Skip to content

Mokytojas augina žmogų: ar viskam savas laikas? 

MI informacija ir Sigita TELYČĖNAITĖ

Universiteto studentų apklausoje į pateiktą klausimą – kokią mokytojų savybę labiausiai vertinate, beveik vieningai atsakyta – žmogiškumą. Tikras mokytojas – geras žmogus, prie kurio mokinys niekada nebijo prieiti, nebijo paklausti, paprašyti pagalbos. Reikiamą informaciją įmanoma rasti kompiuteryje, o klausantį, suprantantį ir patariantį suaugusį žmogų, deja, retai. Tokia realybė, nes dalis tėvų suteikė savo atžaloms galimybę naudotis visomis išmaniomis technologijomis, o apie vaiko auklėjimą realiame ir gyvybės kupiname pasaulyje užmiršo. 

Vaikų ugdymą tiriantys specialistai teigia, kad Mokytojais privalėtų būti patys geriausi, genialiausi kartų atstovai. O pats didžiausias dėmesys reikalingas, rengiant pradinio ugdymo specialistus, kurie vaikui kloja gyvenimo pažinimo kelią.  Jie dažnai atsako į esminius vaiko klausimus, padeda jam suprasti koks esu ir kodėl? 

Žvelgiant globaliau, Žemėje pačios svarbiausios dvi profesijos: mokytojo, auginančio Žmogų, ir gydytojo, gelbstinčio gyvybę. Turime laikmečio bėdą, kuomet mokytojo profesija kelia daugiau chaosą diskusijose, nei teikia stabilumo visuomenėje, o jaunimo ugdymo programos galutinai „surakina“ mokytojo rankas. Bet koks griežtesnis pedagogo reikalavimas moksleiviui, tampa vaiko teisių ir laisvių pažeidimu, negatyviu mokytojo elgesio faktu. O kaip tuomet vaikui formuojama disciplinos sąvoka, be kurios dažniausiai neįmanomas geras ugdymo rezultatas…

Be disciplinos – neįmanomas geras rezultatas jokioje veiklos srityje, ji „sustyguoja ar suderina“ žmogaus asmenybę, nukreipia tikslingumo ir ištvermės keliu. Imkime pavyzdžius iš sporto pasaulio asmenybių, profesionalios muzikos ar dailės, bet kurios mokslo ar dvasinių praktikų srities. Be disciplinos neįmanomi dideli pasiekimai, mokslo laimėjimai ar elementarus valingos ir stiprios asmenybės ugdymas. 

Žvilgtelėkime į senos kultūros ir tradicijų šalį, tekančios saulės šalį. Pasak šaltinių, Japonijoje „viskas leidžiama“ periodas tęsiasi, kol mažyliui sueina 5 metai. Iki šio amžiaus japonai su vaiku elgiasi „kaip su karaliumi“. Nuo 5 iki 15 metų – „kaip su vergu“, nuo 15 – „kaip su lygiu“. 15-metis paauglys laikomas suaugusiu žmogumi, aiškiai žinančiu savo prievoles ir be priekaištų paklūstančiu taisyklėms. Čia ir slypi japonų auklėjimo paradoksas: iš kūdikio, kuriam vaikystėje leidžiama viskas, išauga disciplinuotas ir įstatymams paklūstantis pilietis. 

Taip, mažiems vaikams šioje šalyje leidžiama viskas, bet 5–6 metų vaikas patenka į itin griežtą taisyklių ir apribojimų sistemą, kurioje aiškiai nustatyta, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Nepaklūsti joms neįmanoma, nes taip daro visi, ir elgtis kitaip reiškia netekti „savo veido“, išsiskirti iš grupės, pažeisti galiojančias elgesio taisykles ir normas. „Viskam savo laikas“ – tai vienas esminių japonų pasaulėžiūros principų. Ir vaikai jį įsisąmonina nuo paties mažiausio amžiaus.

Ar „viskam savas laikas“ teiginys yra  taikomas Lietuvos vaikų ir jaunimo gyvenime? Japonai supranta vaiko raidos ypatumus ir psichologinę žalą, kurią augančiai asmenybei daro per anksti pradėtas suaugusių gyvenimo būdas, nes ten – viskam savas laikas. Mokiniai klauso mokytojo, rodo pagarbą jam, nes tai – moksleivių pareigų sudedamoji ir esminė dalis.

Kodėl Lietuvoje švietimo programų kūrėjai, daugeliu atvejų, lengva ranka išlaisvino augantį jaunimą – nuo būtinų pareigų ir atsakomybės suvokimo? Skirtinguose asmenybės vystymosi etapuose, kažkodėl, vaikui nedraudžiami jo amžiaus tarpsniui nederantys ir asmenybę žalojantys bendravimo kultūros, elgesio ir aprangos kodai. Vaikai visai neužsibūna savo vaikystėje. Nespėja subręsti psichologiškai.

Kitas klausimas, kiek ugdymo programų formavime dirbo nusipelniusių  pediatrų ir nusipelniusių mokytojų? Kiek specialistų palaimino asmenybės ugdymo programas?  Retoriškai galima klausti ir klausti. Aišku viena, kad be teiginio „viskam savas laikas“ reikalingumo ir suvokimo visuomenėje – tiek švietimo ir ugdymo programose, tiek šeimose, turėsime tik galvos skausmą. Mokytojas toliau bus ugdytinių įkaitas, o ne lyderis, ne sektinas pavyzdys ar gerbiamas asmuo visuomenėje. 

BNS nuotr. 

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here