Kelionė namo

„Tai – unikali šalis, kurioje dvasia dominuoja prieš materiją ir dvasiniam tobulėjimui nereikia ypatingų pastangų“, – teigia linkmeniškis Sigitas MACKONIS, neseniai grįžęs iš penktosios kelionės po Indiją. 

„Ten jaučiuosi savas, saugus ir laisvas. Lyg būtų mano namai… Ten sveiksta siela, atgaunu jėgas ir pradedu trykšti gyvenimo džiaugsmu. Jau vien žinojimas, kad vykstu į Indiją, suteikia jėgų ir įkvėpimo. Mintimis jau būnu ten. Skrydžiai, paskutinis laukimas trunka akimirkas. Vos žengiu iš lėktuvo, apima džiaugsmas, kad pagaliau vėl esu toje stebuklingoje žemėje. Kiekviena išvyka į Indiją suteikia vis gilesnio pažinimo, tarsi įtvirtina ankstesnių kelionių patirtis. 

Šįkart teko pajusti platesnį geografinį Indijos vaizdą, kuriame Delis, Kalkuta, Vakarų Bengalija. Nuotykiai, kelionės įvairiais traukiniais ir labai skirtingų gamtovaizdžių mozaika prieš akis. Bet visur gaubė ir lydėjo tos žemės ir žmonių dvasinė tikruma, šiluma, nuoširdus paprastumas. Jei traukinyje važiavome greta, tampame tarsi geri pažįstami ar net šeimos nariai vieni kitiems.

Vienas iš kelionės tikslų – Puris – miestas Orisos valstijoje, Bengalijos įlankos pakrantėje, 60 km į pietus nuo valstijos sostinės Bhubanešvaro. Populiarus kurortas, hinduistų piligrimų traukos centras. Puris garsėja dievo Džaganatho kultu, XII a. Čia pastatyta vaišnavų Džaganatho šventykla, įsikūrę vienuolynai. Čar Dham piligrimų maršrute ji yra viena iš keturių pagrindinių šventviečių, kurias būtina hinduistams aplankyti per savo gyvenimą.

Puri mieste vyko susitikimas su garsiu amerikiečių jogu (turinčiu sąsajas su Lietuva, vienas iš jo senelių – Lietuvos žydas) Radhanatha Svamiu. Susitikime dalyvavo apie 7000 piligrimų iš viso pasaulio. Visą savaitę klausėmės paskaitų, tobulėjome dvasinėse praktikose. Lietuvių kalba išleista Radhanathos Svamio biografinė knyga „Kelionė namo“, kurioje galime išsamiau pažinti dvasinį mokytoją. 

Viešėdami Puri mieste, aplankėme vandenyno pakarantę. Čia besimaudantys, visuomet su drabužiais, nes, pagal indų papročius, nepadoru rodyti apnuogintą kūną. Vandenyno pakarantėje, visai šalia paplūdimio, veikia krematoriumas. Mes prasiartinome ir stebėjome deginamus žmonių palaikus, išpilamus pelenus į vandenį, svarstėme apie indų tautos pasaulėžiūrą, kurioje ramiai ir be kančios priimama gyvenimo pabaiga, ramiai žiūrima į mirtį. Čia tikima reinkarnacija, atgimimu, nepriimtinas fizinio kūno kultas. Žvelgiant į pakrantėje žaidžiančius mažus vaikus su tėveliais, visai už kampo veikiantį krematoriumą supranti, kad viskas šioje šalyje persmelkta natūralumu, dominuojančia ramybe, į kurią pilnai telpa žmogaus gyvenimo visuma. Mums, europiečiams, bėgantiems su streso ir dvasinio šaltumo jausmu, yra ko mokosi iš indų tautos.

Indija keliautojui patraukli ne vien kultūra ir papročiais ar dvasiniu atvirumu… Jos charakteristiką visame pasaulyje nusako ir išmintį liudija šimtmečiais puoselėta medicina. Teko lankytis pas gydytoją, kuris, vien ramiai įsiklausęs į mano pulsą, nusakė sveikatos būklę. Diagnozę, kurią girdėjau po tyrimo echoskopu Lietuvoje, jis patvirtino detaliai. Bet specialistui nereikėjo jokios galingos aparatūros…

Indijos neįsivaizduojame be unikalių smilkalų, prieskonių, saldumynų, perlų, sidabro dirbinių, natūralios medicinos produktų. Viešėti Indijoje ir neatsivežti arbatos MASALA, būtų nuodėmė.  Keliautojus čia džiugina produkcijos kokybės ir kainų santykis, todėl iš Indijos visi grįžtame su pilnomis kuprinėmis lauktuvių artimiesiems, kaimynams ir pažįstamiems. 

Kiekviena kelionė į Indiją veda mane link stipresnės dvasinės brandos. Toje šalyje viskas kitaip. Kiekvienai sielai rodoma meilė, kiekvienai gyvybei, net skruzdėliukui – rodoma pagarba. Ten brangi gyvybė ir rami mirties kultūra. Ten ramiai ugdaisi savyje esmines vertybes, stiprėji dvasia. Ten greitai atsistato jėgos. Gal nesugebėčiau gerai jaustis Lietuvoje, jei ne tas stebuklingas dvasinis vaistas, kurio „injekciją“ kaskart gaunu Indijoje. Grįžęs į Lietuvą, vėl adaptuojuosi prie kitokių visuomenės santykių, gamtos, tarpusavio bendravimo sąvokų. Bet labai greitai pajuntu Indijos šilumos stygių, ilgesį ir trauką tai stebuklingai žemei. 

Taip, Indija lyg antrieji mano namai, kuriuose visada esu reikalingas ir laukiamas. Vos atsigavęs po penktosios kelionės, nerimastingai laukiu pavasario. Kaip sulaukti sekančio skrydžio į Delį?.. Kaip dėliosis tolimesni kelionių planai ir gyvenimas, kai stebuklingas ir jokiais žodžiais nenusakomas Indijos magnetas veikia širdyje, dar nežinau“, – sako Sigitas Mackonis, pasakodamas apie patyrimus vėliausioje kelionėje.

Autorė dėkoja už pasakojimą.

Nuotraukos iš asmeninio Sigito Mackonio albumo.