Nekartą esu rašęs, kad mūsų regionas labai nepalankus egzotinių augalų kolekcininkui. Tokiems augalams, kaip abrikosas, persikas, nektarinas, šilkmedis, kurie puikiausiai auga daugelyje kitų šalies regionų, pas mus juos veisti – beviltiškas darbas. Neseniai skaitytojus supažindinau su plunksnalapių lekėčiumi, kuris žydi panašiais į pakalnutę žiedais ir nokina valgomus vaisius riešutėlius, gerai pakelia mūsų žiemas.
Kaip ir daugelyje šalių, nėra pas muslabiau nekenčiamo augalo, nei Sosnovskio barštis. Jo natūralus arealas – Kaukazo regionas. Prieš 65-erius metus jis pateko į mūsų šalį, kaip esą perspektyvi silosinė kultūra. Nepateisinęs dėtųvilčių, ūkiuose, kaip pašarinis augalas, jis atsidūrė už fermų ribų. Ir sparčiai plito,kiekvienas suaugęs augalas brandindamas iki 100 tūkst. sėklų, kurios daigios išlieka net 7 metus.
Dabar, kai baigia tirpti paskutiniai sniego lopiniai, kadaise beveik kiekviename kaime pavakariais buvo galima išgirsti kurapkų poravimosi garsus. Bet tai buvo prieš keletą dešimtmečių. Dabar – liūdnas vaizdelis. Ornitologai skelbia, kad mūsų šalyje kurapkų liko tik keletas dešimčių pulkelių. Greta beveik išnykusių žalvarnių, mūsų šalyje tai viena labiausiai nykstančių paukščių rūšių. Sunku patikėti, kad viena iš dėsliausių pasaulyje paukščių taip sparčiai mažėja. Mūsiškės kurapkos padeda daugiau nei 20 kiaušinių (tekę man rasti 24 kiaušinėlius lizde).Jų bendras svoris neretai viršija pačios patelės svorį, kas irgi unikalu tarp sparnuočių.
Spanguolės pradėtos kultivuoti Š.Amerikoje jau nuo 1843m. Nieko nuostabaus, kad visame pasaulyje dominuoja amerikietiškos stambiauogės kultūrinių spanguolių veislės. Jų yra šimtai, įvairaus ankstyvumo, sveria uogos nuo 0,5 iki 1,7 g, viename kv. m galima užauginti 0,5–2,5 kg, rekordas – 4,5 kg uogų.
Nestandartinė ši žiema. Jau turėjome tris žiemiškas atkarpas ir, ko gero, iki pavasario dar turėsime ne vieną. O prisiminkime, kokia buvo prognozuojama ši žiema. Gruodis turėjo būti šaltesnis už daugiametį vidurkį, o sausis ir vasaris šiltesni nei paprastai. Taip prognozavo amerikiečių sinoptikai. Nesėkmingi praėję metai buvo Amerikos prognozių specialistams: ne tik neatspėjo šios žiemos eigos orų, bet ir klydo prognozuodami prezidentinių rinkimų rezultatą.
Kokia bebūtų žiema, pavasaris neišvengiamai ateis. Dar turime gražaus laiko gilinti žinias, mąstyti, kokius darbus planuojame savo sklypuose, kokias naujas kultūras norėtume išbandyti. Šįkart skaitytojams norėčiau rekomenduoti auginti Kero vyšnią.
Atėjus tikrai žiemai, kai dienos tokios trumpos, vakarėja tuoj po pietų ir daugiau laiko praleidžiame savo būstuose, pats palankiausias metas pamąstyti, domėtis, kokį egzotą, retenybę norėtume įsigyti ateinančiais metais. Berods, liepos mėnesio „Sodybos“ priede rašiau apie retą augalą, žydintį pakalnutės žiedais ir duodantį valgomų riešutėlių – plunksnalapį lekėčių. Jau ne vienas ignalinietis, P. Liutkevičiaus pastangomis, turi įsigijęsšio augalo sodinukų. Žiūrėsime, kaip jie peržiemos mūsų zonoje.
