Skip to content

Linkiu drąsos ateinantiems į darbą bibliotekoje!

Sigita TELYČĖNAITĖ

Daugelis laukiame stebuklo per Naujuosius, bet praeina oficialus laiko virsmas kalendoriuje, vėl skubame sena vaga. Tenka garsiai ištarti – liūdna, nes atokiausiuose kampeliuose gęsta bibliotekų žiburiai, išeina kaimas ir tolsta nuo mūsų su rugio grūdu užaugintos gyvenimo tiesos. Viskas suprantama, logiška ir aišku – demografinė krizė formuoja socialines tuštumas šalia, todėl tirpsta dar vienas kelias, kuriuo tiek dešimtmečių skubėdavome į renginius gimtinėje. O gal kiekvienas per mažai kovojame už pozityvų reiškinį, virsmą ar žmogų, už krašto išlikimą? Jei Visata telpa kiekvieno širdyje… 

„Viskam savas laikas“, – sako buvusi ilgametė Dysnos bibliotekininkė Vanda LAURINAVIČIENĖ, gruodžio mėnesį pagerbta ir išlydėta į užtarnautą poilsį. Nepastebimai praskriejo 50 metų aktyvios švietėjiškos veiklos, pasikeitė kartos, koreguojamos tradicijos. Vanda liko ištikima gimtam kraštui, kurio žmonės jai visada buvo ypatingi, unikalūs, visapusiškai gražūs. O gimto kaimo oras pats tyriausias ir nepakartojamas, ypač pavasario žydėjime. 

„Surma – maža salelė girių apsuptyje – sakė viename iš interviu bibliotekininkė, prisimindama gimtinę, kurioje prabėgo pačios gražiausios vaikystės dienos. Namai su dideliu sodu, bitynas, žaluma ir ramybė liko tenai.

Tėvai buvo tokie geraširdžiai, labai vaišingi. Gal todėl ir sekėsi su bitėmis, nes kiekvienas svečias, kiekvienas prie šulinio atsigerti užsukęs uogautojas ragavo medaus, dėkojo bitelėms už triūsą. Tėvai visada mokė mus už padarytą kažkieno blogį atsidėkoti gerumu, kantrybe. Jau palikę tėvų namus, tokios išminties vedini su broliu kūrėme savo gyvenimus. Niekada neviliojo miesto triukšmas. Visada traukė savas kraštas, žmonės, gimtinės artuma. Kai pažįstami pasiūlė bibliotekininkės darbą, nerimavau ar sugebėsiu, nes tiek ataskaitų pildymo, tiek nežinomybės toje srityje. Buvo didelė baimė. 1974 m. lapkričio 2 d. įžengiau į biblioteką ir likau visam gyvenimui“, – pasakojo Vanda.

Su gerumu ir kantrybe, išugdyta tėvų namuose, bibliotekininkė ėjo per gyvenimą ir penkis dešimtmečius dirbo Dysnos krašto žmonių labui. Tai – nebutaforiniai žodžiai, nusakantys veiklą, o tiesa. Į Dysnos biblioteką skubėjo daugelis – moksleiviai, tėveliai, seneliai. Ten vyko vakaronės, šventiniai teminiai renginiai, parodos, edukacijos ir susitikimai. Biblioteka visada buvo bendruomenės centras. Bibliotekininkė Vanda, dar visai jaunutė, dalyvaudavo iškilmingose vaikų krikštynose, kurias organizuodavo tuometinė Dysnos apylinkės administracija. Kiek visko buvo per tuos metus, kiek daug veiklos ir susitikimų su įvairiomis asmenybėmis…

„50 metų praskriejo lyg akimirka. Kiekviena diena – kupina naujų idėjų, minčių, bendravimo ir atradimų. Bibliotekoje suaugau, subrendau, įgijau patirties ir tvirtybės. Viešosios bibliotekos kolekyvas visada buvo mano šeimos dalimi. Čia rasdavau patarimų, reikiamą pagalbą, paramą. Visas gyvenimo negandas ištverti padėjo nuostabios kolektyvo moterys.

Niekada darbe nesijaučiau vieniša ar viena. Ypač paskutinį dešimtmetį aktyviai veikloje rėmė ir padėjo Edita Brukštuvienė, seserys Milda ir Banga Laurutėnaitės, Irmantas Mikulėnas ir kiti bendruomenės nariai, be kurių pastabumo ir geranoriškumo nebūtų nuveikta daugybė gražių darbų.

Bibliotekoje dirbau žmonėms, o ne dėl pliusiuko. Bet realybė diktuoja savo sąlygas. Jei kažkada, būdama dar penktokė, nešdavau iš Dysnos bibliotekos knygas kaimynams, pažįstamiems, tėvams.

Dabar net tų kaimų neliko. Žiemą Vosiūnuose – 1, Pivoruose – 0, Lazinkose – 0, Galalaukiuose – 6 gyventojai ir t. t. Nelieka skaitytojų.

Tenka užverti Dysnos bibliotekos duris. Tai neišvengiamas procesas. Prasideda kita mano asmeninio gyvenimo atkarpa, kurioje keliauju su šiaurietiškomis lazdomis kasdien, mąstydama apie biblioteką ir knygos reikšmę. 

Mes, kaimo bibliotekininkai, ir liksime žiburiukais ar žibintininkais laiko bėgsme. 

Visą gyvenimą mokiausi iš knygų, skaičiau, domėjausi savo veiklos naujovėmis, mėginau pritaikyti darbe, kuris visada buvo atsakingas ir nelengvas. Buvimas tarp žmonių ir dėl žmonių visuomet reikalavo savotiško atsidavimo, idealizmo ugnies širdyje. Bet nesigailiu dėl nueito kelio, esu visiems dėkinga už bendradarbiavimą per tuos metus. 

Jaunam žmogui, svarstančiam apie bibliotekininkystę, linkiu drąsos, veržlumo, tvirto noro pažinti kilnią veiklą bibliotekoje“. 

Autorė dėkoja bibliotekininkei Vandai Laurinavičienei už ilgametį kūrybinį dialogą ir už nuotraukas iš asmeninio albumo.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here