Šiemet sukanka 75 metai nuo 1945 m. kovo 11–12 d. įvykusių didžiausių šiame krašte partizanų kautynių su NKVD kariuomenės daliniais.

Praėjusiame numeryje rašėme, kad 1932 m. rugsėjo 25 d. Pajurgiškės k. laukuose, šalia Mikalavo, nusileido oro balionas, dalyvavęs Gordono Beneto

Sekmadienį bažnyčioje kun. Vidas, per pamokslą skaitė Evangeliją ir priminė Dievo žodžius (Evangelija pagal Matą): „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk

Prie kelio kryžius. Medinis Kančios ir Tikėjimo simbolis. Prie kryžiaus atsišakoja kelias į rytus – jis prabėga pro netoliese esančias

Apie kraštietį, vieną žinomiausių sovietmečio disidentų Antaną Terlecką (gimęs Krivasalio k., Linkmenų sen.) žinome daug. Jis įkūrė Lietuvos laisvės lygą,

Rugpjūtis – paskutinis vasaros mėnuo. Ilgėja naktys, trumpėja dienos. Šilumos dar gausu, bet gamtoje ryškėja ženklai, žymintys vasaros pabaigą. Visi

Nors ir pralaimėti sukilimai prieš carizmą ir rezistencinės kovos prieš sovietus, bet siekis būti laisviems ir turėti savo valstybę liko

Iš spaudos išėjo kraštiečio Povilo Gaidelio knyga „Šimtas širdžių – ant Tėvynės laisvės kovų aukuro“, kurioje išsamiai aprašoma šimto žymiausių

Projektas „Misija Sibiras“ kviečia Jus Gedulo ir vilties dieną ištarti vardus, išgirsti likimus ir išsaugoti istoriją! Birželio 14-ąją, 13 val., Lietuvoje prasideda

Apie Ignalinos istoriją žinome labai mažai. Pagal miesto jubiliejų šventimą turime daugiau nei 150 metų. Man ši nustatyta data nelabai

Linkmenyse vyko tradicinis pirmosios Lietuvos Respublikos pasienio policijos palikuonių susitikimas. Pagerbtas tėvų, senelių, prosenelių, garbingai tarnavusių Lietuvai, atminimas. Buvo aukojamos šv. Mišios, prie paminklo žuvusiems pasieniečiams padėtos gėlės, sakomos kalbos. Vėliau visi pakviesti pasivaišinti, pasiklausyti liaudiškos muzikos ir dainų. Paminėta ir Lietuvos pasienio policijos 95-erių metų sukaktis. Bažnyčioje ir vėliau minėjime giedojo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“ (vad. Tadas Šumskas).

Šimtai šaltoje Neryje besiblaškančių vilniečių, daugelis – su plaukti kliudančiomis striukėmis. Tamsa ir masinė panika. Tokį sukrečiantį vaizdą buvo galima išvysti prieš 44 metus pačiame Vilniaus centre, prie Koncertų ir sporto rūmų, šalia kurių sugriuvo tiltas. Oficialiais duomenimis, šią naktį gyvybės Neryje neteko keturi jaunuoliai. Tačiau esama liudininkų, teigiančių, kad aukų buvo daugiau.  

Laiko traukinys į šimtmečio kelionę išvyksta. Kviečiame patogiai įsitaisyti. Šiandien vykstame į Lietuvos geležinkelių muziejų, kuriame – dalis Ignalinos istorijos. Trumpam nusikelkime 1862 m., kai buvo nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas–Varšuva ir pastatytos miesteliuose pirmosios stotys. Iš pradžių Ignalinoje buvo pastatyta tik medinė geležinkelio stotelė. Anuomet čia gyveno 80 žmonių, iš jų 9 – žydų tautybės. Netrukus žydai čia ėmė kurtis labai gausiai, po kelerių metų buvo jau trys šimtai. 

Ir vis dėl to, kokia graži mūsų Ignalina. Kokia įdomi, nors ir paini jos istorija. Kiek daug ji gali mums papasakoti. Šios dienos pasakojimą pradėsime nuo 1938-ųjų. Prisiminimais dalijasi mokytoja Pranutė Bilkienė, 1932 m. gimusi ir iki šiol tebegyvenanti Ignalinoje, nuves mus į laikus, kai jau ūžavo garvežiai, žaliavo žmonių puoselėjami Ignalinos parkai ir kai Ignalina dar kartą neteko iškiliausių to meto žmonių, jų palikuonių. 

