Prieš dešimtmetį, kalbindama partizanų ryšininkę Genę Žalnierūnaitę-Martinėnienę-Žibutę, net neįsivaizdavau, kad jos ugningi pasakojimai ir poetinės mintys po daugelio metų taip

Rytoj sukanka lygiai šimtas metų, kai gimė įžymiausia mūsų šalies vaistažolininkė, farmaceutė, etnografė, biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė (1920-03-11 –

Sausio 13-oji – tai tautos vienybė, atminimas, laisvė. Ji reiškia kovą už savo laisvę. Tai Lietuvos šventė, Pergalės diena. Šiemet

Prieš 70 metų, 1948–1950 m., Ignalinos vidurinėje mokykloje veikė pogrindinė antisovietinė moksleivių organizacija. Jos visi dalyviai jau Amžinybėje, tačiau su

Rugpjūčio 24-ąją į Tverečių paminėti iškilios kultūros ir visuomenės veikėjos, kraštotyrininkės, etnografės šviesaus atminimo Irenos Seliukaitės mirties metinių susirinko gausus

Šiandien mūsų turtas – garbaus amžiaus 90-mečiai. Jų rajone dar tikrai turime. Keliaudama po rajoną ir bendraudama su žmonėmis, pastebėjau

Nors šiemet Laisvės gynėjų arba mūsų Pergalės diena dar ne jubiliejinė, o dvidešimt aštuntoji, maloniai nustebino tai progai vykę minėjimai tiek Seime sekmadienį, tiek Ignalinoje penktadienį. Jie buvo kiek kitokie, neįprasti, nei anksčiau. Štai Seime sekmadienį ir dainuota, ir gyvos muzikos buvo, kalbų mažai, o jos labai konkrečios, jaudinančios, „į temą“. Renginys Ignalinos krašto muziejuje pirmiausia nustebino dalyvių gausa, kai salėje neužteko sėdimų vietų, o ir turinys nenuobodus, pažintinis.

Vasario 15 d. Vidiškių gimnazijoje vyko Valstybės atkūrimo Šimtmečio minėjimas. Visiems sugiedojus himną, renginio vedėjai Jokūbas Čeponis ir Ernesta Paslauskaitė pakvietė pradėti kelionę Valstybės atkūrimo Šimtmečio keliu. Šimtas metų… Tai daug ar mažai? Mažai – jei kalbame apie laiko sąvoką. Daug – jei Šimtmetį suvokiame ne tik kaip priežastį iškilmingai paminėti svarbią sukaktį, bet ir kaip paskatą susimąstyti apie praeities svarbą dabarčiai ir dabarties klausimus praeičiai: ką valstybei ir visuomenei pavyko nuveikti per Šimtmetį? Šioje kelionėje visi buvo kviečiami prisiminti tikrąsias vertybes: laisvę, tikėjimą, tiesą, bendrystę, Tėvynės meilę.

Gruodžio 16 d. sukako 135-eri metai (1882-12-16), kai gimė žymiausias mūsų šalies praeities gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas. Gamtosaugininkams, manau, yra žinomi profesoriaus vardas ir nuopelnai Lietuvai. Tik nedaugelis gali pasakyti, kad jį teko asmeniškai pažinoti, juolab, betarpiškai bendrauti su šiuo nuostabiu žmogumi. Jau daugiau nei 47 metai (1970-06-01), kai profesorius ilsis Amžinybėje.

Praėjusį penktadienį Užsienių kaime (Kazitiškio sen.) buvo pašventintas kryžius. Atrodytų, vienas iš daugelio. Vis tik šis įvykis kiek neįprastas ir pirmas toks rajone, nes tas kryžius skirtas atminti įvykiams, vykusiems daugiau nei prieš 300 metų. Taip giliai į istoriją rajone dar nebuvo įsiterpta. Kryžius skirtas 1709–1711 m. siautusio maro aukoms atminti, kuris tuomet nušlavė nuo trečdalio mūsų krašto iki dviejų trečdalių Žemaitijos gyventojų. Išmirė ištisi kaimai, tarp jų ir šalia esantys Lauksteniai…

Rugpjūčio 23 d. Ignalinos Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje iškilmingai paminėta Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti bei Baltijos kelio diena. Po šv. Mišių, aukotų už Lietuvą ir jos žmones, susirinkusius pasveikino savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Gintautas Kindurys.

Dabar kaimuose tiek įvairiausių renginių vyksta, kad jau kalbama apie jų perteklių. Todėl vykdamas į Juodalaukį galvojau– tai taip pat bus vienas iš vietinės reikšmės renginių. Kadangi Juodalaukyje belikę tik viena kita gyvenama sodyba, mąsčiau, na, susirinks kokios dvi dešimtys dalyvių ir visa šventė. Bet netikėtai radau minią žmonių. Organizatoriai bandė skaičiuoti, suskaičiavo 107.

