Visi gerai žinome pirmąjį masinį 1941 m. birželio trėmimą, taip pat 1948 ir 1949 m. trėmimus. Tačiau jie tęsėsi iki

Rugsėjo 18 d., Ignalinos krašto muziejuje paminėtos Europos paveldo dienos „Kultūros paveldas ir edukacija“. Pristatyta edukacinė ekspozicija „Kelionė geležinkelio istorijos

Prieš 70 metų, 1950 m. liepos 15 d., SSRS okupuota Lietuva prarado dar vieną valstybingumo dalį. Tądien „Tautišką giesmę“, kuri

Atsimenu, kai dar stovėjo Ignalinos tramplinas, apie jį buvo kalbama kaip apie vienintelį ir didžiausią Lietuvoje ar net Baltijos šalyse.

Šiemet sukanka 75 metai nuo 1945 m. kovo 11–12 d. įvykusių didžiausių šiame krašte partizanų kautynių su NKVD kariuomenės daliniais.

Praėjusiame numeryje rašėme, kad 1932 m. rugsėjo 25 d. Pajurgiškės k. laukuose, šalia Mikalavo, nusileido oro balionas, dalyvavęs Gordono Beneto

Sekmadienį bažnyčioje kun. Vidas, per pamokslą skaitė Evangeliją ir priminė Dievo žodžius (Evangelija pagal Matą): „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk

Prie kelio kryžius. Medinis Kančios ir Tikėjimo simbolis. Prie kryžiaus atsišakoja kelias į rytus – jis prabėga pro netoliese esančias

Apie kraštietį, vieną žinomiausių sovietmečio disidentų Antaną Terlecką (gimęs Krivasalio k., Linkmenų sen.) žinome daug. Jis įkūrė Lietuvos laisvės lygą,

Rugpjūtis – paskutinis vasaros mėnuo. Ilgėja naktys, trumpėja dienos. Šilumos dar gausu, bet gamtoje ryškėja ženklai, žymintys vasaros pabaigą. Visi

Nors ir pralaimėti sukilimai prieš carizmą ir rezistencinės kovos prieš sovietus, bet siekis būti laisviems ir turėti savo valstybę liko

Iš spaudos išėjo kraštiečio Povilo Gaidelio knyga „Šimtas širdžių – ant Tėvynės laisvės kovų aukuro“, kurioje išsamiai aprašoma šimto žymiausių

Projektas „Misija Sibiras“ kviečia Jus Gedulo ir vilties dieną ištarti vardus, išgirsti likimus ir išsaugoti istoriją! Birželio 14-ąją, 13 val., Lietuvoje prasideda

Apie Ignalinos istoriją žinome labai mažai. Pagal miesto jubiliejų šventimą turime daugiau nei 150 metų. Man ši nustatyta data nelabai

Linkmenyse vyko tradicinis pirmosios Lietuvos Respublikos pasienio policijos palikuonių susitikimas. Pagerbtas tėvų, senelių, prosenelių, garbingai tarnavusių Lietuvai, atminimas. Buvo aukojamos šv. Mišios, prie paminklo žuvusiems pasieniečiams padėtos gėlės, sakomos kalbos. Vėliau visi pakviesti pasivaišinti, pasiklausyti liaudiškos muzikos ir dainų. Paminėta ir Lietuvos pasienio policijos 95-erių metų sukaktis. Bažnyčioje ir vėliau minėjime giedojo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“ (vad. Tadas Šumskas).

Šimtai šaltoje Neryje besiblaškančių vilniečių, daugelis – su plaukti kliudančiomis striukėmis. Tamsa ir masinė panika. Tokį sukrečiantį vaizdą buvo galima išvysti prieš 44 metus pačiame Vilniaus centre, prie Koncertų ir sporto rūmų, šalia kurių sugriuvo tiltas. Oficialiais duomenimis, šią naktį gyvybės Neryje neteko keturi jaunuoliai. Tačiau esama liudininkų, teigiančių, kad aukų buvo daugiau.  

Laiko traukinys į šimtmečio kelionę išvyksta. Kviečiame patogiai įsitaisyti. Šiandien vykstame į Lietuvos geležinkelių muziejų, kuriame – dalis Ignalinos istorijos. Trumpam nusikelkime 1862 m., kai buvo nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas–Varšuva ir pastatytos miesteliuose pirmosios stotys. Iš pradžių Ignalinoje buvo pastatyta tik medinė geležinkelio stotelė. Anuomet čia gyveno 80 žmonių, iš jų 9 – žydų tautybės. Netrukus žydai čia ėmė kurtis labai gausiai, po kelerių metų buvo jau trys šimtai. 

Ir vis dėl to, kokia graži mūsų Ignalina. Kokia įdomi, nors ir paini jos istorija. Kiek daug ji gali mums papasakoti. Šios dienos pasakojimą pradėsime nuo 1938-ųjų. Prisiminimais dalijasi mokytoja Pranutė Bilkienė, 1932 m. gimusi ir iki šiol tebegyvenanti Ignalinoje, nuves mus į laikus, kai jau ūžavo garvežiai, žaliavo žmonių puoselėjami Ignalinos parkai ir kai Ignalina dar kartą neteko iškiliausių to meto žmonių, jų palikuonių. 

Šiandien viskas yra mūsų rankose. Mūsų tautos istorija ir praeitis su visais atspalviais ir skoniais yra dabarties ateitis. Jei šiandien gyvensime vardan savo tautos ir vardan savo garbės – neišnyksime ir mes. Išsaugota protėvių ir mūsų pačių istorija gyvens šia žeme vaikštant mūsų vaikams ir kitoms jų kartoms. Mūsų pareiga – nenukirsti šaknų, neuždaryti durų ir neatgręžti nugaros savo ateičiai.