Šiandien viskas yra mūsų rankose. Mūsų tautos istorija ir praeitis su visais atspalviais ir skoniais yra dabarties ateitis. Jei šiandien gyvensime vardan savo tautos ir vardan savo garbės – neišnyksime ir mes. Išsaugota protėvių ir mūsų pačių istorija gyvens šia žeme vaikštant mūsų vaikams ir kitoms jų kartoms. Mūsų pareiga – nenukirsti šaknų, neuždaryti durų ir neatgręžti nugaros savo ateičiai.

Šių metų sausio 13 d. suėjo 50 metų, kai Budrių kaimas buvo prijungtas prie Ignalinos miesto. Šiuo klausimu yra minėtos dienos LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsakas, pasirašytas M. Šumausko ir S. Naujalio. Šiandien ta proga spausdiname trumpą Budrių kaimo istoriją.

Internete pateikia 70 Lietuvos ypatingajame archyve esančių dokumentų, atskleidžiančių mažai žinomą LSSR KGB santykio su dirbančia agentūra aspektą – gerai dirbančių slaptųjų bendradarbių (agentų, patikimų asmenų ir konspiracinių butų laikytojų) materialinį skatinimą.

Prieš kurį laiką viename Dūkšto renginyje praslydo mintis, kad reikėtų kaip nors įamžinti Graužinio aukų atminimą, kai neregėtos galios Dūkšto sprogimas 1918 m. gruodį nusinešė ne vieną dešimtį gyvybių. Juolab, kas šį gruodį sukanka 100 metų nuo to klaikaus įvykio. Tad panašu, kad ta mintis liko neįgyvendinta, Graužinio aukos liko neįamžintos. Antra vertus, tai padaryti niekada nevėlu. 

Ignalinos viešojoje bibliotekoje pristatyta dviejų tomų jau ne pirmą knygą išleidusio autoriaus Antano Žilėno knyga „Parubežys ir parubežiniai“. Šią knygą autorius, tarpukario Lietuvos pasienio policininko sūnus, skyrė Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 100-mečiui ir Pasienio policijos 95-mečiui paminėti. Joje daugiausia dėmesio skirta I Lietuvos Respublikos  pasienio policijos Utenos baro ribose saugotos administracinės linijos tarp Lietuvos ir lenkų okupuoto Vilniaus krašto istorijai ir pačių pasieniečių tarnybai bei jų šeimų gyvenimui nušviesti. Į šio baro veiklos zoną įėjo ir dabartinio rajono teritorijos dalis, Linkmenų ir Antalksnės apylinkės.

Kaip ir kasmet, iš kelionės grįžę ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai grupelėmis lankosi rajonuose ir pasakoja savo patirtus įspūdžius. Šiemet, kaip žinia, Rusijai neišdavus vizų, 24 „Misija Sibiras“ dalyviai (dvi grupės po 12) vyko į Kazachstaną, kuriame kadaise kankinosi ne tremtiniai, o lageriuose politiniai kaliniai. Jie ten daugiausia palaidoti bendrose kapinėse su vietiniais gyventojais. Daugumos kapinių plotas matuojamas kvadratiniais kilometrais, todėl šiose erdvėse sunkiausia buvo surasti lietuvių kapų.

Pirmasis lietuvis Indijoje išsilaipino dar XVII a. – tai vienuolis jėzuitas Andrius Rudamina. 1624 m. rudenį per Lisaboną jis išplaukė į Indiją. Kelionė laivu truko 5 mėnesius. Atvykęs į Goa miestą, A. Rudamina ėmėsi misionieriaus darbo ligoninėse, kalėjimuose, laivuose. Tačiau netrukus jis susirgo maliarija. Bažnyčios vyresnieji, tikėdamiesi, jog žemyninis klimatas bus palankesnis sveikatai, išsiuntė jį į Makao, Kiniją. Čia Rudamina pasveiko nuo maliarijos, bet susirgo tuberkulioze. Turbūt ne vienas, dabar skaitydamas, galvoja – o kuo čia dėtas Senasis Daugėliškis? O tuo, kad A. Rudamina 1596 m. gimė būtent Senajame Daugėliškyje, seniūno šeimoje.