Kam lemta atsitikti, to neišvengsi. Taip šįkart išėjo su žiema. Rypavome, rankas laužėme, kad žiemos nėra, o ji, labai nusivėlinusi, bet ėmė ir atėjo. Tikra, su sniegu ir šalčiais. Tarsi sunkus akmuo nusirito nuo Žiemos sporto centro direktoriaus Broniaus ir visų žiemos sporto entuziastų pečių. Dabar skubama surengti visų žiemos sporto šakų visus galimus čempionatus ir turnyrus, kol ta nepunktuali viešnia vėl nedingo. Pagal išankstines prognozes, žiema nežada trauktis, atvirkščiai, šaltį laisvam polėkiui paleido, tad termometro stulpelis ir dieną, ir naktį giliame minuse maudysis, prie mūsų nosių priekabiaus. Pagaliau ežerai patikimai užšals ir praėjusio savaitgalio dramos ant ežerų ledo nesikartos…

Iškalbėjom žiemą. Ji vis tik užsuko ir pasiprašė pastogės. Nualinti tamsos ir nejaukios drėgmės, žiemą sutikome, kaip seniai matytą giminaitę. Dabar džiaugiamės, bet po poros savaičių, ko gero, pabos ir imsim keiksnoti. Kitą savaitę, trečiadienį – pusiaužiemio diena, kai barsukas savo monus rodys. Sako, tądien jis prabunda, išlenda iš savo guolio lauk, apsižvalgo. Jei diena saulėta ir žvėrelis išvysta savo šešėlį, vadinasi žiema būsianti dar ilgai, tad sugrįžta į guolį, verčiasi ant kito šono ir vėl užmiega. Jei šešėlio neišvys, barsukas gulsis ant to paties šono, nes žiema baigiasi ir nėra čia ko kitą šoną zulinti. Tikri čia burtai, ar ne, ne tiek ir svarbu. Svarbiau, kad per sausį iš tamsos jau visą valandą šviesos atmušėm ir sparčiai judam pavasario stotelės link…

Įerzinta, už lango ima urgzti žiema. Jeigu sinoptikai nesumelavo, nuo rytojaus pagaliau ir atšals, ir pasnigs, ir ši žiemos scena ne dvi ar tris dienas, o ilgiau užsilaikys. Prieš savaitę internete vienas orų berniukas tokį scenarijų parašė: daugiau mažiau žiemiški orai turėtų išsilaikyti bent iki vasario vidurio, o vėliau atšils, laukiama ankstyvo pavasario. Tai tik prognozės, o kaip bus, pagyvensim – pamatysim. O diena jau per du gaidžio žingsnius į priekį pasistūmėjo, tad ir besitęsiantis ruduo jau ne toks niūrus…

Apie orus kalbėt jau liežuvis atšipo. Žiemos nėra ir neaišku, kada ta ponia teiksis pradėti vykdyti savo pareigas. Gal žiemą policijai, saugumui ar STT įskųsti, kad surastų. Bet šiemet ji – valkataujanti pilietė, žiema be pastovios gyvenamosios vietos, tai ir šis bus uždusęs variantas. Eina gandas, kad jau kitą savaitę jos politika griežtės, ims šalti. Bet ar vėl nebus taip, kad faktai nepasitvirtins, o žiema ir toliau liks ieškomųjų sąrašuose…

Gyvename patį tamsiausią, gūdžiausią metą, kai slegia karaliaujanti tamsa ir apsiblaususi dienų pilkuma. Bespalvis laikas. Būtų bent sniego rieškučias žiema pabėrusi, tuomet ta gūduma būtų lengvesnė, tamsa skaidresnė. Sniego gruodis mūsų krašte kiek pabarstė, bet tai tik katino ašaros. Pamalonino žemaičius, kurie anądien jo gylį jau centimetrais matavo. Mūsų krašte visos prognozės kol kas prasideda žodeliu gal. Gal kitą savaitę ir pašals, pasnigs, gal artėjančios šventės ir pabals. Šiųmetė žiema gal (vėl gal) su gruodžiu, matyt, bus susipykusi, nes ne tik sniego ir šalčio limitų jam neskyrė, bet dar ir gėles šen ten pražydina, grybus verčia dygti. Pirmadienį į redakciją užėjusi moteriškė iš Pagavės skundėsi, kad mišką šalia jų kaimo vėl kažkas prišiukšlino, o negražiais darbais besipiktindama, voveraičių prisirinko ir redakcijoje rieškučias jų paliko. Ir žaliuokių miškuose, sako, dar galima rasti… 

