Skip to content

Knyga – savitas ir reikalingas pasaulis

Sigita TELYČĖNAITĖ

Kol įvairiose rajono vietovėse šviečia bibliotekų žiburėliai, lengviau kalbėti apie kultūros gyvastį ir knygos vaidmenį mūsų gyvenime. Apie kultūrą kaime. Kartos, knygoje radusios gražiausių žinių lobyną ir dvasios pastiprinimą, užaugo, išeina. Naujų vertybių fone, visgi, knyga išlaiko savo paskirties jėgą, išsaugo svarbumą. Atrodo, kad niekada nepavargsta kaimuose dirbantys bibliotekininkai, nebėga nuo laikmečio keliamų reikalavimų, o vis ieško patrauklių knygų, renginių, dvasios švenčių savo skaitytojams. Svarbiausia, kad kaimai  galutinai neištuštėtų. Būtų kam praveria bibliotekos duris. Apie kaimo bibliotekos aktualijas šį kartą kalbiname Mielagėnų filialo vyresniąją bibliotekininkę Rimą MISIŪNIENĘ.  

Per paskutinį dešimtmetį itin greitai kinta bibliotekos funkcijos, keičiasi bibliotekininkų kompetencijos, kitokie ir skaitytojų poreikiai. Ar neliūdina kitimų banga, ar didelius reikalavimus kelia dabartinis skaitytojas? Ar svarbi biblioteka kaime?

R. M. Kaime biblioteka svarbi. Svarbu viskas, ką turime. Gaila visko, ko netenkame. Nepastebimai pralėkė dešimtmetis dirbant Mielagėnų bibliotekoje. Bet pastebimai sumažėjo skaitytojų. Į Amžinybę išėjo ne  vienas tikras knygos bičiulis.

Ar Mielagėnai daug skaitantis kraštas? Koks tradicinis kaimo bibliotekos skaitytojo paveikslas? 

R. M. Meluočiau teigdama, jog Mielagėnai – daug skaitantis kraštas. Vidutiniškai. Bet skaitančių yra. Skaityti ar neskaityti priklauso ir nuo žmonių gyvenimo aplinkybių, darbo, sveikatos. Yra skaitytojų iš kitų respublikos miestų, kurie čia suranda pageidaujamos literatūros. Su vadinamos privalomosios  literatūros sąrašais atvyksta moksleiviai. Tas žodis „privalomoji“ lyg ir atbaido – nedažnai tenka matyti vaikus, noriai besirenkančius knygas iš to sąrašo. Kai kuriuos atlydi vyresni šeimos nariai. Bet yra vaikų ir labai mėgstančių skaityti. Turbūt tai priklauso nuo to, mėgsta skaityti ar ne jų mamos ir tėčiai.

Ar gera knyga nepraranda savo svarbos laike, nepasimeta tarp kitokių prioritetų? Ji dar reikalinga? Ar jos laukiama skaitytojų eilėje? 

R. M. Eilių dėl vienos ar kitos knygos Mielagėnų bibliotekoje nebūna. Bet būna lankytojų, kurie nudžiunga pamatę knygas, kurių ieškojo, kurių kitoje bibliotekoje tektų laukti eilėje. Skaitymo, informacijos ar pramogų poreikiams tenkinti dabar yra daug įvairių galimybių. Vieną kitą skaitytoją „nuviliojo“ internetas, bet paimti knygą į rankas, vartyti lapus, jausti jos kvapą, pasinerti į herojų gyvenimo vingrybes  – tai savitas pasaulis, reikalingas daugeliui. 

Per tuos darbo metus, kas Jūsų ištikimiausi skaitytojai? Kuo stebinantys, žavintys, o gal verčiantys nusišypsoti ir suglumti?

R. M. Ištikimiausios bibliotekos lankytojos yra  buvusios mokytojos. Globos namuose gyvenanti Danutė, kuri neįsivaizduoja savo gyvenimo be knygos. Ji skaitymo akcijų „Vasara su knyga“ , „Puslapių iššūkis“ nugalėtoja. 

Kokie kultūriniai renginiai neatsiejami nuo Mielagėnų bibliotekos veiklos ir gyvenimo? 

R. M. Planuojant renginius žiūrima į kalendorių: minimos žymių kraštiečių gyvenimo sukaktys, rengiamos parodos, susitikimai. Kadangi tai biblioteka, tai suprantama, kad retkarčiais čia lankosi rašytojai. Visada laukiami kraštiečiai. Praėjusią vasarą bibliotekos kraštotyros skyrių papildė reikšminga knyga apie kunigą, Žūstančiųjų gelbėtoją Juozapą Stakauską – „Dievo ieškojau protu, suradau – širdimi“. Vyko knygos pristatymas, dalyvavo jos sudarytojas Benediktas Stakauskas. 

Pernai įvyko knygų pristatymai ir susitikimai su rašytoja Inga Liutkevičiene ir poetu filosofu Liutauru Degėsiu. Iš anksčiau vykusių renginių labiausiai įsiminė „Poezijos naktigonė“. Kasmet sulaukiu klausimų, ar vėl vyks ,,Naktigonė“. Vyko 4 metus iš eilės nuo 2015 m. Tai gan romantiška: vakaras, laužas, poezija, sulaukėm svečių net iš Žemaitijos. Auga ir jau vaisiais džiugina Naktigonių obelaitė, sukurtas ne vienas eilėraštis,  bet „Poezijos naktigonės“  lieka bibliotekos istorijai.  

Kokių veiksmų ir žygių privalėtų imti kaimo bibliotekų darbuotojai, visos atsakingos institucijos, kad kuo ilgiau gyventų kultūros ir švietimo įstaigos provincijoje, ilgiau čia išliktų žmonės ir knyga?

R. M. Aš tikrai nežinau, kokių veiksmų ir žygių galėčiau imtis, kaip bibliotekininkė, kad kuo ilgiau gyvuotų kultūros ir švietimo įstaigos. Ir aš, ir, manau, visos kolegės, stengiamės dirbti nuoširdžiai, priimame ir aptarnaujame visus lankytojus, nepaisant jų pažiūrų, įsitikinimų. Biblioteka – tai vieta, kur žmonės gali atėję tiesiog ramiai pabūti arba išsikalbėti, pabendrauti.  Bet žmonių kaime mažėja, jie sensta. Bet kol žmogus gyvas, jam būtina tenkinti ne tik gyvybinius, bet ir kultūrinius, dvasinius poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, suvokimo lygį, tuo pačiu padėti jam prisitaikyti prie sparčiai kintančių aplinkos procesų, šviestis. Dalį tų funkcijų atlieka biblioteka.  

Autorė dėkoja už dialogą.

Nuotraukos iš Mielagėnų bibliotekos archyvo

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here