Skundimas tapo visuotiniu. Viršininkai skundė pavaldinius, pavaldiniai – viršininkus, kaimynai – kaimynus, vaikai – tėvus, tėvai – vaikus. Šis patriotizmas klestėjo. Nebereikėjo net policijos.
Nieko tai jums neprimena? Tai ne ta šalis, ne tie žmonės, apie kuriuos pagalvojote. Tokius teiginius skaičiau apie Vokietiją Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Tada irgi garsių garsiausiai buvo kalbama apie patriotizmą, pilietiškumą, reicho gyventojai turėjo būti susipratę ir pranešti valdžiai apie visus, kurie drįso ją nors padaryti ne taip, ar bent ne taip, kaip, skundikų nuomone, reikėjo elgtis. Ir nors tada nebuvo filmuojančių nei fotografuojančių telefonų, valdžiai užtekdavo anoniminio pranešimo.
Kaip, sakoma, užtenka ir dabar – užtenka susipratusio aktyvaus piliečio pranešimo. Neskųsti yra nepatriotiška.
Kai kalbama apie skundimą, paprastai pirmiausia prisimenama Hitlerio Vokietija. Nors iš tikrųjų skundimas, kaip tada sakydavo Lietuvoje – „stukalinimas“, gal dar anksčiau atsirado Sovietų Sąjungoje.
O, ten kiekvienas tikras sovietinis patriotas turėjo būti stukačius ir apie kiekvieną negerovę pranešti „kam reikia“. O kam reikia – apie tai garsiai nebuvo kalbama, bet visi žinojo, kad jeigu buvo pranešta „kam reikia“, tai kaimynas išvažiavo pas baltąsias meškas, pas viršininką naktį atvažiavo juoda mašinikė.
Jeigu tėvai blogi ir vaikelis pranešė „kam reikia“ apie neteisingas jų kalbas – vaikelį priglobs motina tėvynė (vaikų namuose), o tėvai – patys suprantate, bus išgabenti kur nors toliau, kad netrukdytų laimingai vaikelio vaikystei.
Vaizdelis iš gyvenimo: mokinukei mama uždraudė draugauti su gerokai vyresniu bernu, mokinukė pasiskundė „vaiko teisėms“ – psichologinis smurtas, mokinukė buvo laikinai, kol svarstoma, kaip tas psichologinis smurtas galėjo paveikti vaiko psichiką, apgyvendinta pas globėjus, laikinai gyvendama pas globėjus, mokinukė pastojo, oi, mes nežinome, kaip čia atsitiko. Ką gi, yra dar tokių, kurie tokių dalykų nežino.
Čia vaizdelis, beje, iš mūsų dienų, na, sakykim, ne iš Lietuvos, dėl šventos visokių inspektorių ramybės. Kai pasidairai – visur tas pats. Visur valdžiai patinka, kai jos piliečiai vienas kitą skundžia.
Stukačius šiais laikais tapo gerbiamu žmogumi. Gerai prisimenu sovietmetį ir galiu užtikrinti, kad tada stukačiai buvo niekinami. Kodėl – tegul kokie psichologai aiškinasi, kurių dabar priviso kaip… Ir niekinami buvo ne tik Lietuvoje, ką dabar galima aiškinti lietuvių supratimu, kad ne jų šita valdžia, bet ir pačioje Rusijoje, taip mylėjusioje carus ir generalinius sekretorius.
Tada, visuotinių patyčių laikais, vaikai tyčiodavosi iš tų, kurie viešai ar paslapčia skųsdavo draugus. Dabar tai priimtina? Turiu galvoje – skųsti, ne tyčiotis?
Ką čia svarstyti – tiesiog reikia skųsti. Čia vienu metu per radiją buvo kažkokio „šiukšlių šerifo“ reklama. Girdi, jeigu pamatei kaimyną šiukšlę ne į tą konteinerį įmetantį – pranešk kam reikia. Gerai būtų, jeigu ar ir nuotrauką padarytum ir atsiųstum. O mes jau jam – baudą, kad neterštų savo šiukšlėmis mūsų brangiosios tėvynės.
Dar, girdėjau, apie didesnį nusižengimą pranešusiam premijas duos. Taip sakant, dalį baudos atskaičiuos. Įsivaizduojate, kiek tada reikės tikrintojų kurie nagrinės susipratusių stukačių pranešimus.
O valdžioje neteistų politikų ir šiaip visokių ministrų vis mažiau ir mažiau. Ar čia irgi stukačiai kalti – apskundė žmones, kurie tautai tik gero norėjo?
Jeigu šis rašinėlis nepatiko – pastukalinkit kur reikia.
Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!