Paprastai ir tyrai į atvykėlius žvelgia senojo kaimo sodybos. Kiek žmogaus ranka lopytų, keistų ar gludintų aplinką, neišsitrina, niekur nedingsta protėvių įmintos pėdos, jų palikta tikruma. Darbu, šypsenomis, ašaromis ir prakaitu vis alsuoja amžių dvasia į mus ir nenutyla. Jei ieškosi Lietuvos paveikslo, ieškok kuo tikresnio, kuriame prabangių trinkelių neaplieja ledas, nes jų ten nėra. O ryto rasos, iškritęs sniegas, vieškelio nelygumai visai nebaisūs ir mieli basai kojai… Tais takais vaikščiojo mūsų protėviai, paieškų kelyje, nebijokime žengti ir mes. Ieškokime geliančios tikrumos, apie kurią bylojo Liongino Šepkos darbai, kurią mėgino po Lietuvą išnešioti prof. Česlovas Kudaba, kuri suvirpo ir suskambo Kristinos Skrebutėnienės raudose. 

Jei norime pažinti Lietuvą, ieškokime geliančios tikrumos! 

Važiuodami nuo Gilūtų link Tverečiaus, nepraleiskime pro akis aukšto kaimo kryžiaus, esančio kairėje vieškelio pusėje, visai prieš Svylos upę. Dar sukime į kairę ir – senoji Svylė. Jos pavadinimas atsirado jau po Antrojo pasaulinio karo. Iki to laikotarpio dvaras, o vėliau ir kaimas visuose dokumentuose buvo vadinamas Svila. Kaimas prie Svylos upelės, įsikūręs buvusio dvaro vietoje, pakėlęs valdžių ir santvarkų kaitas, regėjęs Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, išbarstęs savo palikuonis po Lietuvą ir visą pasaulį. Kaip ir daugelis senųjų kaimų, Svylė stipriausiai suskamba vasarą, o žiemą į trobų langines beldžiasi snaigės ir atskrendantys miško paukščiai. 

Nedaugeliui lemta augti, gyventi ir suvokti brandą gimtinėje. Tai – ypatinga Aukščiausiojo dovana, už kurią galima dėkoti, džiaugtis ir daug ką iškęsti. Kasdienis gimtinės alsavimas žmogui – nuostabus nektaras, nepakartojamas šviesos pliūpsnis, šventas alsavimas. O kantrus ėjimas kartų tęstinumo keliu – pripildytas nenusakoma tikruma, protėvių gyvenimų jėgomis, paliktais ženklais ir ramybe. Juk kiekvienas seno kiemo kampelis kalba apie praeitį, iš kurios, tarsi ąžuolo šaknimis, suskirdusiu kamienu ir viltingomis šakomis į viršų stiebiasi naujos giminės kartos.

Žinau, kad Nijolė iš Svylės nesupyks už aprašytus jos gimtinės pajautimus, literatūrinį prisilietimą prie senųjų namų, prie geliančios būties tikrumos.

„Prieš daugelį metų vakaravome visos trys seserys ir mama. Mama tarė, kad kažkuriai teks likti gimtinėje, kaime, jei norime išsaugoti giminės šaknis… Kažkodėl visai ramiai jai atsakiau: „Mama, aš liksiu“… Tada seserys tik nusistebėjo“, – pasakojo senųjų Svylės kaimo gyventojų palikuonė Nijolė POŠIŪNAITĖ-NAVICKIENĖ, ištikimai saugodama gimtinės paveikslą šiandieną, protėvių Svylėje. Po gyvenimo atkarpos sostinėje, nuo 1991m. birželio mėnesio, Nijolės dvasinės atramos taškas – į antrą šimtmetį įžengę tėvų namai. 

„Esu 4 kartos atstovė, mano vaikai – 5 karta užaugusi čia. Jokiais žodžiais nenusakomas gimtinės pajautimas. Ji man – viskas – gyvybės šaltinis, visos šaknys, prisiminimai, mažų dienų akimirkos, šilti ir brangūs susitikimai su artimaisiais. Susirinkę, mes daug kalbame apie praeitį, buvusius kaimo gyventojus, prabėgusias dienas. 

Pasak senelių Lukšėnų pasakojimų, mūsų namai statyti 1905 m. Išgyvenę abu pasaulinius karus, visus pokario neramumus, geresnius ir blogesnius laikus. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad 1909 m. Svylės kaime buvo Kazimiero Dundulio, Prano Aleksiejūno, Karolio Telyčėno, Gabrieliaus Lukšėno, Tomo Petrausko, Vincento Mitulevičiaus sodybos ir 34 gyventojai. 

