Skip to content

Kiek daug gali reikšti simbolis „NEZABUDKA“

Lina ŽVORŪNĖ

Rašau šias eilutes Sausio-13-osios rytą. Ant rašomojo stalo, esančio šalia lango, plevena žvakutės liepsna. Jos nefotografuosiu ir į socialinius tinklus nedėsiu, nes ją uždegiau vedina vidinio jausmo, o ne dėl tuščio pasirodymo. Mano manymu, šiandien turime kur kas rimtesnių rūpesčių – daugelio žmonių nenoras matyti realybės ir būti sąmoningais. Ano meto įvykius prisimenu tik iš televizijos ir vaizdų per langą, kuriuos mačiau, kai tarp Ignalinos savivaldybės pastato ir kino teatro stovėjo autobusas, laukęs žmonių, kuriuos organizuotai vežė budėti į Vilnių. Praėjo daugybė metų, visi prisiklausė skystų, dvelkiančių infantiliu prieskoniu ir emocijas audrinančių kalbų. Liūdna dėl to, kad neteko girdėti esminių klausimų ir atsakymų: kas ir kodėl iš tikrųjų tuomet vyko, ko niekas neįžvelgė ir kokie ženklai jau tuomet buvo atpažįstami? Žinoma, tai niekaip nekeičia fakto, kad tuo metu tyčia ar dėl kitų neatsargumo žuvo, buvo sužeisti ar suluošinti žmonės. Amžiną Atilsį žuvusiems, o likusiems gyviesiems, Šviesos Kareivijai, dar yra kas veikti. 

Pradėkime nuo lyg ir mažų, bet labai svarbių dalykų. Štai kad ir iškalbingas ženklas „nezabudka“, kiekvienais metais sukeliantis diskusijų. Ir kuo aktyviau kovojama už šio ženklo išsižadėjimą, tuo akivaizdžiau, kiek daug „galios“ yra jame. Todėl „ginčas dėl Neužmirštuolės tampa principiniu ir laikytinas bundančios Laisvės sąmonės ženklu. Vis aiškiau suvokiama, kad kova su tuometiniais ir dabartiniais Kremliaus valdovais savaime nėra joks ištikimybės tautai ir įsipareigojimo Lietuvos valstybei įrodymas. Tai gali būti, o dažniausiai ir būna, tik būdas nuolankiai pasitarnauti kitam šeimininkui ir parodyti jam šunišką ištikimybę“, – teigia Linas Karpavičius.

Mąstančiam žmogui išties autoritetingai skamba ir prof. Vytauto Radžvilo žodžiai: „Neužmirštuolės segimasis kaip tik yra tautos ir valstybės Laisvės, kuri gyvybės auka ginta tą Sausio 13-ąją, išsižadėjimo ir noro pamiršti ją simbolinis aktas. Šitokią dieną segama absoliučiai bereikšmė gėlelė liudija nebent nesugebančių ir nebenorinčių būti tauta ir valstybę baudžiauninkų laisvę – troškimą nusimesti atsakomybės už Lietuvą ir jos ateitį naštą. Tačiau tokia jau ta baudžiauninko dalia, kad šeimininkas bet kada gali jį parduoti, išmainyti, net iškeisti į šunį. Šito nereikėtų pamiršti – ypač dabar, kai pasaulyje taip sparčiai, ir itin nepalankiai Lietuvai, keičiasi geopolitinė padėtis.“

Išsigalvoti nieko nereikia, nes faktai kalba patys už save, tereikia sudėti du plius du. Štai kas rašome Vikipedijoje: „Mažą mėlyną neužmirštuolę pirmą kartą panaudojo „Grand Lodge Zur Sonne“ 1926 m., kaip masonų emblemą metiniame suvažiavime Brėmene, Vokietijoje. 1938 m. nacių partijos „Winterhilfswerk“ kasmetinės nacionalistinės liaudies gerovės (nacių partijos skyriaus) labdaros akcijai, buvo pasirinktas neužmirštuolės ženklelis, pagamintas toje pačioje gamykloje kai ir masonų ženklelis. Šis sutapimas leido masonams nešioti neužmirštuolės ženklelį kaip slaptą narystės ženklą. 

Po Antrojo pasaulinio karo neužmirštama gėlė buvo naudojama kaip masonų emblema 1948 m. Pirmajame Vokietijos Jungtinių didžiųjų ložių metiniame suvažiavime 1948 m. Ženkliuką dabar kartais nešioja masonai visame pasaulyje, kad prisimintų visus, kurie kentėjo vardan masonų, ypač nacių laikais.“ 

Kalbant apie netyčia atsiradusių neužmirštuolę ir tikruosius šio simbolio „šeimininkus“, norisi užduoti retorinį klausimą Seimo nariams ir Seime viešėjusiems piliečiams. Pirma, ar niekada nepagalvojote, kodėl pasirinkta tokia nepaprasta Seimo pastato architektūra? O ką gautume, jei atkastume po žeme esančią pastato dalį ir paverstume aukštyn kojomis? O svečių salė Seimo rūmuose, kurios neleidžiama niekaip pertvarkyti? Pažiūrėkite į stalo, staliukų, šviestuvų formą, kabančio gobeleno raštus. Kai atsakysite sau į šiuos klausimus, galbūt rasis ir daugiau atsakymų. Žinoma, jei jie apskritai reikalingi, jei apskirtai rūpi Lietuva. 

Dar 2018 m, prof. Vytautas Radžvilas rašė: „Neužmirštuolė yra atpažinimo ženklas, leidžiantis jau dabar atskirti JUOS ir MUS. Kaip teisus ir Sausio 13-ąją rodęs drąsos ir tvirtumo pavyzdį kun. Robertas Grigas, primenantis, kad ištikimybės savo valstybei ženklai keistis ir „šiuolaikiškėti“ negali. Jais gali būti tik Vytis, trispalvė ir Gedimino stulpai. Su jais gyveno, dirbo, kovojo, o kai prireikdavo – ir mirdavo už Laisvę lietuviai. Tikrąją ir vienintelę – asmens, tautos ir Tėvynės Lietuvos laisvę.“

Nuotraukose – masonų herbas neužmirštuolės fone.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here