Perduodamas estafetę žiemai, ruduo pagaliau susigėdo, kad šiemet žmonėms per geras, ir paleido darganų ir vėtrų žirgus. Gal kad lapkritį vis gyrėme, vėtra Ignalinos kraštą šįkart aplenkė. Stipresnio vėjo šuorai kai kur ir pas mus vieną kitą silpnesnį medį nulenkė, šakas aplaužė, stogus apipešiojo, bet didesnių bėdų, kaip kitur Lietuvoje, nepadarė. Gruodis pasitiko su šiluma ir vegetuojančiais augalais, šalčio artimiausiu metu niekas nežada, o kada sulauksime sniego, taip pat nežinia…

Už lango dabar niūriausios metų dienos, tačiau šiųmečio lapkričio keiksnoti vis vien liežuvis nesiverčia. Atrodo, šis mėnuo, kaip ir visas besibaigiantis ruduo, šiemet iš kailio neriasi, kad žmogui įtiktų, kad tik jų, išėjus į gatvę, į šuns dienas nedėtume. Šiemet net lietus – ne lietus, vėjai – ne vėjai, šlapdribos, lapkričio pusseserės, dar visai nebuvo užsukusios. Vietoje sniego tik kelios snaigės paerzino. Šaunuolis, lapkrity!..

Sulaukėme pirmos snaigės. Sakau vienaskaitos linksnyje, nes išties nesnigo, o tik pabiro kelios pavienės snaigės. Šį savaitgalį lapkritis, atrodo, atsitokėjo, kad jis ne koks rugsėjis ir ėmė bjurti. Nepiktai, tik iš reikalo. Tačiau jau pirmadienio orų prognozėse vėl saulė šypsosi…

Šią savaitę pratrūko skandalų terba. Pabiro ant Lietuvos galvos vienas už kitą riebesni įvykiai. Trečiadienis pribloškė banko griūtimi. Na, kaip mus tikina didžiosios galvos, niekas nesugriuvo, „Snoro“ banką valdžia tik nacionalizavo, ir tai, sako, laikinai. Bet žmonės subruzdo. Juk jau esame bankų apiplėšti ne kartą, nuo jų visos krizės prasidėjo, tad ramink neraminęs tautą, ji panikuoja. Ypač tie, kas „Snore“ laiko savo pinigus. Nors Lietuvos banko bosas V. Vasiliauskas ir teigia, kad visi indėliai iki 100 tūkst. eurų yra apdrausti ir visiškai saugūs. Kas atsitiko?

Tuoj lapkričio vidurys, o dar sniego neuostėme. Tuoj gruodis, o dar kai kurių augalų vegetacija tebevyksta. Kaime rožyną dar per Vėlinių savaitgalį į eglišakių žiemos kailinius įvilkom, o užvakar žiūriu – rožės atšaka, išlindusi pro eglišakių rūbą, nauju pumpuru moja. Žydėti rengiasi. Prieš mėnesį ar dar anksčiau internetinėje erdvėje platinti pranešimai, kad šiųmetė žiema, kaip reta, bus itin šalta. Šią savaitę Europos sinoptikai jau eina atbulom, sako, kad žiema bus „minkšta“, su dažnais atlydžiais, šlapdribom ir net žiemos lietumis. Kad nešalta, kaip ir gerai (ir pigiau), bet tokia žiema – peilis sveikatai…