Vasario 14-ą bus metai… Įdomiai žmogus gyveno, nes jo mintys ir darbai praeitų metų viduryje buvo sukėlę audringas diskusijas. Neįsivaizduojamai sunkias kūrybos realizavimo kančias Jonas Grunda patyrė paskutiniais gyvenimo metais, kuomet jau aiškiai suprasdamas liūdną ir sparčiai jėgas atimančią ligos eigą, svajojo apie paskutinę savo kūrybos žiežirbos nusileidimą ant gimtos žemės. Mano supratimu savo pabaigos suvokimas – skaudžiausias  egzistencinis lūžis ir pergyventi jį ramiai vertinant ir dalyvaujant „normaliųjų“ gyvenime pagal savo fizines ir emocines galimybes labai sunku. Šį pojūtį esu patikrinusi savimi. Tokiu gyvenimo tarpsniu žmogus atsisako savo ambicijų, išgrynina savo būties paskirtį ir stengiasi kuo pilniau ją realizuoti prieš „išeidamas“. Jau ne kartą rašiau, kaip svarbu kalbėtis su linkstančiais prie žemės žmonėmis ir stengtis jų testamente atrasti vietos įrašui apie perduodamus dienoraščius, mokinių ir mokytojų bei kt. foto albumus, kitokius dokumentus… nes kuo bus matuojama vietovės kaita sekančioje kartoje, jei žmonės tiesiog nebeteks atskaitos taško…

J. Grundą – diplomuotą pynėją – pažįstu nuo tų laikų, kuomet jis kūrė įvairias laikinas vertybes tuometinių Ignalinos kultūros namų dailės dirbtuvių rūsiuose. Jis mus paliko jau daug metų atsisakęs alkoholio vartojimo, bet tuomet buteliukas buvo dažnas svečias dirbtuvėse nors dirbo su kūrybinga ir griežta, bet geranoriška klaipėdiete Vida Antanavičiūte-Suchockaja. Nežinia ar jos, ar tuometinio režisieriaus Juozo Kavaliausko prašymai keisti elgesį, ar dar kieno įtakoje nuo savo ydų jis išsivadavo dalyvaudamas „Naujo tikėjimo“ žodžio apeigose, studijuodamas Bibliją. Kaip ir kiekvienas, atradęs savo gyvenimo kelią, Jonas tapo aršiu tikėjimo propaguotoju, kiekviename sakinyje ar dainoje minėjo Dievo pagalbą. Tai kiek sumažino jo bendraminčių ratą, bet ir perdėtas kitokių žmonių „atvertinėjimas“ praėjo ir jis tyliai glaudėsi kasdienoje su sau suprantamu pasauliu. Kuriantys žmonės ir taip nėra labai socialūs, nes kurianti vidinė tyla reikalauja savotiško atsitraukimo, nėra ir pakantūs nereikšmingiems klausinėjimams ar nuolankiems prašymams jei jaučiasi esą teisūs. Tai sunkino J. Grundos gyvenimą, bet, kaip man jis sakė viename interviu, daug pozityvo, nes duoda drausmės, dovanoja „lėtas ėjimas ratu: rytas, šeima, kartu gyvenanti mama, krosnių kūrenimas, knygų skaitymas, buities rūpestėliai, naktis, rytas…“ Kaip ir su savo seniausiomis bendramintėmis, su Jonu susitikdavau retokai, betiksliai kavų negėrinėdavome, bet regis, kad ką tik buvome aptarę vienus ar kitus savos kūrybos niuansus, pasijuokę iš savo ir valdžios klaidų, numatę būdus realizuoti savo idėjas… 

Labai skaudus tokio netradicinio žmogaus praradimo pojūtis… J. Grundos kūrybos darbų gausu ne tik rajone. Ar juos kas suregistravo, nufotografavo, paliko istorijai? Ar kuri atmintį sauganti (biblioteka, muziejus) įstaiga gali pasiūlyti peržiūrėti jo asmeninius fotoalbumus su darbų nuotraukomis, kartu dirbusiais kolegomis? Kiek kryžių, rūpintojėlių, fontanų ir jų maketų, skulptūrų (vien mieste matome jo tuometinės valdžios „skūpumo“ sudarkytą fontaną, aikštėje – Dviratininką, prie muziejaus – Ramybę, lelijos žiedus, miesto riboženklius, Palūšėje ir Antalksnėje – skulptūras)… Man gražiausi jo medžio plastikos darbai (taip vadinu sąlyginai), nes medžio paveikslai išdailina medį iki „baletinio“ lengvumo, ažūriškumo. O kiek utilitarinių medžio darbelių, kryžių, piešimo ir tapybos darbų. Pati organizavau keletą jo darbų pristatymų Visagino ir Molėtų (ten sudariau galimybę susitikti su evangelikų-liuteronų vyskupu M. Sabučiu, kur Jono tikėjimo žmonės gauna santuokos ir kt. sakramentus) bibliotekose, pristatinėjau jo skulptūrą prie Varnio ežero. 