Nestandartinis šių metų ruduo. Rugsėjis –vasariškai gražus, spalis – bjaurokai rudeniškas, o lapkritis žada būti, jau yra, gana žiemiškas. Apie gražų rudenėlį jau reikia pamiršti. Lieka laukti, kokia bus žiema. Amerikiečiai prieš geroką mėnesį Baltijos šalims prognozavo(gal ir tebeprognozuoja) šaltą žiemą, o mūsų sinoptikai – atvirkščiai, šiltesnę negu vidutinė daugiametė. Ko gero viena pusė atspės. Asmeniškai manau – jei lapkritis bus labai žiemiškas, tai žiema turėtų būti švelni, gal net žibutės viduržiemį pražys. Per pastaruosius keletą dešimtmečių buvo tik kartas, kai lapkričio pradžioje užsnigo ir sniegas nenutirpęs išsilaikė iki balandžio.
Regis, baigėsi visos šių metų vasaros, taip pat ir bobų vasara. Jau tampa įprastu reiškiniu, kad rugsėjis džiugina vasariškais orais. Tiesa, buvo keletas pabjurusių dienų, per kurias,staiga atvėsus orams, mus ankstokai užklupo kvėpavimo takų negalavimai. O šiaip per visą rugsėjį praktiškai nebuvo rimtesnių šalnų. Nenušalo dar jurginai ir galinsogos (amerikonkos), kurie yra tikrų šalnų indikatoriai. Pagal liaudies pastebėjimus, šis ruduo turi(turėjo) būti ilgas ir lietingas, nes gausiai užderėjo šermukšniai.
Kalendorinė vasara skaičiuoja paskutines dienas, o rudenėlis – čia pat. Apskritai rudens nuotaika vyrauja nuo pat rugpjūčio pradžios, kai paskutinis vasaros mėnuo išpuolė toks neprognozuotai lietingas ir vėsus. Mano manymu, vasara link rudens pradeda keliauti jau po Joninių. Tokiu ritmu gyvena ir daugelis žmonių, labiau pažįstančių gamtą, jos alsavimą.
Redakcija sulaukė laikraščio skaitytojo Petro Butrimo iš Lobinių laiško, kuriame jis skundžiasi, kad jo sodybą užpuolė raudoni vabzdžiai – blakės kareivėliai. Šie nekviesti svečiai skleidžia nemalonų kvapą. Kaip juos naikinti, klausia skaitytojas.
Vargiai buvo galima patikėti, kad mūsų krašte galima intrudukuoti naują augalą, kuris brandintų valgomus vaisius ir būtų atsparus šaltoms žiemoms. Jau seniai atrodė, kad ką nors nauja atrasti nėra galimybių. Jei gėlių, dekoratyvinių augalų, galinčių žiemoti mūsų klimate, dar nevienas bus atgabentas, tai derančių ir valgomus vaisius vedančių tikrai atrasti nesitikėjau. Man tai didžiausia botaninė sensacija. Ir dar dekoratyvus augalas su gražiais, puošniais, kvepiančiais žiedais. Nebevarginant skaitytojų tai – PLUNKSNALAPIS LEKĖČIUS.
Jau prabėgo beveik pusė kalendorinės vasaros, o ją, tikriausiai, ilgai prisiminsime. Pirmiausia, kad buvo šauniai paminėtas Ignalinos miesto 150-ties metų jubiliejus, Joninės (Rasos) buvo be lietaus ir labai šiltos. Meteorologai teigia taip buvus tik prieš 20 metų. Ir įvykiai gamtoje stebina: pirma prisirpo mėlynės, negu voveraitės pasirodė, tuoj po Joninių sučirškė naktiniai rudens pranašai žiogai, o tik vėliau dieniniai pievų žalieji žiogai. Gal ir antra vasaros pusė mums siurprizų pateiks?
Skuba paskutinės pavasario dienos.Nejučiajau ir Sėkmines atšventėm. Tuoj prasidės fenologinė vasara, kuri beveik niekada nesutampa su kalendorinės vasaros pradžia.Nužydėjus obelims,alyvoms ir pradėjus žydėti paprastajam erškėčiui, laikoma fenologinės vasaros pradžia.Visą pavasarį bangavę orai, pačiu atsakingiausiu mums laikotarpiu (gamta visus sezonus priima vienodai: ar tai apšaltų koks augalėlis, ar žūtų koks nors gyvio jauniklis, ji dėl to„nepergyvena“), kai žydi sodai, paprastai apsilanko šalnos.