1942 m. kaime surašyta net 21 ūkis (Liudviko, Broniaus ir Zigmanto Mitunevičių, Jeronimo ir Adoliaus Saplių, Leono ir Povilo Petrauskų, Aleksandro ir Romualdo Alesionkų, Mykolo ir Leono Telyčėnų, Bronislovo, Silvestro, Kazimiero Dundulių ir kt.), viso 22 šeimos ir 74 gyventojai.

Svylėje gyveno ganėtinai turtingi ūkininkai, todėl pokario metais visi kaimo gyventojai buvo įtraukti į sąrašus išvežimui, tremčiai. Mano mama Irena Pošiūnienė slėpėsi pas savo seserį Janiną Baltarusijoje, kiti sodiečiai slapstėsi miškuose ar pas savo gimines, glaudėsi, kur tik buvo įmanoma.

Įsigalėjusi tarybinė santvarka su kolūkių sistema, kardinaliai keitė kaimo žmonių gyvenimą, dvasines verybes, skiepijo materialaus pasaulio privalumus ir ateizmą. Sunkūs buvo laikai kaime, dauguma gyveno skurde ir varge. Gyvenimu mėgavosi kolūkio vadovai, brigadininkai ir skundikai, kuriems visur degė žalia šviesa.

Varge ir nepritekliuje, kaimiečiai išmoko vogti iš kolūkio laukų, nes kažkaip reikėjo maitinti šeimas. Naktį bulvių laukuose susitikdavo visas kaimas… Juk viskas pradžioje: gyvuliai, padargai, žemė buvo nusavinti, atimti, tapo kolūkio nuosavybe, t. y. visų, o tiksliau – niekieno. Kas tikėjo Dievu, meldėsi slaptai namuose, ėmė Santuokos Sakramentą ir vaikus krikštijo toliau nuo gimtinės. Bet tikėjimo ryžto žmonėse buvo daug. Gal net daugiau, nei dabar.

Vėliau gyvenimas materialiai stabilizavosi, apie 1979 m. Svylėje ir visuose aplinkiniuose kaimuose šurmuliavo pilni kiemai jaunimo. Kiek vestuvėse šokta! Kaip gegužinėse linksmindavosi jaunimas!

Nepriklausomybė grąžino į gyvenimus tikėjimo laisvę, atvėrė duris į ES, suteikė pasirinkimų įvairovę jaunimui. Deja, mūsų demografinės situacijos nepagerino. Daugelis „išskrido“ į užsienį, o mūsų aplinkoje išaugo bedarbystė, sumenko paslaugų tinklas kaimuose, nieko neliko. Apmirė kaimai. Žiemą lieka vos keli gyventojai. Per paskutinius 3 dešimtmečius lengviau suskaičiuoti gyvus likusius, nei visus iškeliavusius į Anapilį. 

Autoparduotuvė jau nevažinėja, nes dėl kelių pirkėjų Svylėje, Guntauninkuose ir Raščiūnuose prekiauti visai nepelninga. 

Gerai, kad Gilūtų kaime veikia bilioteka, parduotuvė… Tai tikras išsigelbėjimas! Ypač, skaitančiam žmogui.

O vasarą, tradiciškai, kaimai atgyja, atsigauna. Į Svylę atvyksta daugelio vaikai, anūkai, naujai nusipirkę namus. Žmonės kuria laimę savaip, ieško gyvenimo grožio, prasmės, vis atsigręždami į praeitį. Kas – mes be jos? Argi galime būti šiandieną laimingais be giminės šaknų? Be saulėtekio per protėvių pražiūrėtus langus? Be stebuklingos gimtinės ramybės širdyje?

Laimė – kiekvieno žmogaus rankose. Juk kažkas visą gyvenimą gali būti nelaimingas.

Mano laimė – gimtinės ramybėje, amžiname ryšyje su protėvių palikimu, kuriame užaugo vaikai – Justina ir Mindaugas, kuriame palaimintas praeitimi kiekvienas mano rytas ir ramus buvimas santarvėje su Dievu ir žmonėmis“, – apie gyvenimo pasirinkimą tvirtino Nijolė Pošiūnaitė-Navickienė iš Svylės kaimo, ištikimai atlikusi jauniausios dukros misiją: slaugiusi ir išlydėjusi į Anapilį abu tėvelius, gimines, kaimynus. Visur skubėjusi į pagalbą ir gerumo pašaukimo nepraradusi dabar. 

Nuotraukos autorės ir iš asmeninio Nijolės Pošiūnaitės-Navickienės albumo.