Kovo 14 d. 16.00 val. Ignalinos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje į Rūtos Oginskaitės knygos „Kartu“ pristatymas. „Kartu“ – tai teatro ir kino kritikės Rūtos Oginskaitės knyga apie menininkę Jūratę Paulėkaitę, kilusią iš Ignalinos. Jūratė buvo viena įdomiausių Lietuvos teatro dailininkių, ryški asmenybė, kūrusi 1985–2011 m. Knyga ir apie tą laiką, kai keitėsi epochos, ir apie to laiko teatrą, kuris Jūratei buvo pats svarbiausias gyvenime. „Prarijau knygą taip, lyg ją tuoj kažkas atims, lyg ji pabėgs, dings“, – rašė teatro kritikė Sigita Ivaškaitė, garantuodama, kad knyga bus įdomi ne vien teatralams: „Ją tikrai galiu rekomenduoti visiems, tiesiog nebijantiems įsileisti teatro manijos“. Rūtos Oginskaitės knyga „Kartu“ Vilniaus knygų mugėje buvo paskelbta kaip viena geriausių 2024 m. negrožinių knygų, o skaitytojai savo balsais gali pareikšti vertinimą čia: https://www.lrt.lt/projektai/metu-knygos-rinkimai

Aktorius Dainius Gavenonis yra vaidinęs daugumoje spektaklių su Jūratės Paulėkaitės scenografija iš pradžių „Vaidilos“, vėliau Oskaro Koršunovo teatre, režisavęs drauge su dailininke tris spektaklius. „Atsiverčiau knygą „Kartu“ ir pradėjau lėtai skaityti. Esu pasiilgęs Jūratės, norėjau kuo ilgiau su ja pabūti. Perskaičiau per dvi dienas, kaip kokį trilerį“, – sakė aktorius apie knygą, kurią sudaro beveik 500 psl. Ją išleido „Inter se“, knygos dailininkas Gintaras Znamierovskis.

Gavenonis su Paulėkaite yra sukūrę spektaklį „kartu*“, jo pavadinimas paskatino Rūtą Oginskaitę panašiai pavadinti knygą apie dailininkę. „Kartu – tai ir gyvenimo skonis, ir pats gyvenimas su visais jo skoniais“, – teigia knygos autorė, „ir kūryba, ypač teatre“.

Paulėkaitė daugiausia dirbo su Oskaru Koršunovu, bet yra kūrusi spektaklius ir su Algirdu Latėnu, Gyčiu Padegimu, Dalia Tamulevičiūte, Jonu Vaitkumi, Gintaru Varnu. Jų spektakliai įsiminė ir dėl scenografės išgryninto vaizdo. Koršunovo spektaklyje „Roberto Zucco“ tai buvo riedutininkų rampa per visą scenos plotį, Varno „Hedoje Gabler“ – asketiškas vamzdžių interjeras. Koršunovo „Ugnies veide“ – šeimos turtas kaip daiktų sąvartynas, „Meistre ir Margaritoje“ – apskritas stalas su skyle-bedugne ir ekranu šešėlių teatrui, o grėsmingai pilką žaidimų aikštelę dailininkė sukūrė „Oidipui karaliui“. Gintaro Varno režisuotoje operoje „Rigoletas“ įspūdį darė begaliniai laiptai, slapti suokalbių užkampiai. Koršunovo „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ vaidinama iki šiol, šį spektaklį atpažinsi ir iš veiksmo vietos – dviejų ankštų picerijų su aliuminio altoriais. Ir paskutinis Paulėkaitės sukurtas vaizdas – išgriaunama Nacionalinio dramos teatro siena Jono Vaitkaus „Visuomenės prieše“. 

Anot Rūtos Oginskaitės, jos knyga suteikia šansą paklajoti anapus teatro uždangos, kur matyti, kaip sugalvojami ir kuriami spektakliai. Bet ne tik tai – čia yra ir pačios dailininkės sąmonės užkulisių, kur veda jos dienoraščiai, rašyti nuo paauglystės, laiškai, drauge dirbusių menininkų pasakojimai, virstantys legendomis.

„Kartu“ pasakojamos istorijos gali sudominti ne tik tuos, kurie matė ir prisimena spektaklius su Jūratės Paulėkaitės scenografija. Asmeninio brendimo istorija universali, atpažįstama – ypač tiems, kurie augo apsvaiginti meno kūriniais, turėjo dievinamus menininkus, kokia Paulėkaitei buvo aktorė Rūta Staliliūnaitė. „Ir realusis gyvenimas – kai svajonės pildosi, esi ten, kur norėjai būti, o ašaros byra, nes teatrą kuria ne vienas žmogus ir tenka arba eiti į kompromisus, arba iš visų jėgų ginti savo pozicijas“, – pastebi knygos autorė. Literatūros tyrinėtojos Loretos Mačianskaitės nuomone, „knygoje Jūratės Paulėkaitės likimas apmąstomas kaip paskutinės sovietmečio kartos portretas, sutelkęs epochų lūžio ir idealų žlugimo patirtis“.

Rūta Oginskaitė yra kultūros publicistė, knygų apie menininkus autorė, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė. „Kartu. Jūratės Paulėkaitės istorija“ – jos aštuntoji knyga. Ignalinos viešojoje bibliotekoje drauge su autore knygą pristatys rašytoja Gintarė Adomaitytė.

IGNALINOS VIEŠOJI BIBLIOTEKA KVIEČIA Į RENGINĮ. BUS ĮDOMU!

***

Iš Ievos Tumanovičiūtės recenzijos:

„Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“ (p. 355–356).

Iš Audronės Girdzijauskaitės recenzijos:

„Tokią knygą įdėmiai perskaitęs, apie Teatrą žmogus sužinotų daugiau, įdomiau ir atviriau, negu skaitydamas mūsų „akademines“ teatro istorijas.“