Kiekvienas susitikimas su unikaliu, tikinčiu ir tvirtu žmogumi, klausytoją įkvepia kilnesniam ir doresniam gyvenimui, paliudydamas, kad Viešpaties vedime, atsitiktinumų nėra. Tęsiame pokalbį su ilgamečiu VU (Vilniaus Universiteto) darbuotoju, dėstytoju Rimantu PUZIRAUSKU.

Bendravimo metai su jėzuitu kunigu Karoliu Garucku mūsų pašnekovą įkvėpė visam gyvenimui ypatinga Dvasios jėga ir sutvirtino tikėjimą. „Jis buvo ir liko man kunigo idealu. Mačiau įvairių situacijų, kuriose bylojo dvasininko jautrumas. Kartą kun. K. Garuckas pasakojo, kad po Šv. Velykų, įvyko nelaimė vienoje šeimoje. Ėjo vaikinas iš šokių, įkrito į griovį ir nuskendo. Atėjo pas mane raudodami tėvai, prašydami, kad palaidočiau krikščioniškai jų sūnų, neatsisakyčiau. Palaidojau, nors buvo ir ne pačių gražiausių situacijos aiškinimų… Juk tėvams tragedija. Neteko savo vaiko, o dar juos ir Bažnyčia atstums! Kur jiems ieškoti paguodos? Juk Viešpats visų teisėjas. O tada atvyko kun. K. Žemėnas ir kun. I. Jakutis, nuo jų abiejų gavau stipriai barti. „Kaip drįsau laidoti tokį!“ – piktinosi kolegos, bet jiems garantavau, kad prisiimu šiame reikale asmeninę atsakomybę prieš Dievą ir prieš žmones“, – pasakojo dvasininkas.

Kartą, svečiuojantis pas kunigą Ceikiniuose, ateina močiutė į kleboniją su lauknešėliu ir atneša šviežio naminio sviesto gabalėlį. „Tėveliuk, čia Jums sviesto padariau! – savo viešnia, o dvasininkas, gerai žinodamas aplinkinių žemių, pievų skurdumą, klausia – „Ar sau pasilikai, ar visą man atnešei?“ „Tai, Tėveli, sau vėliau pasidarysiu“ – nejaukiai suglumsta moterėlė… Tuomet kun. Karolis Garuckas ima peilį, perpjauna sviesto gabalėlį pusiau, vieną pusę atiduoda močiutei, o kitą – pasilieka sau. Visada maloniai stebino dvasininko jautrumas žmonėms, atidumas net smulkiausioms detalėms, kuklumas.

Būdas jėzuitas, kun. Karolis Garuckas tvirtai ir pabrėžtinai laikėsi neturto įžadų. Miegodavo ant čiužinio iš šiaudų, tiesiog šiaudų kūlio, kurį, sesuo Uršulė įvilkdavo į švarią drobinę patalynę. Per moksleivių atostogas tekdavo dalyvauti Ceikinių klebonijoje organizuojamose talkose. Skaldydavome ir kraudavome malkas, visi talkininkai, mergaitės ir berniukai, gaudavome skanius pietus, po kurių kunigas aukodavo trumpesnes Mišeles ir vėl visi kibdavome į darbą.

Iš to laiko liko labai gražūs prisiminimai… Keletą mėnesių prieš kun. Karolio Garucko mirtį, lankydamas Tėvelį, net nesupratau Jo pasirengimo išėjimui. Vaikščiojome, kalbėjomės, o dvasininkas vis siūlė paimti kažką atminimui, o aš, tik kukliai atsisakinėjau. Paties kun. K. Garucko spausdintas brošiūras, Ceikinių bažnyčios kroniką, poeziją ir kt. (spausdinimo mašinėlę buvo atsivežęs iš užsienio), po Tėvelio mirties perdavė jam tarnavusi vienuolė, sesuo Uršulė Inkrataitė (Gema).

Taip, Tėvelis liko man kunigo idealu visam likusiam gyvenimui“, – pasakojo pašnekovas Rimantas Puzirauskas, kurio bendravimas su įtakingu, net 10 kalbų mokančiu dvasininku buvo nuolatos sekamas KGB agentų. Kvietimai į apklausas, trukdžiai moksliniame darbe ir grasinimai jį lydėjo dešimtmečius. O tikėjimą Rimantas Puzirauskas liudija per visą savo gyvenimą. Mokslai VU ir visi dėstytojo akademinio darbo metai – liko paskirti jaunimo ugdymui, studentijai, nes visada buvo bendraminčių, reginčių ir suprantančių, palaikančių jo pasirinkimą ir santūrią ištikimybę Dievui. 

„Nuostabus ir gražus laikas – darbas, bendravimas su studentais. Mikrobiologijos katedroje dėsčiau augalų fiziologiją, anatomiją, vadovavau laboratoriniams darbams, vasarą, su studentais vykdavome į Varėnos rajoną, kur atlikdavome praktiką, ruošdavome herbarus ir t. t. Su studentais buvo labai miela, gera. Jaunimas ateidavo pas mane išsipasakoti, pasiguosti, patarimo. Širdyje išliko daug nuostabių ir jautrumu persmelktų akimirkų. Bet visada ėjau į Bažnyčią. Tikintysis mūsų visuomenėje yra antrarūšis žmogus. O KGB sistema buvo ir išliko nesuardyta. 

Darbo aplinkoje liko šilti prisiminimai apie įkvėptas ir stiprias asmenybes, padėjusias įveikti santvarkos antagonizmą tikinčiam žmogui, kada Tikėjimas reiškė pabaigą asmeninei karjerai, pilietinei pozicijai, visam gyvenimo keliui. Šilčiausiomis bendravimo akimirkomis prisimenami prof. Jonas Dagys, prof. Petras Bluzmanas, vyr. dėstytoja Ona Kaikarytė ir kiti – nepartiniai, santūrūs akademinio pasaulio atstovai, gerai supratę tuometinę situaciją ir iki pabaigos nepamynę Žmogiškumo“, – dalinosi prisiminimais R. Puzirauskas, kurio gimtinė Žardeliškė – išnykęs, bet pats brangiausias kaimas pašnekovo širdžiai. Dėstytojas rašo Giminės istoriją, turi sukaupęs daug kraštotyrinės medžiagos apie Žardeliškę ir kitus Mielagėnų parapijos kaimus. Didelė asmeninė biblioteka – tarsi būtinas jo darbo įrankis, be kurio neįsivaizduojama būties pilnatvė.

„Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai, jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (31–32 eil.) – mokė Jėzus Kristus“ – šią Švento Rašto citatą galėtume įvardinti R. Puzirausko gyvenimo credo. Juk gyventi Tiesoje ir Laisvėje – Aukščiausio duotybė, tikrai skirta ne kiekvienam.

Autorė dėkoja už dialogą.