Kaip rašoma interneto portaluose, šiaudiniai sodai rišami įvairiuose Lietuvos regionuose ir vadinami vis kitaip: vadinami liktoriumi, voru, pajonku, pajonkėliu, dangumi, pasauliu, rojumi, sietynu, reketuku, rekėžiu, krijeliu, aitvaru, miestu, žarondėliu. Anksčiau šiaudiniai sodai turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę reikšmę, simbolizavo visatos modelį, buvo siejami su gyvenimo gerove, apsauga. Neretai šiaudiniai sodai tapdavo neatsiejama tradicinio medinio būsto interjero dalimi, teikiančia tapatybės ir tęstinumo pojūtį. Šiandien šiaudinių sodų rišėjai dirba įvairiose Lietuvos savivaldybėse, tačiau daugiausia sodų meistrų susitelkę Vilniuje ir Vilniaus rajone. Daug kitų „sodininkų“ gyvena Šiaurės rytų Lietuvoje – Aukštaitijoje, ypač Utenos, Jonavos, Anykščių, Biržų, Ukmergės, Švenčionių, Rokiškio, Kupiškio rajonuose. Jų yra ir mūsų rajone, tuo galite įsitikinti šiomis dienomis apsilankę Ignalinos krašto muziejuje, kur kabo Vidmantės Visakavičienės iš Rimšės sodai ir pintos juostos „Aukso vainiko“ parodoje.

Vidmantės Visakavičienės namai pasitiko itin svetinga šiluma. Tad kalba prie kavos puodelio rišosi gana sklandžiai. Važiuodamas žinojau, kad Rimšės kūrėja pirmiausia garsi pintomis juostomis, mažiau, kaip sodų rišėja. Kaip sakė ponia Vidmantė, šie du užsiėmimai dabar yra pagrindinė jos kūryba. Tačiau ji dar pati daro ir kitus moko kurti paveikslus iš spalvotos vilnos, mezga riešines ir kuria paveikslus kvilingo metodika. Kvilingas – meno rūšis, kuri gana greitai ir paprastai perprantama, tad puikiai tinka skirtingo amžiaus žmonėms: ir vaikams, ir seneliams. Naudojant popierių sukami ritinėliai, juostelės, kurios tarpusavyje komponuojamos. Galima derinti tiek mažas, tiek labai dideles, tad kuriami tiek mažų matmenų, tiek masyvūs paveiksliukai. Pirmiau pakalbėkim apie juostų margumą ir jų spalvų žaidimą.

Juostelių pynimo magija

Užpernai V. Visakavičienės pintos juostos dalyvavo „Aukso vainiko“ konkurse ir nuskynė laurus ne tik rajono, bet ir regiono (apskrities) mastu, pelnė teisę Utenos regionui atstovauti respublikiniame konkurse, kuris vyko Kretingoje. Konkurse dalyvavo 30 kūrėjų, ten auksų negavo, bet įspūdis nemenkas liko. 

Klausiu kūrėjos, iš kur šis jos užsiėmimas atėjęs, iš vaikystės, iš mamos perimtas? Ponia Vidmantė sako: „Nežinau, ar iš vaikystės. Mokykloje buvo darbai, ten ir siuvome, ir mezgėme, bet didelio potraukio tada tam nebuvo. Nors pagalvojus, vis dėlto gal lemiamą žodį tarė ir mamos genai. Mano ir seserys įvairiais rankdarbiais užsiiminėja. Bet mano visi pomėgiai išryškėjo, kai išėjau į pensiją, nes laiko tam daugiau atsirado.“

Pirmąją nupintą juostą kūrėja atsimena, ji buvo nupinta jos tautiniam kostiumui. Vėliau ją draugei padovanojo. Pina tik savo malonumui, darbus arba dovanoja, arba parodoms atiduoda. „Pardavinėti nesiryžtu, man labai nepatogu savo darbus kaina įvertinti. Paprašai mažai, suprantantys reikalo esmę sako, kad aš save nuvertinu, tad man geriau dovanoti. Štai dabar namuose nedaug kas likę, geriausi darbai Krašto muziejaus parodoje, kuri veiks iki vasario 26 d.“

