„Ratas“, „Regėjimas“, „Daina“, „Akla višta“, „Šokis“, „Kanklės“, „Grybai“, „Pievos“ – tai kūriniai, sugulę į Sąjūdžio laikais kurti pradėtą ir vos atgavus nepriklausomybę, 1990-ųjų vasaros pradžioje, įrašytą ansamblio „Ženklas“ albumą. Šiame eksperimentinio folko įraše greta lietuviškų liaudies instrumentų – kanklių, cimbolų, skudučių – dera smuikas, akustinė ir boso gitaros, perkusija, skamba gludinami akmenys.   

„Kai maždaug prieš dešimtmetį išgirdau šį albumą, užvaldė jo magiška atmosfera, perkelianti į mistišką pasaulį. Unikali baltų tradicijos ir ambiento garsovaizdžių sintezė čia sukuria tai, kas nepavaldu laikui, šis įrašas iki šiol giliai veikia. Pirmasis „Ženklo“ albumas man lieka vienu geriausių visų laikų įrašų iš Rytų Europos“, – sako Lenkijoje veikiančios ir Europoje žinomos įrašų leidyklos „The Very Polish Cut-Outs“ vadovas Maciejus Zambonas.

Maciejus, muzikos iš praeities gaivintojas ir aktyvus skleidėjas, vienu metu Berlyno visuomeniniame radijuje kūrė laidą „Balearic Bigos“, kurioje aš pirmą kartą išgirdau „Ženklą“. Dermės, sąskambiai nusėdo širdyje, ir tas švytėjimas lieka manyje iki šiol. Todėl privalėjau susitikti su šio ansamblio kūrėjais, o jie privalėjo susitikti su manimi.   

Pirmasis „Ženklo“ albumas, originali vinilo plokštelė, didžiausioje pasaulio garsų bibliotekoje – platformoje „Discogs“ – šiuo metu yra kone muziejinės vertės.

Pirminės sudėties „Ženklo“ nariai išsiskirstė po penkerių metų nuo susibūrimo, 1992-aisiais, muzikantams baigus mokslus ir savo įrašų sesiją LRT studijoje. Dailės akademijos bendrabutyje grupė susikūrė ir repetavo. LRT patalpose, dažniausiai – naktimis, įrašinėjo. Per tą laiką buvo įrašytas ir išleistas 8 kūrinių albumas, kito įrašo „darbinė“ versija (dar 8 kūriniai) platesnės auditorijos nepasiekė. Beje, abu albumai – be pavadinimų.

Ženkliečiai spėjo sugroti legendiniuose Atgimimo laikų festivaliuose ir koncertuose, tarp jų – festivalyje „Lituanika 88“ Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose. Grojo garsiame alternatyviosios muzikos festivalyje „Poza Kontrolą“ Varšuvoje, keliuose festivaliuose Suomijoje, muzikos ir menų festivalyje „Bildes“ Rygoje. Dažnai pasirodydavo roko grupių koncertuose. Vaikinai su cimbolais, kanklėmis, švilpynėmis ir keliais komplektais mušamųjų užkulisiuose atrodydavo keistokai, bet publikai tiko.

Su ansamblio „Ženklas“ branduoliu – grupės nariais Gyčiu Gasperaičiu (cimbolai, perkusija), Šarūnu Miškiniu (bosinė gitara), Gintautu Kažemėku (mušamieji, perkusija), ignaliniečiu (red. past.) Aigiriu Bulavu (smuikas, skudučiai) ir Virginijumi Mickumi (akustinė gitara) – susitikau ten, kur viskas prasidėjo: Vilniaus Dailės akademijos studentų bendrabutyje Pilies gatvėje. Po daugiau nei 30 metų jie nusileido į bendrabučio rūsį – patalpą, kurioje kūrė, repetavo, kartais gyveno savaitėmis. „Per tiek metų niekas nepasikeitę! Žiūrėkit, tos pačios Ginto tėvo atvežtos lentos“, – pravėręs duris į žalsvomis dailylentėmis apkaltas sienas parodė „Ženklo“ smuikininkas A. Bulavas.

1990-ųjų vasarą ansamblis spėjo į tuo metu jau paskutinį vinilo traukinio leidybos vagoną ir garsiojoje Vilniaus plokštelių studijoje įrašė plokštelę, kuri tapo svarbiausiu jų kūrybos liudijimu ir galbūt vienu reikšmingiausių įrašų lietuvių folko muzikos istorijoje.

„Ženklo“ idėjos autoriai ir lyderiai – akustine gitara ir skudučiais grojęs vienas Užupio Respublikos įkūrėjų, menininkas Valdas Herkus Neimantas ir muzikantas, architektas bei kino režisierius Audrius Mickevičius – iškeliavo Anapilin. Sąjūdžio ir pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais jie kartu su kitais grupės nariais leido laiką Užuguosčio bažnytkaimyje prie Guostaus ežero, vaikščiojo Bernardinų vienuolyno koridoriais Vilniuje, kur anuomet buvo įrengtos Dailės instituto studijos ir sandėliai, keliavo po Angliją, kol ant palangės nutūpė paukštis ir jie priėmė sprendimą grįžti namo.

Sugrįžę į grupės gimimo vietą kartu su ansamblio nariais Gyčiu, Šarūnu, Gintautu, Aigiriu ir Virginijumi užsukome ir į Bernardinų vienuolyną. Perėję vėlyvųjų viduramžių sienų tapybos kompozicijomis puoštą pietinį vienuolyno koridorių atsidūrėme už pagrindinio bažnyčios altoriaus, vadinamosiose stalėse, kur kadaise rinkdavosi ir giedodavo vienuolių choras. Dabar šioje vietoje atnaujinami bažnyčios skliautai, masyvūs mediniai choristų suolai apdengti plėvele, išrikiuoti pastoliai. Čia darbuojasi restauratoriai.

