Pelningiausias užsiėmimas yra ne korupcija, o kova su ja. Taip bent sako liaudies išmintis, o liaudis žino, kur, kas ir ką vagia. Šiaip jau korupcija yra vagystė, bet tokie jau esame: vis ne tiesiai pavadinti reikia, o užmaskuotai, užglaistytai. Vagis ir yra vagis, bet kai patenka į kokį aukštesnį postą, tai jau ne vagis o korupcionierius. daug kultūringiau.

Tuščioje vietoje korupcionierius, tai yra, žmogus, kaip rašo „Vikipedija“, piktnaudžiaujantis patikėta galia siekiant asmeninės naudos, atsirasti negali. Reikalingos tam tikros sąlygos, kad galėtum imti už tai, ką ir šiaip privalai padaryti.

Sąlygas sukuria patys korupcionieriai. Geriausia sąlyga – ją nors leisti, bet ne visiškai, ir už kiekvieną kryptelėjimą į šoną – bauda, kurią, žinia, galima skirti, o galima ir sumažinti, netgi galima visai  neskirti.

Aprašyti tokias sąlygas labai mėgsta žurnaliūgos. Po Naujųjų tiesiog bumas buvo: atsidaręs kokį nors portalą, galėdavai rasti bent penketą rašinių, kurių pavadinimai baigdavosi žodžiais: „…jeigu ne – banda“.

Žurnaliūgas galima suprasti, jiems už apimtį moka, o kol aprašai kokį nors nusižengimą, kol išvardini visas galimas baudas baudeles „nuo – iki“, euriukai į kišenę taip maloniai ir kapsi. Darbas jų toks.

Pagrindinė sąlyga, sudaranti galimybes korupcionieriui bausti arba nebausti, kitaip tariant, imti ar neimti – o atiduoti tuos euriukus ar dėtis į kišenę – čia jau pagal kiekvieno korupcionieriaus supratimą, yra draudimas. Kad galėtum bausti, reikia pradžioje uždrausti, sureguliuoti. Pažiūrėkite, kiek Lietuvoje visokiausių draudimų, reguliavimų, standartų, dar nežinau ko, ir už visų jų pažeidimą – bauda, bauda,  bauda. Ne ten pažiūrėjai – ar kaimynas kažką negero tavo kieme pamatė – lauk svečių. 

Čia aš apie tuos, kurie mano, kad iš savo kiemo neišeidami nieko nepažeidžia. Ne, gerbiamieji, pažeidžiate jau vien tuo, kad nenorite gauti baudos, kaip visi padorūs piliečiai. Neužmirškime, kad visuomenėje gyvename, socializuoti esame.

Štai ar ateina pas tave svečiai. Nenori mokėti baudos – tada klausi – „ar nebūtų galima susitarti?“ Korupcionieriui – biurokratui – klerkui tai žodžiai, skambantys tarsi gražiausia muzika. Jis tau pasakys, kad „na, bet žinote…“, ir tada jau reikia žinoti, kiek įdėti į kišenę. 

Ne, korupcijai Lietuvoje sudarytos neblogos sąlygos. O ko norėti, juk kiekvienoje kontorėlėje – ministerijoje ar departamente, ar valdyboje, ar dar kokioje įstaigoje, kuri gali reguliuoti, – irgi žmonės sėdi. Kodėl kiti gali baudas skirti, o mes ne? Ir rašo kontoros, pačios negali priimti – pajuda pakruta, net įstatymų leidybos teisę suorganizuoja. 

Žinia, kuo įstatymas geresnis, tuo daugiau jame turi būti punktų – puslapių, kad būtų ką pažeisti – būtų  už ką bausti.

O ar pastebėjote, kad, ko gero, kiekviena partija, eidama į valdžią, šaukia, kad ji į tą valdžią ne dėl valdžios, taip sakant, dėl pinigų, eina, o tik todėl, kad viskas yra blogai ir reikia įvesti tvarką. Ateina tokie rėksniai – ir gauname naujų draudimų su prisegtomis baudomis. Taigi patys šito norėjome. Nenorintiems – bauda. Reikia gi kovoti su korupcija.

Bet gražus žodis – korupcionierius…