Paroda tokiu pavadinimu skirta prof. Česlovo Kudabos 80-osioms gimimo metinėms paminėti. Renginį organizavo Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazija. Visus pasveikinusi progimnazijos direktorė Danutė Jatulė pristatė parodą, kurioje eksponuojamos Česlovo Kudabos gyvenimo akimirkas įamžinusios nuotraukos, jo rankraščiai, knygos, kuprinė, su kuria keliauta ir po pasaulio kalnynus, ir išvaikščioti Lietuvos kalneliai. Didžiausią ekspozicijos dalį sudaro mokinių piešiniai – šilti ir spalvingi, lyg dovana savo gimtąją žemę taip mylėjusiam profesoriui.

Šiemet, minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną (gegužės 18-ąją), visuomeninės organizacijos „Žaibo kumštis“ nariai, 807-osios pėstininkų kuopos kariai savanoriai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ignalinos filialas bei visuomenininkai Artūras Kacevičius ir Jonas Biržinis vėl, kaip ir pernai, surengė gražią akciją – pagerbė buvusius partizanus bei jų ryšininkus.

Jau 23-ius metus skaičiuojame nuo to krauju pažymėto 1991 metų sausio. Tiek laiko esame laisvi. Lietuva atvira pasauliui ir pasaulis atviras Lietuvai. Atrodo, jau pasimiršo, ir šiandien anie įvykiai atrodo ne tokie svarbūs, tačiau kaskart minint Sausio 13-ąją ir vėl stipriau suplaka širdys, o ypač tų, kurie atsimena, kaip tuomet vienybe, daina ir meile buvo iškovota pergalė.

Pirmadienį į amžinąjį poilsį Ignalinos kapinėse palydėtas Algirdas Cicėnas. Lietuvos „Žalgirio“ sporto draugijos, Lietuvos biatlono federacijos vadovai, gausus žiemos sporto veteranų būrys iš įvairių miestų ir rajonų, rajono vicemeras Henrikas Šiaudinis, savivaldybės administracijos direktorius Rimantas Mačys, KSC atstovai, taip pat iš JAV atvykęs olimpinis čempionas Algimantas Šalna su šeima su giliu liūdesiu atsisveikino su Lietuvoje ir rajone gerai žinoma sporto legenda.

Dietkauščiznoje lankėsi kraštietis, lietuvybės puoselėtojas lenkų okupacijos metais, lietuviškos spaudos platintojas, kraštotyrininkas, tautosakos rinkėjas Antanas Bielinis su dukra ir anūkais. Atvykimo tikslas – įamžinti savo tėvelio Jono Bielinio, kaip pirmojo lietuviškos mokyklos steigėjo šiame krašte, atminimą. Į susitikimą, kuris vyko Dietkauščiznos kapinėse, susirinko nemažas būrys kraštiečių, giminių, pažįstamų.

Ketvirtadienį, kai Lietuvoje buvo švenčiama Žolinė, o pagal ilgametę tradiciją Stripeikių senovinės bitininkystės muziejuje tądien vyko Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų surengta Medkopio šventė „Ulioja bitela“, ant Ladakalnio vyko ne mažiau svarbus įvykis. Į svečius atvykęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus įkurtoje prezidentų ąžuolų alėjoje pasodino savo bei prieškario prezidento Kazio Griniaus jaunus ąžuoliukus.

Lietuva mini 150-ąsias 1863 m. sukilimo metines. Gana ilgai, ypač tarpukariu, net oficiali istorikų nuomonė apie šį sukilimą buvo neigiama. Jis prasidėjo Lenkijoje, vėliau persimetė į Lietuvą, tad manyta, kad sukilimas mums buvo primestas, o jo pasekmės lietuviams buvo labai skaudžios: ilgam uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, uždarytos lietuviškos mokyklos ir pan. Dabar jau niekas neabejoja, kad tuomet sukilėliai ėjo kovoti prieš nacionalinę priespaudą, už tautiškumą ir lietuvybę. Už laisvę.