Skuba balandžio mėnuo, jau į pabaigą slenka antroji dekada, tad turime gana ankstyvą, šiltoką pavasarį. Viena kita buvusi šalta naktis geriau dabar, negu gegužę, kai paprastai būna viskas sudygę, sužaliavę ir sodams sužydėjus užpuola šalnos. Neramu, kad gegužė tik nebūtų vėsesnė, negu balandis. Imkime kad ir šių metų vasarį, kurio vidutinė mėnesio temperatūra buvo artima kovui. Kad balandis šiltas, rodo rekordinė šiluma, balandžio 6 d. užfiksuota Grenlandijoje – +17,8 laipsnių.
Pastaraisiais dešimtmečiais, po nepriklausomybės atkūrimo, mūsų sodininkai ir daržininkai mėgėjai pradėjo auginti daug įdomių, egzotinių kultūrų. Tai persikai, abrikosai, nektarinai, vynmedžiai, aktinidijos, valgomieji sausmedžiai, riešutmedžiai, šilkmedžiai, jošta, sedulos, ožerškis ir kitos kultūros. Iš daržovių – daikonas, katranas, gelteklė, viksvuolė, arbūzai, melionai, soja, valgomoji notra, artišokas, vyšninė kiauliauogė ir kitos.
Netikėtai atėjusi žiema taip pat netikėtai, kaip rūkas, kuriam laikui (nesitiki, kad visai) ir dingo. Orai, tarsi būtų kovas. Laikas ruošti inkilus sparnuočiams ir….šikšnosparniams. Šįkart skaitytojus ir norėčiau plačiau supažindinti su paslaptingais, prietaringais, vieninteliais skraidančiais žinduoliais –šikšnosparniais. Pastaraisiais metais labai domina šių žvėrelių biologija ne tik zoologus, bet ir medikus, radijo lokacijos technologus, sistematikus.
Slenka paskutinės kalendorinio rudens niūrios dienos. Tik atšalę orai ir viena kita snaigė sukėlė iliuziją, kad dienos tapo ilgesnės. Deja, dienos dar beveik mėnesį trumpės. Pagal liaudies išmintį, po pirmo sniego tikra žiema turėtų ateiti po mėnesio – apie šv. Kalėdas. Nors dar neseniai sinoptikai pranašavo, tiksliau spėliojo, kad nei sniego, nei šalčio iki šv. Kalėdų nebus. Jau senokai mūsų krašte turėjome normalią žiemą.
Bėga paskutinės pirmojo kalendorinio rudens mėnesio dienos – baigiasi rugsėjis –, tačiau už lango karatais atrodydavo tarytum vidurvasaris. Tik labai sutrumpėjusi diena ir ilgai rytais krintanti rasa primena, kad jau karaliauja ruduo. Nebestebina pastaraisiais metais tokia rudens eiga, rugsėjo mėnesiai–tiesiog vasaros tęsinys.
Bėga paskutinės kalendorinės vasaros dienos, o šilti, malonūs vasariški orai mus tebelepina. Net didžiausi optimistai negalėjo patikėti, kad toks bus rugpjūtis. Juolab prisiminus pavasario ir vasaros (birželio-liepos) orus, kai džiaugėmės tik viena kita gražia diena. Prisiminiau liepos vidury rašytame „Sodybos“ skyrelyje, kad rugpjūtyje gražių orų galima tikėtis bent dvi savaites.
Ar kada nors pagalvojote, kodėl bemaž visus valgomus grybus graužia kirminai, o voveraičių jie nemėgsta? Pasirodo, šie grybai turi daug medžiagos, vadinamos chinomanoze, kurios „nevirškina“ jokios kirmėlės ir vabalai. Todėl voveraites, atitinkamai paruošus, galima vartoti kaip vaistą nuo kirminų. Tai kur kas geriau, nei koks „Vermoks“ – tam skirtas preparatas.
