Sovietmetis seniai baigėsi, tačiau jo metu buvę kruvini įvykiai gyvi iki šiol. Sekmadienį minėsime dar vieną – Jaciūnų kaimo tragedijos 70-ąsias metines. Kas atsitiko šiame Mielagėnų sen. kaime tolimaisiais 1945-aisiais, dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui?  1945 m. vasario 15 d., 4 val. ryte, iš Tverečiaus Šiulgų miško kryptimi išvažiavo 16 stribų, vadovaujamų milicijos vyr. įgaliotinio Kamenščikovo.

Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena, kitaip – mūsų Pergalės diena. Todėl jau keleri metai, kaip šią dieną prie trispalvių nerišami juodi kaspinai. Deja, tai dar ne visi žino. Štai ir šį antradienį Ignalinoje kai kur vėliavos plazdėjo vis dar su gedulo ženklais. 1991 m. šią dieną įvyko masinis taikus Lietuvos žmonių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus.

Kiekvienas žmogus turi kažkokią ypatingą vietą, kurioje jis bent kažkurią akimirką jaučiasi lyg kitame pasaulyje, visą savo kasdienybę palikęs ten, anapus vartų, vedančių į tą ypatingą vietą. Kažkam tai bus ištaigingo viešbučio kambarys, kažkam tėvų namai, o gal plūduriavimas valtyje su meškerėle rankoje, ar svajingas lūkuriavimas bokštelyje. Kažkam ypatinga vieta yra Nalivaikų kaimas, jo medžiai, jo tyla, žinanti ir pasakanti kur kas daugiau, nei visas būrys žvangančių giminaičių, draugų, kaimynų ir pažįstamų.

Mielagėnų biblioteka pakvietė į kompozitoriaus Valentino Bagdono 85-mečio paminėjimą. Buvo dalintasi prisiminimais apie kompozitorių, o kalbas vainikavo Ignalinos M. Petrausko muzikos mokyklos moksleivių ir jų mokytojų koncertas, saulėtą, bet jau žiemiškai žvarboką dieną visus sušildęs muzikos garsais. Dalintasi prisiminimais apie kraštietį kompozitorių.

Ažėnai. Tokių ištuštėjusių kaimų rajone – dešimtys. Į žemę smengantys trobesiai, užžėlę takai, senkantys šuliniai… Šio kaimo senbuviai, užbaigę savo vargus vargelius, tyliai atgulė kapinaičių kalnelyje. Kasmet gyvųjų vis mažiau, o mirusiųjų kaimo gyventojų – vis daugiau. Kapų rimtį tik retkarčiais sudrumsčia artimųjų aplankyti atvykusiųjų balsai, krintančių lapų auksas kiek dažniau sučeža po kojomis lapkritį – per Vėlines…

Lietuvos savanorio, 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus Vincento Kisieliaus atminimas iš užmaršties prikeltas neseniai. Jo gyvenimas, padedant Palūšėje gyvenančiai savanorio anūkei Reginai Šatkauskienei-Kisieliūtei, aprašytas daugiatomyje Viliaus Kavaliausko leidinyje „Lietuvos karžygiai“ (3 tome). Turimais duomenimis, V. Kisielius buvo vienintelis savanoris ir apdovanojimo kavalierius ne tik iš Palūšės, bet ir iš visos Ignalinos seniūnijos. Šiandien siūlome rašinį apie Vincentą Kisielių, parengtą pagal „Lietuvos karžygius“ ir kitus šaltinius.  

„Žmogų nuo kitų gyvūnų skiria kultūra. Žmogaus ypatybė yra ta, kad jis turi ir kitoms gyvūnų rūšims nebūdingų psichinių savybių bei jų nulemtų visuomeninių ir kultūrinių ypatybių. Žmogus yra sukūręs unikalų, specifinį, tik jam būdingą reiškinį – materialinę ir dvasinę kultūrą. Kultūra žmogui tapo svarbiausiu prisitaikymo prie aplinkos būdu“, – keliais sakiniais apibūdindamas visą esmę šventės metu kalbėjo Meikštų dvaro bendruomenės vadovas Mindaugas Survilas.

1989 m. rugpjūčio 23-ioji mano kartos gyvenime įsirėžė neišdildomu įspūdžiu. Tuomet atrodė, kad įvyko stebuklas. Mūsų rajonas ne koks nors Kaunas patriotizmo, tautiškumo prasme, nepriklausomoje Lietuvoje gyvenęs vos aštuonis mėnesius – nuo 1939-ųjų lapkričio iki 1940 m. birželio vidurio (o rytinė rajono dalis ir to nepatyrė, nes grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, jie buvo prijungti prie SSRS (Baltarusijos).

Kaip ir kasmet, atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, su širdgėla ir skausmu pažymimos dvi dienos: birželio 14-oji – Gedulo ir Vilties, birželio 15-oji – Okupacijos bei genocido diena. Labiau minima Gedulo ir Vilties diena, kai 1941 m. birželio 14 d. sovietiniai okupantai į Sibiro platybes ištrėmė daugiau kaip 23 tūkst. nieko kaltų mūsų tautiečių. Daugiausia – šviesuomenės: karininkijos, šaulių, mokytojų, kitų inteligentijos sluoksnių atstovų.

