Tverečiaus pasienio postas – rajono vartai į Rytus. Kol kas jis yra dvišalis, tik tarp Lietuvos ir Baltarusijos. Į trečias šalis (tarkim Rusiją) pro Tverečių nenuvažiuosi. Dar prieš kelerius metus vyko aktyvūs svarstymai dėl porto pertvarkymo į tarptautinį. Lietuviai šio statuso siekė Tverečiaus postui, baltarusiai – Adutiškio. Po to šios diskusijos keliems metams buvo tarsi užkonservuotos, dabar vėl prisimintos. Tik šįkart, MI žiniomis, jau abi pusės sutinka, kad tarptautiniu turėtų tapti Tverečiaus pasienio postas. Čia mažiau lėšų reikėtų keliams restauruoti. Taigi ateities vizijos Tverečiui šypsosi. Tarptautinis statusas – ne vien toks pavadinimas. Tai nauji verslai, naujos darbo vietos.

Penktadienį ir šeštadienį keturios rajono visuomeninės organizacijos (Neįgaliųjų draugijos skyrius, Raudonojo kryžiaus skyrius, Caritas ir Maltos ordino pagalbos tarnyba) po „Maisto banko“ akcijos vėliava rinko maistą vargingai gyvenantiems. Ignalinoje prašyta paaukoti (nupirkti ilgai negendančio maisto) prekybos centruose „Iki“, „Norfa“, abiejose „Maximose“ ir „Danaltoje“.

Kaip MI informavo Neįgaliųjų draugijos rajono skyriaus pirmininkė Regina Slabadienė, per dvi dienas 15 draugijos aktyvistų surinko 870 vnt. maisto produktų, kurie įvertinti 2357 Lt. Daugiausia paaukota makaronų (313 pakelių), arbatos (62), miltų (134 kg) ir pan.

Pirmadienį iš Boikonūro kosmodromo startavo rusų kosminis laivas, kuris į orbitinę stotį nuskraidino du rusus ir vieną amerikietį. Taip buvo sulaužyta viena prietaringa taisyklė – nestartuoti pirmadieniais. Kas jau kas, o kosmonautai, atrodo, patys rimčiausi žmonės, kurie neturėtų tikėti jokiais prietarais. Tačiau Sovietų Sąjungos, o vėliau Rusijos kosmonautai, pasirodo, yra be galo prietaringi žmonės. Ir jų prietarai yra iš tiesų keisti – pavyzdžiui, nusišlapinti (tą daro ir moterys) ant autobuso, vežančio prie kosminio laivo skrydžiui, ar įspirti į užpakalį draugui. „Kosmoso prietarų“ pradininkas buvo įžymusis konstruktorius Sergejus Koroliovas.

Grybėnuose žvilgsnis užkliuvo už senos, kiek neįprastai išmargintomis sienomis sodybos. Durys buvo atlapos, tad drąsiai žengiau per slenkstį. Pasitiko garbaus amžiaus, bet guvi moteriškė. Sakė, čia tėvų sodyba, bet joje gyvenanti tik vasarą ir rudenį iki Visų Šventųjų. Kažkas kužda, kad jos istorija turėtų būti įdomi… Šeimininkė lyg jau buvo bepradedanti pasakoti, bet greitai susigriebė, nutilo ir kažkaip įtariai mane nužvelgė. „Iš kokio laikraščio būsit?“, – perklausė. Sakau, iš „Mūsų Ignalinos“. Tuomet ji tarsi atlėgo. Sako, jos brolis Antanas šį laikraštį skaitantis, reikėtų su juo susitikti, jis visas ir namo, ir šeimos istorijas be klaidų papasakos.