Birželio 14-ąją Dūkšto ir Kaniūkų bendruomenės kartu su visa Lietuva minėjo Gedulo ir Vilties dieną. Šią dieną 1941 m. NKVD pradėjo masinius lietuvių trėmimus į Sibirą. Pagerbdami  kentėjusius, žuvusius tautiečius, kunigo Sigito Grigo suburti parapijiečiai meldėsi, giedojo, ėjo Taikos ir Vilties žygį per Dūkšto miestelį.

Gedulo ir vilties diena birželio 14-ąją paminėta Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje. Už mirusius ir gyvus tremtinius buvo aukojamos šv. Mišios, koncertavo klasikinės muzikos kolektyvas „Trio Giocoso“, vėliau aplankytos tremtinių atminimo vietos. Klebonas Vidas Smagurauskas visus kvietė į praeitį žiūrėti be pykčio ir išmokti džiaugtis tuo, ką šiandien turime. Savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis linkėjo niekam niekada nepatirti skaudžios tremties ir vylėsi, kad ši tautos istorijos drama niekada nepasikartos.

Ir vėl apie trėmimus… Ne, ne apie išvykimą į Airiją ar Angliją, nors tūlas darbo emigrantas tai vadina tremtimi. Apie tą tremtį, kai tavęs niekas neklausia, patogesnių vietų vagone nesiūlo, apsirengti neleidžia, net tavo lagaminus iškrausto ir konfiskuoja. Apie tą tremtį, kuri visam laikui išskyrė šeimas ir nesujungė jų per Skype. Ši tremtis, garsiai persiritusi per Lietuvą prieš 76-erius metus, atvėrė mūsų piliečiams pragarą žemėje, nes jie negalėjo apsaugoti savo valstybės. Žinoma, kai kam kils pagunda palyginti pragarus. Juk viena pekla buvo su krematoriumų karščiu, o kita – su lediniais tundros gniaužtais. Kuri „geresnė“? Su išbarstytais pelenais ar su amžinojo įšalo žemėje įšalusiais kūnais?

Tremtiniai – ta visuomenės dalis, kuri lieka paslaptinga jaunajai kartai. Jau yra jėgų, kurios nori nutylėti tuos baisius įvykius, vykusius Lietuvoje. Atmintis silpnės, jei jos neskatinsime darbais. Žuvusiems partizanams pastatyta dešimtys atminimo ženklų, o tremtiniams jų yra kur kas mažiau, nors jie buvo tokie pat kovotojai, kaip ir partizanai. Tik tremtiniai kovotojai buvo beginkliai ir bejėgiai kūdikiai, seneliai ir moterys. Tiek jie, tiek partizanai kovojo už Lietuvos valstybę, jos laisvę ir žmones…

Rugpjūčio 17 d. suėjo metai, kaip Amžinybėn išėjo literatė, ilgametė MI „Literatų svetainės“ bendradarbė Skaistė Žalnieriūnienė. Ta proga rajono literatų klubas „Lelija“, kurio nare buvo ir Skaistė, surengė jai skirtą prisiminimų vakarą. Kartu buvo pristatyta poetės vaikų išleista jos eilėraščių knyga „Nemigo naktys“.

Prabėgus 75-eriems metams po masinių Lietuvos piliečių trėmimų pradžios, projekto „Misija Sibiras“ organizatoriai kviečia ištarti vardą, išgirsti likimą ir išsaugoti istoriją tremtinių atminimo išsaugojimo akcijoje, kurioje per visą naktį bus skaitomi tremtinių vardai, pavardės bei likimai.

Po penkerių metų pertraukos Didžiasalyje (Ignalinos sen.) įvyko Salos krašto bendruomenės šventė, sukvietusi, kaip patys sakė, dar neregėtą kraštiečių būrį. Mat šįkart buvo ne tik kaimo šventė, šįkart buvo atstatyti ir pašventinti iškart net du Didžiasalio kryžiai: prie Ignalinos–Švenčionių kelio ties posūkiu į kaimą ir jo viduryje.

Šiemet sukako 74-eri, kai 1941-ųjų birželio 14-ąją Lietuvoje sovietai įvykdė pirmąjį masinį gyventojų trėmimą. Istorikų duomenimis (įvairiuose šaltiniuose jie skiriasi), iki 1953 m. buvo dar 34 trėmimai, į Sibirą iš viso išvežta daugiau nei 126 tūkst. žmonių.

Gegužės 17 d., minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, Švedriškės kapinėse perlaidoti trys nežinomi partizanai, žuvę Miškiniškės vienkiemyje 1944 m. gruodžio 28-osios naktį (išsami jų žūties istorija ir aplinkybės aprašytos gegužės 15 d. MI numeryje). Nors kovotojai liko nežinomi ir giminės nedalyvavo, tačiau žmonių, kaip niekad, buvo itin daug.