Vasario 15 d. Vidiškių gimnazijoje vyko Valstybės atkūrimo Šimtmečio minėjimas. Visiems sugiedojus himną, renginio vedėjai Jokūbas Čeponis ir Ernesta Paslauskaitė pakvietė pradėti kelionę Valstybės atkūrimo Šimtmečio keliu. Šimtas metų… Tai daug ar mažai? Mažai – jei kalbame apie laiko sąvoką. Daug – jei Šimtmetį suvokiame ne tik kaip priežastį iškilmingai paminėti svarbią sukaktį, bet ir kaip paskatą susimąstyti apie praeities svarbą dabarčiai ir dabarties klausimus praeičiai: ką valstybei ir visuomenei pavyko nuveikti per Šimtmetį? Šioje kelionėje visi buvo kviečiami prisiminti tikrąsias vertybes: laisvę, tikėjimą, tiesą, bendrystę, Tėvynės meilę.

Gruodžio 16 d. sukako 135-eri metai (1882-12-16), kai gimė žymiausias mūsų šalies praeities gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas. Gamtosaugininkams, manau, yra žinomi profesoriaus vardas ir nuopelnai Lietuvai. Tik nedaugelis gali pasakyti, kad jį teko asmeniškai pažinoti, juolab, betarpiškai bendrauti su šiuo nuostabiu žmogumi. Jau daugiau nei 47 metai (1970-06-01), kai profesorius ilsis Amžinybėje.

Praėjusį penktadienį Užsienių kaime (Kazitiškio sen.) buvo pašventintas kryžius. Atrodytų, vienas iš daugelio. Vis tik šis įvykis kiek neįprastas ir pirmas toks rajone, nes tas kryžius skirtas atminti įvykiams, vykusiems daugiau nei prieš 300 metų. Taip giliai į istoriją rajone dar nebuvo įsiterpta. Kryžius skirtas 1709–1711 m. siautusio maro aukoms atminti, kuris tuomet nušlavė nuo trečdalio mūsų krašto iki dviejų trečdalių Žemaitijos gyventojų. Išmirė ištisi kaimai, tarp jų ir šalia esantys Lauksteniai…

Rugpjūčio 23 d. Ignalinos Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje iškilmingai paminėta Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti bei Baltijos kelio diena. Po šv. Mišių, aukotų už Lietuvą ir jos žmones, susirinkusius pasveikino savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Gintautas Kindurys.

Dabar kaimuose tiek įvairiausių renginių vyksta, kad jau kalbama apie jų perteklių. Todėl vykdamas į Juodalaukį galvojau– tai taip pat bus vienas iš vietinės reikšmės renginių. Kadangi Juodalaukyje belikę tik viena kita gyvenama sodyba, mąsčiau, na, susirinks kokios dvi dešimtys dalyvių ir visa šventė. Bet netikėtai radau minią žmonių. Organizatoriai bandė skaičiuoti, suskaičiavo 107.

Birželio 14-ąją Dūkšto ir Kaniūkų bendruomenės kartu su visa Lietuva minėjo Gedulo ir Vilties dieną. Šią dieną 1941 m. NKVD pradėjo masinius lietuvių trėmimus į Sibirą. Pagerbdami  kentėjusius, žuvusius tautiečius, kunigo Sigito Grigo suburti parapijiečiai meldėsi, giedojo, ėjo Taikos ir Vilties žygį per Dūkšto miestelį.

Gedulo ir vilties diena birželio 14-ąją paminėta Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje. Už mirusius ir gyvus tremtinius buvo aukojamos šv. Mišios, koncertavo klasikinės muzikos kolektyvas „Trio Giocoso“, vėliau aplankytos tremtinių atminimo vietos. Klebonas Vidas Smagurauskas visus kvietė į praeitį žiūrėti be pykčio ir išmokti džiaugtis tuo, ką šiandien turime. Savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis linkėjo niekam niekada nepatirti skaudžios tremties ir vylėsi, kad ši tautos istorijos drama niekada nepasikartos.

Ir vėl apie trėmimus… Ne, ne apie išvykimą į Airiją ar Angliją, nors tūlas darbo emigrantas tai vadina tremtimi. Apie tą tremtį, kai tavęs niekas neklausia, patogesnių vietų vagone nesiūlo, apsirengti neleidžia, net tavo lagaminus iškrausto ir konfiskuoja. Apie tą tremtį, kuri visam laikui išskyrė šeimas ir nesujungė jų per Skype. Ši tremtis, garsiai persiritusi per Lietuvą prieš 76-erius metus, atvėrė mūsų piliečiams pragarą žemėje, nes jie negalėjo apsaugoti savo valstybės. Žinoma, kai kam kils pagunda palyginti pragarus. Juk viena pekla buvo su krematoriumų karščiu, o kita – su lediniais tundros gniaužtais. Kuri „geresnė“? Su išbarstytais pelenais ar su amžinojo įšalo žemėje įšalusiais kūnais?

Tremtiniai – ta visuomenės dalis, kuri lieka paslaptinga jaunajai kartai. Jau yra jėgų, kurios nori nutylėti tuos baisius įvykius, vykusius Lietuvoje. Atmintis silpnės, jei jos neskatinsime darbais. Žuvusiems partizanams pastatyta dešimtys atminimo ženklų, o tremtiniams jų yra kur kas mažiau, nors jie buvo tokie pat kovotojai, kaip ir partizanai. Tik tremtiniai kovotojai buvo beginkliai ir bejėgiai kūdikiai, seneliai ir moterys. Tiek jie, tiek partizanai kovojo už Lietuvos valstybę, jos laisvę ir žmones…

Rugpjūčio 17 d. suėjo metai, kaip Amžinybėn išėjo literatė, ilgametė MI „Literatų svetainės“ bendradarbė Skaistė Žalnieriūnienė. Ta proga rajono literatų klubas „Lelija“, kurio nare buvo ir Skaistė, surengė jai skirtą prisiminimų vakarą. Kartu buvo pristatyta poetės vaikų išleista jos eilėraščių knyga „Nemigo naktys“.