O kiek laiko reikia juostai nupinti, krebžda klausimas. Ponia Vidmantė sako, kad aritmetika tokia: per valandą nupina 10 centimetrų, o juostų ilgis – 2,50–2,80 m. Tai neatsitraukus ir nemiegojus per parą vieną juostą nupintų. Bet gi namuose visokių darbų darbelių apstu, o ir ilsėtis reikia, tai vieną juostą vidutiniškai per savaitę nupina. Kaip pinami raštai? Juostas pinant svarbiausia kaip siūlus išdėstai, na ir su spalvomis daug žaismo. Tad derinant siūlus ir spalvas raštai savaime gaunasi. Siūlus – vilnonius ir pusvilnonius – perka. Dailesnės juostos gaunasi iš pusvilnonių siūlų. 

Šiaudinių sodų burtai

Sodai moters kūryboje atsirado vėliau. Kartą dalyvavo projekte, kurio tema – kompleksinės paslaugos šeimai. Ten buvo ir sodų rišimo edukacija. Pažiūrėjo, susipažino ir nutarė, kad šis darbas – ne jos rankoms. Bet vėliau pamėgino ir gavosi. „Kitos sodų rišėjos, sako, pasidarančios būsimo sodo brėžinį ir pagal jį rišančios. Aš viską galvoje laikau, rišu ekspromtu. Jeigu matau, kad į šalį nukrypau, taisau ir vėl rišu. Esu baigusi inžinierinius mokslus, tad turiu erdvinį mąstymą. Jis, rišant sodus, tiesiog būtinas.“

Kaip ir apie juostas, teiraujuosi, kiek laiko reikia vienam vidutinio dydžio sodui surišti? „Su visais papuošimais – kokių penkių šešių dienų, bet prieš tai dar yra paruošiamieji darbai, šiaudus darbui reikia paruošti. Juos specialiai darže auginu, kartais ūkininkų paprašau, kad galilaukėj paliktų plotelį javų, kuriuos pjautuvu nusipjaunu. Tačiau iš ūkininkų lauko dažnai šiaudų kokybė būna prastoka. Gal dėl naudojamų trąšų ar chemikalų. Šiaudus reikia pjauti sausus, ne sulytus. Šiaudai – trapi medžiaga, su ja reikia elgtis atsargiai. Rišant perspaudei – šiaudas plyšo, nepakankamai prispaudei – kabo. Reikia labai jausti siūlo įtempimą, mazgo surišimą, kad būtų viskas dailu. Pakabintas ir dažnai nejudinamas sodas kabo kelerius metus, mano vienam sodui jau ketveri metai. Kadaise rišdavo sodą tik metams – nuo Velykų iki Velykų, po metų sudegindavo.“

Apie gyvenimą

V. Visakavičienė gimė Dūkšte, o kai buvo vienuolikos mėnesių, tėvai atvežė į Rimšę. Abu tėvai buvo pedagogai: tėvas – ilgametis Rimšės mokyklos direktorius, mama – pradinių klasių mokytoja. Kai baigė vidurinę, tėvai, ypač motina, primygtinai patarė mokytojo profesijos nesirinkti. Sakė, sunkus darbas, be poilsio, nors buvo kaip ir linkusi į pedagogiką. „Gal ir gerai, kad mamos paklausiau. Įstojau ir baigiau statybos ekonomiką, dirbau statybinėse įmonėse ekonomiste, meistre, buhaltere. Darbavausi Utenoje, Anykščiuose, o 2005 m. persikėliau arčiau namų – į Visaginą. Čia iki išėjimo pensijon dirbau Visagino savivaldybės vidaus auditore. Suėjo pensijos metai ir išėjau, tapo per sunku važinėti į darbą iš Rimšės, nes ir namų nenorėjau užleisti. Inžineriją pasirinko ir mano brolis ir mūsų abiejų vaikai. Gal ir anūkai inžinieriais taps, kas žino. Pasikartosiu, kad gal ir gerai, kad į mokytojus nenuėjau. Dabar štai prikalbino mane šiek tiek padirbėti Rimšės vaikų dienos centre. Tai supratau, kad su vaikais, ypač šiais laikais, dirbti išties labai sunku. Tame centre rengiu edukacijas, siūlau vaikams dekupažo, kvilingo pamokėles. Šiai kūrybai reikia daugiau laiko, o vaikams reikia greito rezultato, čia ir dabar.“

