Slenka paskutinės kalendorinio rudens niūrios dienos. Tik atšalę orai ir viena kita snaigė sukėlė iliuziją, kad dienos tapo ilgesnės. Deja, dienos dar beveik mėnesį trumpės. Pagal liaudies išmintį, po pirmo sniego tikra žiema turėtų ateiti po mėnesio – apie šv. Kalėdas. Nors dar neseniai sinoptikai pranašavo, tiksliau spėliojo, kad nei sniego, nei šalčio iki šv. Kalėdų nebus. Jau senokai mūsų krašte turėjome normalią žiemą.

Bėga paskutinės pirmojo kalendorinio rudens mėnesio dienos – baigiasi rugsėjis –, tačiau už lango karatais atrodydavo  tarytum vidurvasaris. Tik labai sutrumpėjusi diena ir ilgai rytais krintanti rasa primena, kad jau karaliauja ruduo. Nebestebina pastaraisiais metais tokia rudens eiga, rugsėjo mėnesiai–tiesiog vasaros tęsinys.

Bėga paskutinės kalendorinės vasaros dienos, o šilti, malonūs vasariški orai mus tebelepina. Net didžiausi optimistai negalėjo patikėti, kad toks bus rugpjūtis. Juolab prisiminus pavasario ir vasaros (birželio-liepos) orus, kai džiaugėmės tik viena kita gražia diena. Prisiminiau liepos vidury rašytame „Sodybos“ skyrelyje, kad rugpjūtyje gražių orų galima tikėtis bent dvi savaites.

Į antrą kalendorinę pusę persiritusi vasara vis spartesniais tempais juda link rudenio. Itin tai jaučiasi vakarop, kai būna apniukęs dangus ar lynoja. Gražiausias vasaros laikas jau praėjo, kad ir kokie dar bebūtų orai. Visos svarbiausios šventės jau bemaž atšoktos, liko dar tik Oninės, Žolinė ir lauksime rudenio. Kaip ir buvo nuo pavasario pradžios, orai bangavo ir dabar tebebanguoja. Vieną kitą gražią dieną tuoj keičia staigiai krintanti temperatūra.

Daržuose bene įkyriausia piktžolė yra galincoga arba liaudyje vadinama ,,amerikonka“. Pavasarį jos kaip ir nematyti, bet atėjus vasarai ji taip įsigali, kad tampa dominuojančia rūšimi. Jos tėvynė – Pietų Amerika, į Europą pateko 1796 m. Tuomet atvežta į Londono karališkąjį botanikos sodą, o iš ten paplito po visą žemyną. Ji – artima giminaitė mūsų ramunėlei.