Trečiadienį, su Pelenų diena, tikintieji įžengė į 40 dienų Gavėnios laikotarpį. Prabėgęs sovietmečio laikas, keletui kartų supaprastino dvasinio pasaulio regėjimą iki materialaus, tik apčiuopiamo, baigtinio ar net tragiško. Vartojimo gausa prigesino dvasios polėkius, atnešė sumaištį į gyvenimą ir tuštybę. Šiandieną jau sunkokai suvokiama žmogaus, kaip dvasinės būtybės misija, nublankusios pasninko tradicijos ir praktikos, o malda retai kurio kasdienybėje randa deramą vietą. Gyvenimo tikrovė užklumpa dažną, bet tik per dvasinius sukrėtimus, asmenines ar globalias tragedijas, kurių realybė keičia situacijos dalyvių sąmonę, esame stabdomi nuo patogios nuodėmės. Mokomi gyventi žmogiškai.

Gavėnios periodas ragina giliau žvelgti į save, išmėginti asmeninę jėgą ir galimybes, kurias suteikia dvasinio pasaulio pažinimas. Pasninkas kviečia kuo stipriau išgyventi „artimo meilės“ sąvoką ir asmeninės aukos būtinybę. 

Mes gyvename stipriai išlepintoje visuomenėje – įvairiomis išimtimis, patogumais, palengvinimais. Daugelis elgiamės taip, lyg mirtis praeitų pro šalį ir niekada nepaliestų. Vis ieškome malonumų, patogumų, bet kokia kaina. Ir ten, kur dar nevyksta karai, visi mūšiai persikėlė į dvasinės kovos lauką. Gavėnia mums byloja protingą komforto suvaržymą. Bet kiek toks periodas reikalingas šiuolaikiniam žmogui? Tau ir man?

Įvairiose srityse kiekvienas gauname nuolatinius nuodėmės pasiūlymus, reikalaujančius ypatingo laiko ir dėmesio. Socialiniuose tinkluose turime begalę informacijos ir dar daugiau abejonių jos teisingumu. Ar randame laiko sustoti ir įsiklausyti savo širdies balso? Ar turime jėgų išgirsti artimą? Gavėnios laikas skirtas tokiems dvasiniams sustojimams. Žvilgsniui į save.

Dykumų tėvai teigia, jog dabartinis žmogus dažnai net nesupranta nuodėmės esmės ir jos pasekmių. Nežino apie dvasinio pasaulio taisykles. Mėgindamas interpretuoti dalinį žinojimą, dabartinis žmogus „aklas veda kitą aklą“…

Tikinčiuosius Gavėnios periodas kviečia į Kristaus Prisikėlimo slėpinį, primindamas, kad ne tik materialaus, bet ir dvasinio žmogaus gyvenimo srityje privalėtų vyrauti tvarka. Todėl Gavėnios užduotis – kiekvienam tikinčiam priminti apie didesnę ar mažesnę asmeninę dvasinę reformą. Taip, pirmiausia, privalu rasti laiko sau pačiam ir permąstyti metus ar pusmetį asmeninės būties, iškeliant klausimą – ką dar turiu nuveikti savo dvasiniame gyvenime, kad pats ir aplinkiniai jaustųsi geriau? Ką darau blogai ar visai nedarau?

Dvasininkai skatina mažytę šoko terapiją – kiekvienam prisiminti frazę – „Memento mori“ (Atsimink, kad mirsi! Ir taip pažadinti save iš dvasinio snaudulio). Taip pat vertėtų dažniau skaitiniams atsiversti „Šventą Raštą“. 

Septynių savaičių Gavėnia – liturginis laikas, kuomet dažniau mąstoma (privalome mąstyti) apie gyvenimo baigtinumą. Svarbu užduoti sau ir tokius klausimus – ar tikrai tikiu, kad Kūrėjas myli mane? Už ką esu Jam dėkingas? Kokie mano santykiai su artimaisiais – tarp tėvų ir vaikų, seserų ir brolių, kaimynų ir darbovietėje… Tokia savianalizė dažnam padeda žvelgti į asmeninį gyvenimą iš šalies, giliau ir ramiau, objektyviai vertinant skubančio gyvenimo prasmę. 

Taip, Gavėnia žmogų kviečia atpažinti Dievo meilę ir dalyvauti joje, sužadinant savyje atgailą, stengiantis melstis už visus klystančius, nepažinusius tikėjimo šviesos, melsti už save ir visus kitus nusidėjėlius. Bažnyčia ragina melstis už taiką pasaulyje, už visų atsivertimą, kuriame įmanoma karų baigtis.

Ypač pabrėžiamas maldos, pasninko ir išmaldos reikalingumas. Visi šie trys geri darbai yra minimi Kristaus Kalno pamoksle. Jie veda tikinčiuosius į dvasinį augimą ir šventumą. 

Reikalingas tikras pasiryžimas, kad Gavėnios laikotarpis taptų asmeninės dvasinės reformos periodu. Kristus sakė – ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams, kuriais esame beveik visi dabartinio laikmečio žmonės. Buvimas 40 dienų dykumoje iškelia į paviršių visą, kas glūdi dvasios gelmėje, padeda apsivalyti nuo nereikalingo turinio ir slegiančio turinio.