Paroda tokiu pavadinimu skirta prof. Česlovo Kudabos 80-osioms gimimo metinėms paminėti. Renginį organizavo Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazija. Visus pasveikinusi progimnazijos direktorė Danutė Jatulė pristatė parodą, kurioje eksponuojamos Česlovo Kudabos gyvenimo akimirkas įamžinusios nuotraukos, jo rankraščiai, knygos, kuprinė, su kuria keliauta ir po pasaulio kalnynus, ir išvaikščioti Lietuvos kalneliai. Didžiausią ekspozicijos dalį sudaro mokinių piešiniai – šilti ir spalvingi, lyg dovana savo gimtąją žemę taip mylėjusiam profesoriui.

Šiemet, minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną (gegužės 18-ąją), visuomeninės organizacijos „Žaibo kumštis“ nariai, 807-osios pėstininkų kuopos kariai savanoriai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ignalinos filialas bei visuomenininkai Artūras Kacevičius ir Jonas Biržinis vėl, kaip ir pernai, surengė gražią akciją – pagerbė buvusius partizanus bei jų ryšininkus.

Jau 23-ius metus skaičiuojame nuo to krauju pažymėto 1991 metų sausio. Tiek laiko esame laisvi. Lietuva atvira pasauliui ir pasaulis atviras Lietuvai. Atrodo, jau pasimiršo, ir šiandien anie įvykiai atrodo ne tokie svarbūs, tačiau kaskart minint Sausio 13-ąją ir vėl stipriau suplaka širdys, o ypač tų, kurie atsimena, kaip tuomet vienybe, daina ir meile buvo iškovota pergalė.

Pirmadienį į amžinąjį poilsį Ignalinos kapinėse palydėtas Algirdas Cicėnas. Lietuvos „Žalgirio“ sporto draugijos, Lietuvos biatlono federacijos vadovai, gausus žiemos sporto veteranų būrys iš įvairių miestų ir rajonų, rajono vicemeras Henrikas Šiaudinis, savivaldybės administracijos direktorius Rimantas Mačys, KSC atstovai, taip pat iš JAV atvykęs olimpinis čempionas Algimantas Šalna su šeima su giliu liūdesiu atsisveikino su Lietuvoje ir rajone gerai žinoma sporto legenda.

Dietkauščiznoje lankėsi kraštietis, lietuvybės puoselėtojas lenkų okupacijos metais, lietuviškos spaudos platintojas, kraštotyrininkas, tautosakos rinkėjas Antanas Bielinis su dukra ir anūkais. Atvykimo tikslas – įamžinti savo tėvelio Jono Bielinio, kaip pirmojo lietuviškos mokyklos steigėjo šiame krašte, atminimą. Į susitikimą, kuris vyko Dietkauščiznos kapinėse, susirinko nemažas būrys kraštiečių, giminių, pažįstamų.

Ketvirtadienį, kai Lietuvoje buvo švenčiama Žolinė, o pagal ilgametę tradiciją Stripeikių senovinės bitininkystės muziejuje tądien vyko Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų surengta Medkopio šventė „Ulioja bitela“, ant Ladakalnio vyko ne mažiau svarbus įvykis. Į svečius atvykęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus įkurtoje prezidentų ąžuolų alėjoje pasodino savo bei prieškario prezidento Kazio Griniaus jaunus ąžuoliukus.

Lietuva mini 150-ąsias 1863 m. sukilimo metines. Gana ilgai, ypač tarpukariu, net oficiali istorikų nuomonė apie šį sukilimą buvo neigiama. Jis prasidėjo Lenkijoje, vėliau persimetė į Lietuvą, tad manyta, kad sukilimas mums buvo primestas, o jo pasekmės lietuviams buvo labai skaudžios: ilgam uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, uždarytos lietuviškos mokyklos ir pan. Dabar jau niekas neabejoja, kad tuomet sukilėliai ėjo kovoti prieš nacionalinę priespaudą, už tautiškumą ir lietuvybę. Už laisvę.

Lietuvoje vėl plaikstosi trispalvės su juodais kaspinais. Minimos dvi juodos istorijos datos: šiandien – Vilties ir gedulo diena, rytoj – Okupacijos ir genocido diena. Šios dvi birželio dienos išsirikiavusios ne ta logine seka. Pirmiausiai buvo 1940 m. birželio 15-oji, kai Lietuva po kiek daugiau nei 22-ejų laisvo gyvenimo metų laisvę prarado, klasta buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Birželio 14-oji – tik birželio 15-osios liūdnas rezultatas.

Šiemet Rusijos Federacijos Tiumenės srityje išlikusius lietuvių tremties ir kalinimo vietų atminties ženklus lankys 16 žmonių ekspedicija. Jos laukia ypač atsakinga misija, tad ekspedicijos komanda atrinkta itin kruopščiai.

Šiemet, minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, visuomeninės organizacijos „Sniego gniūžtė“ nariai, 807-osios pėstininkų kuopos kariai savanoriai bei visuomenininkas Artūras Kacevičius pirmą kartą surengė gražią akciją – pagerbė buvusius partizanus bei jų rėmėjus.

Kai Ignalinos rajono vietos veiklos grupė paskelbė vietos paraiškų priėmimą pagal rajono kaimo plėtros strategijos 1 prioriteto 1.3 priemonę „Kaimo gyventojų aktyvavimas ir laisvalaikio užimtumo gerinimas“, Mielagėnų bendruomenė pateikė paraišką ir projektui laimėjo pinigų. Vietos projekto pavadinimas „Gėris, kultūra, grožis – Mielagėnų seniūnijos bendruomenės prioritetai“ (projekto numeris „Leader-10 – Ignalina – 01-010).