Birželio 14-ąją Dūkšto ir Kaniūkų bendruomenės kartu su visa Lietuva minėjo Gedulo ir Vilties dieną. Šią dieną 1941 m. NKVD pradėjo masinius lietuvių trėmimus į Sibirą. Pagerbdami  kentėjusius, žuvusius tautiečius, kunigo Sigito Grigo suburti parapijiečiai meldėsi, giedojo, ėjo Taikos ir Vilties žygį per Dūkšto miestelį.

Gedulo ir vilties diena birželio 14-ąją paminėta Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje. Už mirusius ir gyvus tremtinius buvo aukojamos šv. Mišios, koncertavo klasikinės muzikos kolektyvas „Trio Giocoso“, vėliau aplankytos tremtinių atminimo vietos. Klebonas Vidas Smagurauskas visus kvietė į praeitį žiūrėti be pykčio ir išmokti džiaugtis tuo, ką šiandien turime. Savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis linkėjo niekam niekada nepatirti skaudžios tremties ir vylėsi, kad ši tautos istorijos drama niekada nepasikartos.

Ir vėl apie trėmimus… Ne, ne apie išvykimą į Airiją ar Angliją, nors tūlas darbo emigrantas tai vadina tremtimi. Apie tą tremtį, kai tavęs niekas neklausia, patogesnių vietų vagone nesiūlo, apsirengti neleidžia, net tavo lagaminus iškrausto ir konfiskuoja. Apie tą tremtį, kuri visam laikui išskyrė šeimas ir nesujungė jų per Skype. Ši tremtis, garsiai persiritusi per Lietuvą prieš 76-erius metus, atvėrė mūsų piliečiams pragarą žemėje, nes jie negalėjo apsaugoti savo valstybės. Žinoma, kai kam kils pagunda palyginti pragarus. Juk viena pekla buvo su krematoriumų karščiu, o kita – su lediniais tundros gniaužtais. Kuri „geresnė“? Su išbarstytais pelenais ar su amžinojo įšalo žemėje įšalusiais kūnais?

Tremtiniai – ta visuomenės dalis, kuri lieka paslaptinga jaunajai kartai. Jau yra jėgų, kurios nori nutylėti tuos baisius įvykius, vykusius Lietuvoje. Atmintis silpnės, jei jos neskatinsime darbais. Žuvusiems partizanams pastatyta dešimtys atminimo ženklų, o tremtiniams jų yra kur kas mažiau, nors jie buvo tokie pat kovotojai, kaip ir partizanai. Tik tremtiniai kovotojai buvo beginkliai ir bejėgiai kūdikiai, seneliai ir moterys. Tiek jie, tiek partizanai kovojo už Lietuvos valstybę, jos laisvę ir žmones…

Rugpjūčio 17 d. suėjo metai, kaip Amžinybėn išėjo literatė, ilgametė MI „Literatų svetainės“ bendradarbė Skaistė Žalnieriūnienė. Ta proga rajono literatų klubas „Lelija“, kurio nare buvo ir Skaistė, surengė jai skirtą prisiminimų vakarą. Kartu buvo pristatyta poetės vaikų išleista jos eilėraščių knyga „Nemigo naktys“.

Prabėgus 75-eriems metams po masinių Lietuvos piliečių trėmimų pradžios, projekto „Misija Sibiras“ organizatoriai kviečia ištarti vardą, išgirsti likimą ir išsaugoti istoriją tremtinių atminimo išsaugojimo akcijoje, kurioje per visą naktį bus skaitomi tremtinių vardai, pavardės bei likimai.

Po penkerių metų pertraukos Didžiasalyje (Ignalinos sen.) įvyko Salos krašto bendruomenės šventė, sukvietusi, kaip patys sakė, dar neregėtą kraštiečių būrį. Mat šįkart buvo ne tik kaimo šventė, šįkart buvo atstatyti ir pašventinti iškart net du Didžiasalio kryžiai: prie Ignalinos–Švenčionių kelio ties posūkiu į kaimą ir jo viduryje.