Prabėgus 75-eriems metams po masinių Lietuvos piliečių trėmimų pradžios, projekto „Misija Sibiras“ organizatoriai kviečia ištarti vardą, išgirsti likimą ir išsaugoti istoriją tremtinių atminimo išsaugojimo akcijoje, kurioje per visą naktį bus skaitomi tremtinių vardai, pavardės bei likimai.

Po penkerių metų pertraukos Didžiasalyje (Ignalinos sen.) įvyko Salos krašto bendruomenės šventė, sukvietusi, kaip patys sakė, dar neregėtą kraštiečių būrį. Mat šįkart buvo ne tik kaimo šventė, šįkart buvo atstatyti ir pašventinti iškart net du Didžiasalio kryžiai: prie Ignalinos–Švenčionių kelio ties posūkiu į kaimą ir jo viduryje.

Šiemet sukako 74-eri, kai 1941-ųjų birželio 14-ąją Lietuvoje sovietai įvykdė pirmąjį masinį gyventojų trėmimą. Istorikų duomenimis (įvairiuose šaltiniuose jie skiriasi), iki 1953 m. buvo dar 34 trėmimai, į Sibirą iš viso išvežta daugiau nei 126 tūkst. žmonių.

Gegužės 17 d., minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, Švedriškės kapinėse perlaidoti trys nežinomi partizanai, žuvę Miškiniškės vienkiemyje 1944 m. gruodžio 28-osios naktį (išsami jų žūties istorija ir aplinkybės aprašytos gegužės 15 d. MI numeryje). Nors kovotojai liko nežinomi ir giminės nedalyvavo, tačiau žmonių, kaip niekad, buvo itin daug.

Savivaldybėje įvyko Ignalinos rajono rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų okupacinių režimų metu, palaikų perkėlimo ir palaidojimo vietų įamžinimo komisijos posėdis, kuriame aptartas pasirengimas trijų nežinomų partizanų palaikų perlaidojimo ceremonijai. Iškilmingas perlaidojimas vyks gegužės 17 d. Švedriškės bažnyčios šventoriuje po 14 val. šv. Mišių.

Seime paminėtos kovotojo už Lietuvos laisvę, paskutinio Aukštaitijos partizano savanorio Antano Kraujelio žūties 50-osios metinės. Jis gyvenimą paskyrė kovai su sovietų okupantais, veikė kaip partizanų ryšininkas. Vėliau buvo Vytauto apygardos partizanas, slapyvardžiu Pabaisa, Siaubūnas. Už informaciją apie A. Kraujelį buvo siūlomos premijos, jį likviduoti sutelktos didelės saugumiečių pajėgos.

Lietuvos kariuomenės savanoriui, dalyvavusiam 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos akcijoje, asmeniškai pažinojusiam prezidentą Antaną Smetoną, vienam pirmųjų tarpukario pasieniečių, Viktorui Rakšteliui nuo 1935 m. priklausė dabar jau istorinė relikvija – tarpukario Lietuvos herbas Vytis. 2015 m. Vasario 16-osios proga herbas perduotas ir pradėjo naują gyvenimą, jo savininku tapau aš, V. Rakštelio proanūkis.

Sovietmetis seniai baigėsi, tačiau jo metu buvę kruvini įvykiai gyvi iki šiol. Sekmadienį minėsime dar vieną – Jaciūnų kaimo tragedijos 70-ąsias metines. Kas atsitiko šiame Mielagėnų sen. kaime tolimaisiais 1945-aisiais, dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui?  1945 m. vasario 15 d., 4 val. ryte, iš Tverečiaus Šiulgų miško kryptimi išvažiavo 16 stribų, vadovaujamų milicijos vyr. įgaliotinio Kamenščikovo.

Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena, kitaip – mūsų Pergalės diena. Todėl jau keleri metai, kaip šią dieną prie trispalvių nerišami juodi kaspinai. Deja, tai dar ne visi žino. Štai ir šį antradienį Ignalinoje kai kur vėliavos plazdėjo vis dar su gedulo ženklais. 1991 m. šią dieną įvyko masinis taikus Lietuvos žmonių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus.

Kiekvienas žmogus turi kažkokią ypatingą vietą, kurioje jis bent kažkurią akimirką jaučiasi lyg kitame pasaulyje, visą savo kasdienybę palikęs ten, anapus vartų, vedančių į tą ypatingą vietą. Kažkam tai bus ištaigingo viešbučio kambarys, kažkam tėvų namai, o gal plūduriavimas valtyje su meškerėle rankoje, ar svajingas lūkuriavimas bokštelyje. Kažkam ypatinga vieta yra Nalivaikų kaimas, jo medžiai, jo tyla, žinanti ir pasakanti kur kas daugiau, nei visas būrys žvangančių giminaičių, draugų, kaimynų ir pažįstamų.

Mielagėnų biblioteka pakvietė į kompozitoriaus Valentino Bagdono 85-mečio paminėjimą. Buvo dalintasi prisiminimais apie kompozitorių, o kalbas vainikavo Ignalinos M. Petrausko muzikos mokyklos moksleivių ir jų mokytojų koncertas, saulėtą, bet jau žiemiškai žvarboką dieną visus sušildęs muzikos garsais. Dalintasi prisiminimais apie kraštietį kompozitorių.