Iškalbėjom žiemą. Ji vis tik užsuko ir pasiprašė pastogės. Nualinti tamsos ir nejaukios drėgmės, žiemą sutikome, kaip seniai matytą giminaitę. Dabar džiaugiamės, bet po poros savaičių, ko gero, pabos ir imsim keiksnoti. Kitą savaitę, trečiadienį – pusiaužiemio diena, kai barsukas savo monus rodys. Sako, tądien jis prabunda, išlenda iš savo guolio lauk, apsižvalgo. Jei diena saulėta ir žvėrelis išvysta savo šešėlį, vadinasi žiema būsianti dar ilgai, tad sugrįžta į guolį, verčiasi ant kito šono ir vėl užmiega. Jei šešėlio neišvys, barsukas gulsis ant to paties šono, nes žiema baigiasi ir nėra čia ko kitą šoną zulinti. Tikri čia burtai, ar ne, ne tiek ir svarbu. Svarbiau, kad per sausį iš tamsos jau visą valandą šviesos atmušėm ir sparčiai judam pavasario stotelės link…