„Mūsų istorijoje nedaug tokių dienų, kai juoda spalva greta su balta, kai laisvė atsistoja šalia vergijos, kai džiaugsmas ir skausmas susipina“. Tokiais žodžiais į susirinkusius paminėti Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dieną  kreipėsi renginio vedėja Nijolė Misiūnaitė.Prieš 23-ejus metus, rugpjūčio 23-ąją, rankomis susikibę į beveik 650 km ilgio grandinę, žmonės sujungė Baltijos šalių sostines taip liudydami savo teisę į nepriklausomybę.

Kaimuose kuriasi bendruomenės, kurios gaivina snaudžiančius sodžius: rašo projektus, gauna jiems finansavimą ir daro gražius darbus. Ne dėl varnelės ataskaitose, o realius, žmonėms reikalingus. Štai Mielagėnų seniūnijoje įsikūrė jau penkios bendruomenės. Pasak seniūnės Mildos Bielinienės, dėka jų aktyvios veiklos, seniūnija dabar ne egzistuoja, o gyvena.

Vilėkų kaimas niekada nebuvo itin didelis. Daugiausiai gyventojų jis turėjo 1959-aisiais – 92. dabar čia gyvena vos keli žmonės, kai kurios sodybos atgyja tik vasarą, kai čia į tėvų namus atostogauti atvyksta vaikai. Kaimo, kaip tokio, net nėra. Tik vienoje vietoje susiglaudę tūno trys sodybos, kitos išsibarstę po vieną vienkiemiais. Vilėkiškius išdraskė melioracija. Aplinkiniai kaimai jai atsispyrė, o Vilėkam nepasisekė. 

Genealoginių šeimos medžių sudarinėjimas, giminių susitikimai, giminaičių paieška, begalinės pastangos rinkti visus senus šeimos daiktus, rakandus ir siekimas įsiamžinti – pastarojo dešimtmečio reiškiniai. Šimtmečius gyveno žmonės ir visai nesuko sau galvos dėl visokių, kaip jie patys pasakytų, „niekų“. Kas pasikeitė? Dėl ko taip dabar nerimaujame? Nejau pajutome realų susvetimėjimo ar net išnykimo pavojų? 

Atvelykio išvakarėse Ignalinos seniūnija į buvusios Kazokinės mokyklos patalpas sukvietė šio ir aplinkinių kaimų gyventojus pagerbti prieš metus į Anapilį iškeliavusios gerai pažįstamos darbščios ir kūrybingos moters Bronės Giedraitienės šviesų atminimą ir dar kartą pasiklausyti jos sukurtų posmų bei pamatyti originalių rankdarbių, kuriais ji skaidrino savo nelengvą gyvenimą.