Apie gyvenimą atokioje Rimšėje ponia Vidmantė taip pasakoja: „Su Ignalina mums blogas susisiekimas, todėl mes labiau surišti su Visaginu. Ten ir medicina, ir parduotuvės. Aš dalyvauju viename Visagino etnografiniame ansamblyje, tai važinėju ten į repeticijas. Rimšės kultūros darbuotoja Svetlana išėjo dirbti į Visaginą, tai dabar vienintelis kultūros židinys – biblioteka. Čia mes ir šokam, ir dainuojam, ir vaidinam, ir su žymiais žmonėmis susitinkam. Bibliotekininkė Jolanta atvažiuoja dvi dienas, kitas dirba Meikštuose. Beje, Jolanta taip pat riša sodus, o dar viena rišėja mūsų seniūnijoje gyvena Griškiškės k. (Abarovičienė). Jos abi net sodų kambarį Meikštuose turi įsirengę.

Man kaip ir nieko netrūksta, gal tik norėtųsi daugiau bendravimo. Kartais nesuprantu žmonių, nuolat besiskundžiančių esą blogu gyvenimu, mažomis pensijomis. Manau, kad pensininkui kaime užtenka ir tos pensijos. Rūbų daug nereikia, daržuose gali užsiauginti daržovių, gal tik vaistams su metais vis daugiau pinigų reikia. Aš nesiskundžiu. Vairuoju, tai šita prasme esu nepriklausoma, tad viskas gerai, kad tik sveikata dar patarnautų.“

Tokia štai pažintis buvo su juostų ir šiaudinių sodų kūrėja (menininke prašo jos nevadinti) Vidmante Visakavičiene iš Rimšės. Kaip minėjau, jos juostos ir sodai dabar eksponuojami Ignalinos krašto muziejuje, užeikite, susipažinkite.

O kelionė į Rimšę tądien prieš savaitę pažėrė ir mums žiemos nuotykių ir gerą adrenalino porciją. Grįžtant atgal, itin slidžiame, nebarstytame Dūkšto–Rimšės kelyje su mašina teko ne vieną piruetą ant apledėjusio kelio sušokti, ir griovyje pabuvoti, iš kurio tik traktorius išvadavo.  

xxx

2023 m. gruodžio 6 d. Botsvanoje vykusioje 18-oje UNESCO nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos sesijoje į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą įrašyta šiaudinių sodų tradicija Lietuvoje! Pasak šios paraiškos teikėjų, sodus rišome ne tik mes, bet ir artimiausi bei tolimesni kaimynai: latviai, estai, suomiai, baltarusiai, ukrainiečiai, čekai, slovėnai, bulgarai ir kt., bet būtent lietuviški sodai išsiskiria geometrinių konstrukcijų sudėtingumu, juos rišančių meistrų gausa bei puošyba.

Lietuvoje sodas buvo surišamas gimus kūdikiui, vestuvėms, Kalėdoms ir Velykoms. Jis puošė namus, teikė jiems jaukumo, taip pat turėjo simbolinę, apeiginę prasmę ir paskirtį. Buvo tikima, kad palubėje nuo menkiausio oro dvelksmo besisukantis šiaudinis sodas mena ir dangiškąjį sodą, arba dausas, tad jungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. 

V. Visakavičienė atsiminė, kaip būdavo jos jaunystėje. Pasak jos, ypač sodai šiame krašte buvo populiarūs vestuvėse. Sugrįžus jauniesiems iš bažnyčios, kabantį namuose sodą reikėjo išsipirkti. Populiarios buvo ir pintos juostos. Jaunoji jomis aprišdavo medžius, šulinį, kad nelabasis vandens nepagadintų, jaunoji juostas dovanodavo jaunikio giminėms, jomis puošdavo rūbus.

Autoriaus nuotr.