dingsta apetitas, pradeda imti pyktis, dingsta nuotaika ir tenka gerti vaistus. Einant tenka praeiti 5 kabančius tiltus virš upės. Vienas jų pavadintas Hillary vardu, sero Edmundo Hillary, pirmojo alpinisto, įkopusio į Everestą 1953 m., garbei. Eidami grožimės nuostabiais vaizdais, o pasiekę neoficialią Everesto regiono sostinę Namče Bazarą jau galėjome grožėtis Everesto kalno vaizdais. Namče Bazare buvo mūsų aklimatizacija.

– Po aklimatizacijos vėl pėsčiomis aukštyn?

– Taip, po trečios žygio dienos, praleistos Namče Bazare, kur aplankėme nemažai įdomių objektų. Ketvirtą žygio dieną kopėme toliau, nors pakilome palyginus nedaug, bet atėję į Tyangboche, esantį 3820 m aukštyje, supratome, kad baigėsi mūsų katino dienos. Čia ir buitinės sąlygos prastesnės, ir organizmas rimčiau pajuto aukštį. Apie nuostabius vaizdus, kuriuos matėme, galima pasakoti valandų valandas. Kita aklimatizacijos vieta buvo 4410 m aukštyje esančiame Dingboche.

– Taip „palengva“ artėjo ir išsvajotas tikslas?

– Lengva pasakyti „palengva“. Kuo aukščiau, tuo sunkiau. Kiekvienas gramas darosi sunkus. Jei ne nešikas Rewanta, vargu ar galėtum eiti į kalnus. Jis neša tavo pagrindinę mantą, o tu nešiesi tos dienos reikalingiausius daiktus – apie 8 kilogramus. Paskutinę dieną ir tuos, pamatęs, kad visai negaliu, gidas Bishwa iš manęs paėmė. Net fotoaparatą nešė. Vietiniai, ten išaugę, kur kas lengviau pakelia ir deguonies trūkumą, ir kitus su aukščiu susijusius sunkumus. Įsivaizduokit, 3500 m aukštyje yra mokykla ir gyvena žmonės, ir jiems jokios aklimatizacijos nereikia. Beje, žmonės ten draugiški, malonūs, o ir prie turistų įpratę.

– Ar sunkus buvo paskutinis etapas?

– Kuo išsvajotas tikslas arčiau, tuo sunkiau. Nuo Gorakshepo, esančio 5150 m aukštyje, iki Everesto bazinės stovyklos, esančios 5364 m aukštyje, lyg ir visai nedaug. Reikėjo nueiti 3 kilometrus, bet juos žingsniavau tris valandas. Įtampa buvo didžiulė. Tikslas čia pat, bet ar pavyks jį pasiekti? Pavyko! Ir mums pasisekė, kad žmonių buvo nedaug, tad nereikėjo laukti eilėje nusifotografuoti. Užlipau ant akmens, žyminčio Everesto bazinę stovyklą, ir kelis kartus pašokau, bandydama įveikti žemės gravitaciją. Patikėkit, net kai tave užvaldo emocijos, šokinėti tokiame aukštyje nelengva. Smegenys galvoje net barška nuo tų šuoliukų, deguonies trūkumo ir slėgio. Mums, paprastiems mirtingiesiems, tai buvo išsvajotos kelionės pabaiga, o alpinistams – kopimo į aukščiausią pasaulio kalną pradžia..

– Daiva, tikslas pasiektas, o ar grįžimui užteko jėgų?

– Oi, tos jėgos! Kiekvieno tokio žygio metu svarbu ne tik sėkmingai pasiekti tikslą, bet ir grįžti atgal. Jau iš Gorakshepo einant į Everesto bazinę stovyklą palikau viską, ką tik galima palikti, net fotoaparatą norėjau palikti, bet gidas įkalbėjo paimti ir panešti žadėjo, taip atgal einant ir buvo. Atrodo, kas tie trys kilometrai, bet jie tokie sunkūs ir ilgi buvo, o dar atgal juos reikėjo įveikti. Smagu, kad pavyko ne tik pasiekti tikslą – užkopti iki Everesto bazinės stovyklos, bet ir sugrįžti pavyko savo jėgomis. Žinoma, teigiamų emocijų pliūpsnis, pasiekus tikslą, daug ką atpirko. Praėjus šiek tiek laiko, vėl norisi į kalnus. Man ten patinka, apie save sužinai, ko nežinojai, ir įvertini, kaip gerai mes čia, Lietuvoje, gyvename. Reikia tiesiog mažiau verkšlenti, o džiaugtis tuo, kad gyvename nuostabiame krašte, visko turime.

– Ar grįžtant atgalios patyrėte nuotykių?

– Pirmiausia devintos dienos rytą Gorakshepe nesulaukėme išsvajoto sraigtasparnio, nes buvo debesuota. Nutarėme leistis pėsčiomis žemyn. Pekeliui 5000 m aukštyje įsikūrusioje kavinėje pasivaišinome kava. Net pasiekę Pesiche miestelį supratome, kad ir čia sraigtasparnio nebus. Teko laukti rytojaus ryto. Net neįsivaizduojat, kiek džiaugsmo buvo, kai rytą tas sraigtasparnis pagaliau atskrido. Emocijų pliūpsnis iš džiaugsmo, matyt, ne ką mažesnis buvo nei pasiekus Everesto bazinę stovyklą ir pašokinėjus ant akmens. Pakilus sraigtasparniu pamatėme kvapą gniaužiančius Himalajų vaizdus. Pasiekę Katmandu galėjome pailsėti, pagaliau pavalgyti europietiško maisto. Kitą dieną laukė skrydis į Indiją. Čia aplankiau dar vieną išsvajotą objektą – Tadžmahalą.

– Ir kokį įspūdį paliko vienas iš naujųjų pasaulio stebuklų?

– Galiu tiesiai šviesiai pasakyti, įspūdis pranoko svajones. Nesitikėjau, kad Tadžmahalas toks didingas ir tikrai įspūdingesnis nei regėtose nuotraukose, o dar nežinojau, kad yra ne ką mažiau įspūdinga mažesnė versija, sutrumpintai vadinama Mažuoju Tadžu. Beje, 1983 m. Tadžmahalas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Galiu pripažinti, nesitikėjau, kad kelionė taip greitai baigsis ir taip nesinorėjo grįžti namo.

– O kas toliau? Kur toliau? Pietų ašigalis pasiektas, iki Everesto bazinės stovyklos įkopta…

– Kol kas nežinau. Gal į kokį Kilimandžarą pabandyti įkopti. Visgi svajoju apie kalnus. Taip ir sukasi mintys, kaip čia kur patraukus, – baigdama mūsų pokalbį sakė Daiva Balevičiūtė, o aš atsisveikindamas palinkėjau svajonių išsipildymo.

D. Balevičiūtės nuotr.