
Parama – gerumo gestas ar spjūvis į žmogaus orumą?
Bet kokia parama stokojančiam žmogui visada turi dvi medalio puses. Vienoje – pakylėjimas ir nudžiugimas, o kitoje – sumenkinimas ir asmenybės nuvertinimas. Jau daug metų
Bet kokia parama stokojančiam žmogui visada turi dvi medalio puses. Vienoje – pakylėjimas ir nudžiugimas, o kitoje – sumenkinimas ir asmenybės nuvertinimas. Jau daug metų
Įkvėpti adventiniu laukimu daugelis menininkų dovanoja pasauliui naujus kūrinius. Labiau jaučiamas nei matomas šviesos takas veda visus tikinčiuosius į Kalėdų stebuklo sutikimą. Jau uždegta antroji
Į redakciją paskambinusi skaitytoja paklausė – pasakykite man rašantys, kas gali sustabdyti išprotėjusios visuomenės elgesį, jei nei maras, nei karas neprivertė permąstyti įvairių paviršutiniškų dalykų,
Susitikimas su teatru žiūrovui, dažniausia – pamoka. Neišmokta, pakartota ar priminta. Teatras daugeliui tarsi nebyli išpažintis, kurioje išsaugomas privatumas, galimybė iškalbėti save aktorių monologais, paviešinti
Per šventinį šurmulį, jau mirgančias eglaites, vitrinų spindesį ir minios šūkčiojimus santūriai žvelgia Advento akys – nesmerkenčios džiugesio, bet ir nesuvokiančios, kuo jau džiaugiamės. Gyvenimas
Rytų Lietuvos kaimų visuma – neatsiejama valstybės dalis nuo čia gimusių sąmonės, darbų ir kūrybos bei prasmingo palikimo ateities kartoms. Ne visi vėlyvą rudenį išsižada
Praėjusį penktadienį Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos moksleiviai, pedagogai ir svečiai rinkosi į tradicinę rudens pabaigos vakaronę, šiais metais įvardintą „Mes – pasienio vaikai“. Renginyje varžėsi Ignalinos
Ruduo nuima savo derlių, taip ir mūsų gyvenimo branda dovanoja kitokius būties suvokimus, kuriuose regime darbų prasmę ar kantriai einame link jos. Didėja patirčių skaičius,
Į redakciją paskambinusi laikraščio skaitytoja paprašė – parašykite, kad maro ir karo dramatizmas keičia mūsų žmonių požiūrį į gyvenimo vertybes: pritilusi Lietuva meldžiasi už mirusiuosius,
O lemtie, Sudrumstus tyrą vandenį,Užgesinus liepsną židiny.Sugrąžink tikėjimą į širdįIr mažą kibirkštį,Įžiebtą aukuro ugny.Tenuaidi tavoSunkūs žingsniaiIr išaušta dar viena diena.Būk šviesi lemtis svajonių vingiuos.Būk negęstanti liepsna!
Spalio 27–29 d. Ignalinoje nuvilnijo XXVII vaikų ir jaunimo teatrų festivalis ,,Bildučiai“, kuriame dalyvavo teatro kolektyvai iš Vilniaus, Jonavos, Alytaus, Jurbarko, Joniškio, Plungės, Skapiškio, Troškūnų.
Kapų lankymas tęsiasi visus metus, bet gyvenimo ir mirties filosofija daug aštriau prabyla į mus per aštuondienį, kada visuotinai meldžiamasi už mirusiuosius, ir mes kiekvienas
Sunkūs debesų laivai vėl neša rudeninį lietų į mūsų žemę, o lapų paklotės vėl tiesiasi po kojomis šnarančiais prisiminimais. Metų laikai suka nestabdomą savo ratą,
Pasaulio suvokimo pradžia glaudžiasi mūsų gimtinėje. Laikmečio kitimai dažnai nutraukia ryšį su protėvių tradicijomis ir duotybė išsaugoti nematomą jungties giją paliekama ne kiekvienam. Kuo stipresnis
Nežinia, kas mus kviečia namo?.. Gal protėvių medžiai ar žydras dangaus lopinėlis, po kuriuo užsimezgė mūsų gyvastis, kuris vėliau tapo vaikystės langu į neaprėpiamus žvaigždynų
Baimė būti dvasiniu žmogumi dar išlieka mūsų naujai sukurtoje (sovietmečio) genetinėje atmintyje. Dauguma gyvename tokiais rūpesčiais ir tokiomis teorijomis lekiame apsisiautę, kad didelėje buitinių atliekų
Bėga dienos, metai, šimtmečiai, bet nerimsta beveik kiekvieno žmogaus sieloje kirbantis klausimas – kam ir kodėl esame? Jau seniai seniai filosofai, dvasininkai, griežtos materijos teorijų
Trapūs prisilietimai prie mūsų istorinės atminties žadina kelių kartų prisiminimus, nepastebimai keičia santykį su aplinka, įrėždami ir palikdami žmogaus buvimo ženklus. Tai – nematoma, bet
Niekur nedingo mediniai stebuklai iš Lietuvos pakelių ir kryžkelių. Mūsų kartos atminime jie dažnai išplaukia meistro Deveikos paveikslu, kuriame vėl sutinkame žmogaus dialogą su gamta, pašnekesį
Kai akys žvelgia į dangų, jose atspindi dangus, todėl žmogaus valioje ir pasirinkime, kur nukreipti savo žvilgsnį – mokė Konfucijus. Deja, ne visiems lemta gyvenime
Universiteto studentų apklausoje į pateiktą klausimą – kokią mokytojų savybę labiausiai vertinate, beveik vieningai atsakyta – žmogiškumą. Tikras mokytojas – geras žmogus, prie kurio mokinys