Šiemet sukako 74-eri, kai 1941-ųjų birželio 14-ąją Lietuvoje sovietai įvykdė pirmąjį masinį gyventojų trėmimą. Istorikų duomenimis (įvairiuose šaltiniuose jie skiriasi), iki 1953 m. buvo dar 34 trėmimai, į Sibirą iš viso išvežta daugiau nei 126 tūkst. žmonių.

Gegužės 17 d., minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, Švedriškės kapinėse perlaidoti trys nežinomi partizanai, žuvę Miškiniškės vienkiemyje 1944 m. gruodžio 28-osios naktį (išsami jų žūties istorija ir aplinkybės aprašytos gegužės 15 d. MI numeryje). Nors kovotojai liko nežinomi ir giminės nedalyvavo, tačiau žmonių, kaip niekad, buvo itin daug.

Savivaldybėje įvyko Ignalinos rajono rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų okupacinių režimų metu, palaikų perkėlimo ir palaidojimo vietų įamžinimo komisijos posėdis, kuriame aptartas pasirengimas trijų nežinomų partizanų palaikų perlaidojimo ceremonijai. Iškilmingas perlaidojimas vyks gegužės 17 d. Švedriškės bažnyčios šventoriuje po 14 val. šv. Mišių.

Seime paminėtos kovotojo už Lietuvos laisvę, paskutinio Aukštaitijos partizano savanorio Antano Kraujelio žūties 50-osios metinės. Jis gyvenimą paskyrė kovai su sovietų okupantais, veikė kaip partizanų ryšininkas. Vėliau buvo Vytauto apygardos partizanas, slapyvardžiu Pabaisa, Siaubūnas. Už informaciją apie A. Kraujelį buvo siūlomos premijos, jį likviduoti sutelktos didelės saugumiečių pajėgos.

Lietuvos kariuomenės savanoriui, dalyvavusiam 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos akcijoje, asmeniškai pažinojusiam prezidentą Antaną Smetoną, vienam pirmųjų tarpukario pasieniečių, Viktorui Rakšteliui nuo 1935 m. priklausė dabar jau istorinė relikvija – tarpukario Lietuvos herbas Vytis. 2015 m. Vasario 16-osios proga herbas perduotas ir pradėjo naują gyvenimą, jo savininku tapau aš, V. Rakštelio proanūkis.

Sovietmetis seniai baigėsi, tačiau jo metu buvę kruvini įvykiai gyvi iki šiol. Sekmadienį minėsime dar vieną – Jaciūnų kaimo tragedijos 70-ąsias metines. Kas atsitiko šiame Mielagėnų sen. kaime tolimaisiais 1945-aisiais, dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui?  1945 m. vasario 15 d., 4 val. ryte, iš Tverečiaus Šiulgų miško kryptimi išvažiavo 16 stribų, vadovaujamų milicijos vyr. įgaliotinio Kamenščikovo.

Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena, kitaip – mūsų Pergalės diena. Todėl jau keleri metai, kaip šią dieną prie trispalvių nerišami juodi kaspinai. Deja, tai dar ne visi žino. Štai ir šį antradienį Ignalinoje kai kur vėliavos plazdėjo vis dar su gedulo ženklais. 1991 m. šią dieną įvyko masinis taikus Lietuvos žmonių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus.

Kiekvienas žmogus turi kažkokią ypatingą vietą, kurioje jis bent kažkurią akimirką jaučiasi lyg kitame pasaulyje, visą savo kasdienybę palikęs ten, anapus vartų, vedančių į tą ypatingą vietą. Kažkam tai bus ištaigingo viešbučio kambarys, kažkam tėvų namai, o gal plūduriavimas valtyje su meškerėle rankoje, ar svajingas lūkuriavimas bokštelyje. Kažkam ypatinga vieta yra Nalivaikų kaimas, jo medžiai, jo tyla, žinanti ir pasakanti kur kas daugiau, nei visas būrys žvangančių giminaičių, draugų, kaimynų ir pažįstamų.

