Subrendo laikas prabilti apie kolegas – apdovanotus talentais, kuriančius ir nepavargstančius skleisti gerumo ir šviesos visoje aplinkoje. Be paliovos ieškodami savo temų herojų, kartais skubame nežinia kur ir nežinia ko… O šalia esančių žmonių švytėjimo neregime.
Esame stipriai sukaustyti visuomeninių standartų, paviršutinių vertinimų, trumpalaikio jausmo. Dažnokai mindžikuojame prie valdiškų sausų kalbų ir temų, kurios neišlieka nei žmonių širdyse, nei laike. Taip jau yra.
Gerumas gyvas čia ir dabar, kiek mumyse gerumo, tiek ir gyvenimo. Kiek sugauname dvasinės šviesos ir patalpiname į savo tekstus, tiek gerumu suspindi skaitytojo dvasia.
Didelis bendraminčių ratas net neįsivaizduoja savo kasdienybės praskaidrinimo be Gintuko kiekvienam siunčiamų šiltų žodžių, palaiminimų, stumtelėjimų į drąsius sprendimus. Tarsi skaidrus ir būtinas laikas, tekantis per mūsų skubėjimą – jo herojaus Pūkuotuko humoras, poezija, Šv. Rašto tiesos, ypatingos fotografijos, rinktiniai muzikos kūriniai.
Į jo Darželius skuba ne tik ieškantys stiprybės, gyvenimo prasmės ir Dievo. Dažni Gintuko svečiai – įvairių laidų autoriai. Štai prieš gerą savaitę į Darželius sugužėjo visa LRT laidos „Šventadienio mintys“ kūrybinė komanda, o vėliau, buvo nukreipta ir į kitų kuriančių erdves.
Nepailstantį Gintuką (taip vadinamą bendraminčių rate), Gintautą MACKONĮ – dvasinio ugdymo bendruomenės KELIAS įkūrėją, šiandieną regėsime kitokiu žvilgsniu ir kitokių talentų vedime.
Poezija
Poezija ir fotografija – neatsiejama šios asmenybės dvasinio gyvenimo dalis, apie kurią kartais prabylama.
„Poezija – jausmo, minties, idėjos ištransliavimas, savęs ištransliavimas. Just. Marcinkevičius sakė – „Poezija kūrė mane“… Visa, ką mes darome, kuria mus. Tapyba, rašyba, kiti dalykai, į ką save investuojame. Ypač tai jaučiasi fotografijos darbuose, ikonų rašyme. Fotografija tai – man irgi poezija. Ką pamatai, Dievą pamatai ir užfiksuoji, save atrandi. Poezija – giesmės apie save ir savęs kūryba, tuo pačiu, Dangaus į žemę investavimas.
Justino Marcinkevičiaus knygelėje „Dienoraštis be datų“ teko skaityti, kaip poetas laukė pirmosios poezijos rinktinės pasirodymo. O pamatęs vitrinos lange, vos nenualpo iš jaudulio, prakaitas išpylė… Šitaip būna, kuomet sprogsta supernovos, ar įvyksta singuliarinis sprogimas. Viskas tada plečiasi, plečiasi kūryba, veikla. Poetas teisus, kad pirmiausia rašome patys sau ir esame pirmuoju savo tekstų skaitytoju. O rašymas, kaip ir kiekvienam paukščiui duotas čiulbesys. Tai – savęs išsakymo būdas, vienas iš daugelio, įkvėptas žmogui.
Fotografija
Kitas savęs išsakymo būdas, be kurio neįsivaizduoju pilnatvės – fotografija. Tai savotiška dovana, gebėjimas fiksuoti akimirką, sugauti vaizdą būti čia ir dabar, jis atsiskleidžia. Vaizdas pagautas.
Senokai turiu būsimos poezijos knygelės viziją. Gyvena noras čiulbėti. Bet norėtųsi atidaryti tekstą per nuotrauką, pajausti vienybę. Neatskirti žodžių jausmo nuo fotografijos turinio. Yra poetų, kurie tematiškai atskiria eilėraštį nuo šalia dedamos nuotraukos, bet savo poezijos nenorėčiau atitraukti nuo vaizdinio. Mano bendraminčiui Linui Poniškaičiui pavyko sutikti maketuotoją, supratusią autoriaus viziją, įvyko tikras stebuklas, išleista jo kūrybos knyga.
Bet viskam savas laikas. Turiu viltį, kad sutiksiu reikiamą žmogų savo kelyje ir įgyvendinsiu dar vieną svajonę“ – pasakojo Gintautas Mackonis, kolega (tiesiog Gintukas), nužvelgdamas kūrybos būtinybę ir reikalingumą mūsų gyvenimo kelyje.
Linkmenų seniūnijoje, po Darželių skliautu kuriantis ir kitiems įkvepiantis gyvenimo Viltį Gintukas, tikra Aukščiausio dovana šiam kraštui. Darželius randa žmones bėdose, varguose, visose krizėse beldžiasi į Gintuko duris. Apdovanotas talentais ir gerumo jėga, jis jau beldžiasi į bendraminčių širdis, laužo bendravimo ledus, tiesina iškreiptas sąvokas, vis skatina žvelgti Aukščiau, skaidriau, ramiau. Ir nepavargsta su mumis visais…
Gintauto Mackonio asmeninio albumo nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!