Jono idėja sukurti amžinumą labai laikiniems „Dviračio žinių“ personažams Ūsui ir Barzdonui (Bratkoms) man neatrodė verta jo kūrybos kančių, nes rajone gausu asmenybių, kurie prašosi įamžinimo. Manau suprantanti, kodėl skulptūrinės kompozicijos finansavimas jam buvo taip svarbus: televizijos herojų personažus sukūręs ekonomikos mokslų daktaras Vytautas Šerėnas buvo ne tik Jono jaunystės dienų draugas, bet ir pusamžyje su juo bendravo pilnavertiškai, tolygiai, o Jono draugiją paliko labai anksti. Jonas jau žinojo jam lemtą likimą. Galima ginčytis ar jo pirminė kompozicija yra istoriškai svarbi Ignalinai, nes televizijos personažai labai laikini žmonių atmintyje: mano dukra jau sunkiai išskiria jo ypatumus, nes V. Šerėno žibėjimo periodu dar buvo vaikas, kartai Z, matyt, tie žodžiai jau nieko nesako. Bet estetiškai ir apie paprotinę tradiciją šiame regione pasako daug net nežinant kam kompozicija skirta: skulptūriškai „teisinga“ ir vizualiai pristato kraštiečių bičiulystės, svetingumo tradiciją. 

Pirmiausia tai žemai lenkiuosi seserims Jolantai Raupelytei-Balkevičienei ir Volandai Raupelytei-Chailovai, kurios rado reikalą realiais darbais, o ne žodžiais paremti Jono Grundos atminimą, sukurdamos skulptūrinę kompoziciją pagal Jono sukurtą maketą. Tuo pačiu paliko jam ir jo artimiesiems priešmirtinę viltį, kad kada nors kūrinys bus apšviestas tekančios saulės. Randu ar ne joje prasmę, nieko šiuo atveju nereiškia, nes sprendžia kiti. Tik skaudu, kad Ignalinos žemės valdytojai nerado reikalo tinkamai pagerbti vienintelio miestelį puošusio ir meno poreikį garsiai įrodinėjusio kūrėjo J. Grundos. Norėčiau tikėti, kad ne tik retoriškai galėčiau piktintis kompozicijai parinkta vieta, kur savo dydžiu ji užgoš visą skverą, bus paslėpta nuo pravažiuojančių akių, nepadės kurti palankaus, nykstančio (apie 4000 gyv.), bet meną mėgstančio, puošnaus miestelio įvaizdžio. Tik viena nauda: miesto pijokėliams bus sukurta pastovi kompanija išgėrimams, nes tame skvere jau dabar jie randa sau vietos… 

J. Grunda visad siekė patrauklaus, netradicinio miestelio įvaizdžio kūrimo ir daugeliu atvejų jam pasisekė. Tokio tikslo siekia ir savivaldybės klerkai savo strateginėse vizijose, kur, atsiremdami į paveldą, žada kurti patrauklią, estetinius poreikius formuojančią bendruomenę, pritraukti lankytojus, kad verslas turėtų kam veikti. Nedera, bet dėkoju Dievui, kad skulptūros kūrimo darbai nevyksta taip sėkmingai, kaip tikėtasi. Nedera taip vertinti, bet gal miesto galvoms paliktas laikas apmąstyti ir teisingai įvertinti esamą situaciją bus praleistas tikslingai ir bus apgalvota miesto puošyba mažosios architektūros formomis. Kita vertus, man keistas žmonių, buvusių šalia Jono paskutinį pusmetį, tylėjimas dėl tokio pasirinkimo. Juk suprantame, kad tokiame pasirinkimo galimybių apribotame gyvenimo etape Jonas nebuvo valingas sutikti ar prieštarauti dėl vietos parinkimo. Tokiu sunkiu metu norisi tik, kad idėja būtų realizuota. O gal jo aplinkos žmonės, tikėjimo bendraminčiai nebendraudavo, nekalbėjo apie kūrybą? Keista, nes, pamenu, J. Grunda dalyvavo net tuomet opozicinėje ir praktiškai balsų neturinčiame rajono socialdemokratų tarybos posėdyje jos būstinėje ir siūlė  trikampyje prie buvusios Žemėtvarkos kontoros (dabar puikus gėlynas) pastatyti skulptūrą A. Brazauskui. Apie tą „trikampį“ jis kalbėdavo dažnai, nes vieta puikiai apžvelgiama, erdvės atviros, komunikacijų nėra, regis seniau čia stovėjo Černiaus vyresniojo skulptūra. Ši vieta net istoriškai teisinga, nes V. Šerėnas šia gatve turėjo eiti iš namų į mokyklą. O kita vertus, ją galima apžiūrėti ir pajusti miesteliui malonų jausmą, pravažiuojant šalia einančiu pagrindiniu keliu (reprezentacija). 