Meno istorikė, VDA Dailėtyros instituto mokslininkė dr. Rūta Janonienė yra atkreipusi dėmesį, kad dabartinė Bernardinų bažnyčios vargonų ir choro vieta virš didžiųjų šventovės durų neatitinka tos, kuri buvo iki XIX a. vidurio: „Pagal pradinį planavimą vargonai stovėjo ten, kur giedodavo bernardinų vienuoliai, – vienuolių chore už altoriaus, o dabartinis balkonas buvo skirtas bernardinėms iš Užupyje veikusio bernardinių (kolečių) vienuolyno. Žinoma, nebėra nei Užupio kolečių vienuolyno, nei tiek mažesniųjų brolių, kad jie sėdėtų stalėse ir giedotų. Bet, vertinant architektūrą, vargonai atsidūrė ne ten, kur jiems priklauso būti, todėl, norint iki galo restauruoti bažnyčią, atskleisti pranciškonišką jos pobūdį, vargonus reikėtų grąžinti į jų tikrąją vietą.“

Kokia tikroji „Ženklo“ kūrėjų choro vieta? – mąsčiau žiūrėdamas į naują ansamblio narių nuotrauką Bernardinų bažnyčios stalėse.

Apie „Ženklo“ pradžią  

(Iš pokalbio su grupės nariais)

A. Bulavas: Pagrindinėje dabartinės VDA galerijos „Akademija“ salėje rinkdavosi folklorinis ansamblis, o visai šalia sėdėjo Gintas ir mušė tuos savo būgnus. Tai „Ženklo“ užuomazgos, 1987 m. spalis. Taip susiklostė, kad garsus etnologas, folkloristas Jonas Trinkūnas tuo metu būrė savo ansamblį. Iš jo sužinojau, kad Kernavėje nuo 1968-ųjų kasmet švenčiamos Rasos. Beje, dalyvavimas šioje šventėje tada buvo priskiriamas prie rezistencinės veiklos. 1988 m. laukė šventės dvidešimtmetis, reikėjo ruoštis.

Audrius Mickevičius mane pakvietė į folkloro ansamblio repeticijas Vilniaus dailės institute. Po penkių repeticijų Audrius man pasakė: dabar, po šitos repeticijos, mes užeisime čia (rodo į VDA galerijos kabinetą), grosime savo kūrybą. Taigi pirmosios „Ženklo“ repeticijos prasidėjo 1987 m. spalio pabaigoje, o pirmas mūsų koncertas 1988 m. kovą įvyko Klaipėdos Žvejų kultūros rūmuose, festivalyje „Debiutai 88“. Mūsų grupė gimė sulig tuo pirmuoju koncertu.

Š. Miškinis: Archetipų, žinoma, pirmiausia ieškojome lietuvių folklore. Mintis buvo tokia: nekopijuosime Vakaruose kurtos muzikos. Norėjome rasti kodą, suteikiantį galimybę prisiliesti prie mūsų tautinio palikimo šiuolaikiškai, taip, kaip tada supratome.

Svarbu pasakyti – mes nežinojome, nuo ko pradėti. Todėl pradėjome nuo nežinios. Kai lieti instrumentą, vis tiek šis tas „iškrenta“, pirštai šį tą užčiuopia, kad ir netyčia. Kiekvienas atskirai, o vėliau ir kartu mėginome išgauti garsą, eksperimentavome, nes vienintelis Aigiris tarp mūsų buvo profesionalas, griežė smuiku.

Taip atsirado pavieniai muzikos motyvai, harmonijos nuotrupos. Mėginome bent dvi minutes tą motyvą kartu lipdyti, auginti. Buvo toks tęstinis jam session, per kurį vieni gal primigdavo, bet pabudę vėl prisijungdavo. Sumestinės kūrybos principas.

A. Bulavas: Bendrabučio rūsyje mums įsirengus patalpą repeticijoms, joje po truputį ėmė kauptis daiktai, galintys skleisti garsą. Įvairūs akmenys, pagaliai, moliūgai, tarškynės. Yra tokia sena mūsų nuotrauka, kur tie daiktai atrodo kaip vienas didelis vaišių stalas. Kai grodavome, kartais nuo to bendro stalo ką nors paimdavome, paliesdavome. Garsų vaišės.

Kai Audrius 1988 m. baigęs studijas persikėlė gyventi į Užuguosčio bažnytkaimį, kur tada nuomojosi kambarį, iš Vilniaus ten nuvykdavome savaitgaliais. Obelys, vištos, karvės, kiaulės… Kaimo garsynas. Ten, prie Guostaus ežero, kurdavome, ten gimė ir mums svarbaus kūrinio „Kanklės“ motyvai. O šiaip dalijomės visi – Šarūnas mums šį tą parveždavo iš savo Kavarsko, Valdas sumedituodavo Vilniuje.

V. Mickus: Niekas, išskyrus Aigirį, neturėjo muzikinio išsilavinimo, todėl galėjome groti visais pasirinktais instrumentais, ir santykis su jais radosi savitas.

G. Gasperaitis: Aigiris mums buvo dovana – pažindamas muzikos raštą jis galėjo tobulai suderinti instrumentus. Kadangi vienu metu, pasitaikydavo, grodavome kone šimtu stygų, reikalas buvo rimtas.

Sutrumpintai iš „Literatūra ir menas“

Ryčio Ilionio nuotr.