Artėjanti Vasario 16-oji nukreipia mintis į prisiminimus, kuriuose nelieka vietos netikrumui ir dvejonėms. Likimas suteikė didelę malonę – artimiau pažinti dvasios milžinus, be kurių pasiaukojimo ir stoiškumo nebūtų šiandieninės Lietuvos. Jaunimo gretose privalo išlikti žinojimas ir suvokimas esminių lietuvių tautos išgyvenimo tiesų. Laikas paliudijo, kad asmenybių pėdsakai istorijoje ženklesni už buvusių ir esamų partijų siekius bei programas. Vieno žmogaus šviesa pajėgi įtakoti ir keisti dešimčių bei šimtų pasaulėžiūrą, prasmes ir nuostatas, stiprinti moralinį stuburą. Jie buvo kovotojai, paženklinti ypatinga šviesa. Visi buvo tikintys ir tikėjimą nešė asmeninių gyvenimų liudijimais iki paskutinės akimirkos. 

Vasario 16-oji – Valstybės atkūrimo diena – turėtų suskambėti visų Lietuvos bažnyčių varpais, iškilminga šv. Mišių auka ir dvasiniu santūrumu, kuriame neliktų vietos tuščioms kalboms. 

Lietuva ir lietuviai sumokėjo labai didelę kainą istorijoje, todėl nevalia pusėtinai jausti, gerbti ar prisiminti. Nevalia negerbti protėvių ir tėvų aukos. Neužsisklęskime rajono suvokimo ribose. Lietuva maža, viena ir nepakartojama. Jos dvasia – visi mes, gyvieji ir mirusieji. Vieniems jau gerai žinomas, o kitiems tik istoriškai atrandamas vardas. Su vienuole ir disidente Nijole Sadūnaite susitikau Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos salėje, kur po vykusio šventinio vakaro, pakviečiau ją trumpam interviu. 

Kuklus, santūrus pokalbis apie praeityje vykusias kovas su KGB, apie gyvenimo kelio pasirinkimą, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ kūrimo ir platinimo subtilybes, Viešpaties vedimą ir stebuklingą apsaugą visuose reikaluose, sutilpo į vienos valandos akimirką. Dialogas liko pripildytas N. Sadūnaitės įžvalgų, lengvo atsargumo ir tylių pauzių.

Tuomet neturėjau rankose pašnekovės pristatomos knygos „Skubėkime daryti gera“, todėl N. Sadūnaitė paėmė mano mažą užrašų knygelę, skvarbiai žvilgtelėjusi į mano akis, kažką parašė. Išsiskirdamos paspaudėme viena kitai ranką ir, jau rūbinėje perskaičiau Jos parašytus žodžius iš Švento Rašto: „Jei Dievas su mumis, tai kas gi prieš mus?!“ Retorinis klausimas, užrašytas tarsi atsitiktinai, davė rezultatų, stiprino gyvenimo kelyje ir palengva tapo savastimi.

Felicija Nijolė Sadūnaitė vienuolė, disidentė, tikinčiųjų teisių gynėja, politinė kalinė, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ daugintoja, platintoja, 1987 m. mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje organizatorė. 1992 m. apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2018 m. sausio 13 d. Nijolei Sadūnaitei įteikta Laisvės premija. 

Sausio 21-ąją minėtos 100 gimimo metinės. Ilgiausias susitikimas su monsinjoru Alfonsu Svarinsku įvyko Vilniuje, Odminių gatvėje. Tame pačiame bute, kur kažkada gyveno prelatas Mykolas Krupavičius. Sienas ir knygų lentynas puošė tautinės juostos ir lininiai rankšluosčiai, monsinjorui dovanoti iš įvairiausių parapijų, kraštiečių, dėkingų šeimų. Nuo pirmų susitikimo akimirkų dvasininkas mus pavergė jaukiu paprastumu ir, sakyčiau, įgimtu mokytojo talentu. 

Vaikystės, jaunystės prisiminimai dvasininko pasakojimuose buvo paženklinti prasmės ir kelio paieškomis. Lemtingas apsisprendimas tapti kunigu, lageriai ir visas gyvenimas atiduotas kovoms už Lietuvos laisvę, paaukotas už tiesą ir artimo Meilę.Tai tikra, nediskutuotina ir akivaizdu. Su monsinjoru kalbėjome apie patriotizmo naudą kiekvienoje tautoje, apie lietuvių tautos identiteto išsaugijo svarbą ir galimybes, apie katalikiško jaunimo ugdymą Lietuvoje. 

Auksinių dialogų fonde liko tie pašnekesiai. Nuoširdžiai stebino dvasininko gebėjimas tiksliai nusakyti visuomenės ydas, problemas, atsirandančius negatyvius kultūrinius reiškinius. Jame buvo tiek daug šviesos ir paprastumo, kartais virstančio tiesmukiška, griežta pastaba. Turėdamas mokytojo dvasią, visose bėdose regėjo išeitį, davė patarimus, vis santūriai pajuokaudamas. Kukliose Vilniaus senamiesčio erdvėse, globojamas seserų vienuolių, iki paskutinių gyvenimo akimirkų dvasininkas ieškojo lietuvių tautinio identiteto išlikimo sąlygų. Dvasios tvirtybe ir šiluma monsinjoras A. Svarinskas apdalino mus, savo pašnekovus, ilgiems dešimtmečiams. Kažkada, garsėjęs „skandalingais“ pamokslais visuomenėje, gyvenimo saulėlydyje neprarado dvasinės tvirtybės, tik šypsojosi dažniau, kritikuodamas savo ankstesnį ugningą toną. Kovotoju už Dekologą jis liko iki paskutinės akimirkos. Kančia, kuri nesutraiško žmogaus stiprybės, visam likusiam gyvenimui išskaidrina sielą. Laikini žemiški dalykai nublanksta amžinųjų šviesoje ir visas buvimas tarp žmonių įgavo Dekalogo prasmę. 1998 m. už dalyvavimą ginkluotoje rezistencijoje A. Svarinskui buvo pripažintas Kario savanorio statusas. Už narsą, pasiaukojimą ir ištvermę kovojant dėl Tautos laisvės bei ginant žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje 1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis buvo apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 2001 m. – Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Lietuvos šaulių sąjunga jį apdovanojo Šaulių žvaigžde.

A. Svarinsko veikla ginant žmogaus teises sulaukė ir tarptautinio pripažinimo: jis buvo apdovanotas diplomu Detroite (JAV), Pueblo (Meksika) miesto premija, gavo Venesuelos apdovanojimą „II Grand Cordon“. Yra Lecco miesto (Italija) ir Raseinių garbės pilietis.

Bernardinai.lt nuotr.