Lietuvoje vėl plaikstosi trispalvės su juodais kaspinais. Minimos dvi juodos istorijos datos: šiandien – Vilties ir gedulo diena, rytoj – Okupacijos ir genocido diena. Šios dvi birželio dienos išsirikiavusios ne ta logine seka. Pirmiausiai buvo 1940 m. birželio 15-oji, kai Lietuva po kiek daugiau nei 22-ejų laisvo gyvenimo metų laisvę prarado, klasta buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Birželio 14-oji – tik birželio 15-osios liūdnas rezultatas.

Šiemet Rusijos Federacijos Tiumenės srityje išlikusius lietuvių tremties ir kalinimo vietų atminties ženklus lankys 16 žmonių ekspedicija. Jos laukia ypač atsakinga misija, tad ekspedicijos komanda atrinkta itin kruopščiai.

Šiemet, minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, visuomeninės organizacijos „Sniego gniūžtė“ nariai, 807-osios pėstininkų kuopos kariai savanoriai bei visuomenininkas Artūras Kacevičius pirmą kartą surengė gražią akciją – pagerbė buvusius partizanus bei jų rėmėjus.

Kai Ignalinos rajono vietos veiklos grupė paskelbė vietos paraiškų priėmimą pagal rajono kaimo plėtros strategijos 1 prioriteto 1.3 priemonę „Kaimo gyventojų aktyvavimas ir laisvalaikio užimtumo gerinimas“, Mielagėnų bendruomenė pateikė paraišką ir projektui laimėjo pinigų. Vietos projekto pavadinimas „Gėris, kultūra, grožis – Mielagėnų seniūnijos bendruomenės prioritetai“ (projekto numeris „Leader-10 – Ignalina – 01-010).

„Mūsų istorijoje nedaug tokių dienų, kai juoda spalva greta su balta, kai laisvė atsistoja šalia vergijos, kai džiaugsmas ir skausmas susipina“. Tokiais žodžiais į susirinkusius paminėti Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dieną  kreipėsi renginio vedėja Nijolė Misiūnaitė.Prieš 23-ejus metus, rugpjūčio 23-ąją, rankomis susikibę į beveik 650 km ilgio grandinę, žmonės sujungė Baltijos šalių sostines taip liudydami savo teisę į nepriklausomybę.

Kaimuose kuriasi bendruomenės, kurios gaivina snaudžiančius sodžius: rašo projektus, gauna jiems finansavimą ir daro gražius darbus. Ne dėl varnelės ataskaitose, o realius, žmonėms reikalingus. Štai Mielagėnų seniūnijoje įsikūrė jau penkios bendruomenės. Pasak seniūnės Mildos Bielinienės, dėka jų aktyvios veiklos, seniūnija dabar ne egzistuoja, o gyvena.

Vilėkų kaimas niekada nebuvo itin didelis. Daugiausiai gyventojų jis turėjo 1959-aisiais – 92. dabar čia gyvena vos keli žmonės, kai kurios sodybos atgyja tik vasarą, kai čia į tėvų namus atostogauti atvyksta vaikai. Kaimo, kaip tokio, net nėra. Tik vienoje vietoje susiglaudę tūno trys sodybos, kitos išsibarstę po vieną vienkiemiais. Vilėkiškius išdraskė melioracija. Aplinkiniai kaimai jai atsispyrė, o Vilėkam nepasisekė. 

Genealoginių šeimos medžių sudarinėjimas, giminių susitikimai, giminaičių paieška, begalinės pastangos rinkti visus senus šeimos daiktus, rakandus ir siekimas įsiamžinti – pastarojo dešimtmečio reiškiniai. Šimtmečius gyveno žmonės ir visai nesuko sau galvos dėl visokių, kaip jie patys pasakytų, „niekų“. Kas pasikeitė? Dėl ko taip dabar nerimaujame? Nejau pajutome realų susvetimėjimo ar net išnykimo pavojų? 

Atvelykio išvakarėse Ignalinos seniūnija į buvusios Kazokinės mokyklos patalpas sukvietė šio ir aplinkinių kaimų gyventojus pagerbti prieš metus į Anapilį iškeliavusios gerai pažįstamos darbščios ir kūrybingos moters Bronės Giedraitienės šviesų atminimą ir dar kartą pasiklausyti jos sukurtų posmų bei pamatyti originalių rankdarbių, kuriais ji skaidrino savo nelengvą gyvenimą.