Mielagėnų biblioteka pakvietė į kompozitoriaus Valentino Bagdono 85-mečio paminėjimą. Buvo dalintasi prisiminimais apie kompozitorių, o kalbas vainikavo Ignalinos M. Petrausko muzikos mokyklos moksleivių ir jų mokytojų koncertas, saulėtą, bet jau žiemiškai žvarboką dieną visus sušildęs muzikos garsais. Dalintasi prisiminimais apie kraštietį kompozitorių.

Ažėnai. Tokių ištuštėjusių kaimų rajone – dešimtys. Į žemę smengantys trobesiai, užžėlę takai, senkantys šuliniai… Šio kaimo senbuviai, užbaigę savo vargus vargelius, tyliai atgulė kapinaičių kalnelyje. Kasmet gyvųjų vis mažiau, o mirusiųjų kaimo gyventojų – vis daugiau. Kapų rimtį tik retkarčiais sudrumsčia artimųjų aplankyti atvykusiųjų balsai, krintančių lapų auksas kiek dažniau sučeža po kojomis lapkritį – per Vėlines…

Lietuvos savanorio, 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus Vincento Kisieliaus atminimas iš užmaršties prikeltas neseniai. Jo gyvenimas, padedant Palūšėje gyvenančiai savanorio anūkei Reginai Šatkauskienei-Kisieliūtei, aprašytas daugiatomyje Viliaus Kavaliausko leidinyje „Lietuvos karžygiai“ (3 tome). Turimais duomenimis, V. Kisielius buvo vienintelis savanoris ir apdovanojimo kavalierius ne tik iš Palūšės, bet ir iš visos Ignalinos seniūnijos. Šiandien siūlome rašinį apie Vincentą Kisielių, parengtą pagal „Lietuvos karžygius“ ir kitus šaltinius.  

„Žmogų nuo kitų gyvūnų skiria kultūra. Žmogaus ypatybė yra ta, kad jis turi ir kitoms gyvūnų rūšims nebūdingų psichinių savybių bei jų nulemtų visuomeninių ir kultūrinių ypatybių. Žmogus yra sukūręs unikalų, specifinį, tik jam būdingą reiškinį – materialinę ir dvasinę kultūrą. Kultūra žmogui tapo svarbiausiu prisitaikymo prie aplinkos būdu“, – keliais sakiniais apibūdindamas visą esmę šventės metu kalbėjo Meikštų dvaro bendruomenės vadovas Mindaugas Survilas.

1989 m. rugpjūčio 23-ioji mano kartos gyvenime įsirėžė neišdildomu įspūdžiu. Tuomet atrodė, kad įvyko stebuklas. Mūsų rajonas ne koks nors Kaunas patriotizmo, tautiškumo prasme, nepriklausomoje Lietuvoje gyvenęs vos aštuonis mėnesius – nuo 1939-ųjų lapkričio iki 1940 m. birželio vidurio (o rytinė rajono dalis ir to nepatyrė, nes grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, jie buvo prijungti prie SSRS (Baltarusijos).

Kaip ir kasmet, atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, su širdgėla ir skausmu pažymimos dvi dienos: birželio 14-oji – Gedulo ir Vilties, birželio 15-oji – Okupacijos bei genocido diena. Labiau minima Gedulo ir Vilties diena, kai 1941 m. birželio 14 d. sovietiniai okupantai į Sibiro platybes ištrėmė daugiau kaip 23 tūkst. nieko kaltų mūsų tautiečių. Daugiausia – šviesuomenės: karininkijos, šaulių, mokytojų, kitų inteligentijos sluoksnių atstovų.