Mano manymu kita puiki vieta yra šalia geležinkelio pervažos kryžkelės, kur medžių lajoje slepiasi visai nefunkcionali, dažniausiai tuščia (jei ne rinkimų metas) reklaminė lenta. Puiki vieta skvereliui, kur keliaujantieji į Maximą galėtų pailsėti. Objektas puikiai apžvelgiamas ir iš traukinio, ir nuo pagrindinio kelio ir taip visapusiškai pristato miestelio svetingumą, o susidomėjęs randa ir paaiškinantį užrašą šalia dvimetrinės (be postamento) skulptūros. Iš bėdos tinka ir žolynėliai šalia didžiųjų parduotuvių. 

Dar viena reprezantatyvi, patraukli ir istoriškai teisinga vieta yra pušyno-žolyno trikampyje šalia Vilniaus gatvės. Gatvė jungė Antagavės (V. Šerėno gimtinės) ir J. Grundos gimtus namus (maždaug pusiaukelė). Dabar jos vaizdą darko nefunkcionaliai pastatytos metalinės žaidynės vaikams. Ten puikiai išsiskleistų skulptūros vaizdas, komunikacijų jokių nėra, galėtų atsirasti laikino poilsio aikštelė pravažiuojantiems. Gal atsirastų ir suoliukai (pijokėliams ne itin patraukli vieta, nes labai atvira ir lengvai privažiuoja policijos mašinos). Ir jau sudėtingesnis kompleksiškesnis pasiūlymas: nuo geležinkelio stoties įrengti saugią zoną pėstiesiems gatvele iki Vilniaus gatvės. Ją pratęsti Miško gatvele per Vilkakalnį, kad žmonėms būtų arčiau į Sporto centrą. Taip būtų parodyti ir ant kalno esantys žibuoklynai, ir išvaikyti ten besirenkantys narkomanai, ten galėtų atsirasti nuoroda ir į Saulės sostą, vieną iš nedaugelio Lietuvoje (plačiau informaciją gali suteikti K. Čeponis). Susiformuotų nuolatinis judėjimas, taptų „gyvas“ miesto kampas. O jei ten dar kiuvetė su mineraliniu pravažiuojantiems. Ot, tai pasklistų plačiai gandas apie Jono ir valdžių išsvajotą, svetingą miestelį Ignaliną… 

Čia tik žmogaus pažinojusio Joną Grundą mintys. Skaudu galvoti, kad tiek miesteliui jėgų atidavusio žmogaus kūrinys nugrūdamas į neapžvelgiamą vietą, kuri neatlieka jokios funkcijos. Kodėl taip neatsakingai žiūrima į nebiudžetinių kūrėjų darbą (tiek J. Grundos, tiek seserų Raupelyčių) ir neieškoma kontaktų su jais, neruošiami projektai su savivaldybės poreikio išsakymu per Kultūros fondą? Negi pano ant namų yra vertesni už vietos kūrėjų pristatymą? Negi kūrėjai, pripažinti šalyje ir užsienyje, yra nevertinti tik todėl, kad augo ir gyveno kartu ar šalia dabartinių savivaldybės klerkų? Labai negarbingas požiūris, bet viskas gali būti taisoma, naujas projektas ruošiamas, jei tik žemės valdytojai pajus atsakomybę…