Šios dienos varduvininkai:

Šios dienos varduvininkai:

Tema: Istorija

Ar tikrai amerikiečiai žadėjo ateiti partizanams į pagalbą?

Vienas populiariausių ir, deja, iki šiol gajų mitų apie pokario partizanines kovas – tai, kad Vakarų valstybės ragino Lietuvos partizanus kovoti su okupantais, žadėdamos greitu metu ateiti į pagalbą pavergtoms Baltijos tautoms. Šio mito autorystę drąsiai galima priskirti sovietinės propagandos meistrams, siekusiems sukurti įspūdį, jog Vakarai niekingai išdavė partizanus, šaukė juos stoti į pralaimėjimui pasmerktą kovą, o patys jokios realios pagalbos nesuteikė.

Skaityti toliau »

Paslaptingieji sentikiai gyvena jau 7523 metais

Pirmieji sentikiai LDK, dabartinėje Lietuvos teritorijoje, apsigyveno apie 1679 m. Svarbiausio jų raštijos Lietuvoje paminklo – Degučių metraščio (Zarasų r.) – duomenimis, vienas pirmųjų emigrantų iš Rusijos buvo Trofimas Ivanovas. XVII a. viduryje įvyko Rusijos stačiatikių bažnyčios skilimas į dvi grupes: sentikius (senaapeigininkius) ir stačiatikius (naujaapeigininkius). Tuometiniai kultūriniai konfliktai buvo suvokiami kaip teologiniai.

Skaityti toliau »

Dvidešimt keturios 1991-ųjų sausio valandos

Ketvirtis amžiaus istorijos miglose ištirpo, o tos naktys ir dienos tarp kitų, iki tol ir po to buvusių, gilia, tarsi atšipusiu peiliu perrėžta žaizda atmintin įsirėžė… Gal kokias detales laikas ir ištrynė, gal kai kurių minučių tikslumas kiek išbluko, tačiau pamėginsiu prisiminti tos nakties ir dienos nuotaikas.

Skaityti toliau »

Šiliniškės tragedija: sudegintas kaimas, sušaudyti vyrai

Raudonoji okupacija rajone paliko daug kruvinų pėdsakų: sudegintus kaimus, šimtus ištremtų į Sibirą, lagerius ar nužudytus vietoje rajono gyventojus. Apie Jaciūnų, Radučio kaimų tragedijas jau ne kartą buvo išsamiai rašyta. Yra dar vienas sudegintas rajono kaimas, apie kurį mažai žinoma. Savo kaimo tragedijos metines rytoj minės Šiliniškės (Linkmenų sen.) gyventojai. Kaimą 1944 m. gruodžio 12 d. sudegino ir vyrus sušaudė NKVD kariuomenė.

Skaityti toliau »

Partizano motina

„Tikiu, kad Lietuva atsibus, surankios mūsų kaulus iš griovių, iš raistų ir karstuose pastatys prie švento altoriaus! Uždegs žvakes. Sukalbės „Amžiną atilsį“. Ir gražiausiose Lietuvos aikštėse pastatys paminklus partizanams ir jų motinoms…“

Skaityti toliau »

Ilginės

Lietuvių mitologinėje literatūroje minimos Ilginės. Priklausomai nuo regiono, šventės vadintos Ilgio, Ilgės vardais. Tai labai senas tradicijas turėjusios, žuvusių kovose karių pagerbimo ritualinės šventės. Jos trukdavo gana ilgai. Šios šventės vykdavo išskirtinėse gamtos vietose, prie vandenų. Ritualų metu giedodamos moterys išskaičiuodavo mūšiuose žuvusiųjų giminės vyrų narsumą, dorybes, rūpestingumą.

Skaityti toliau »

„Malda lydėjo visą kelią, tarytum kelrodė žvaigždė…“

Noriu pasidalinti mintimis apie iškilų, bet daugeliui nežinomą mūsų krašto  žmogų – kunigą Vaclovą Šarką. Jis gimė ir augo nuostabiame Rytų Aukštaitijos krašte – Kaniūkų kaime, Julijos ir Donato Šarkų šeimoje. Aš buvau dar vaikas, kai jis išvyko iš kaimo, todėl jo neprisimenu. Noriu pasidalinti prisiminimais apie jį, girdėtais iš savo tėvo Juozo Šarkos ir buvusios Kaniūkų kaimo gyventojos Onos Bikulčienės pasakojimų.

Skaityti toliau »

Negęstanti kunigo Jono Burbos žvaigždė

Prieš šimtą metų, 1915 m. rugsėjo 14 d., amžino poilsio Kaltanėnų kapinėse atgulė knygnešys, švietėjas, kunigas kanauninkas Jonas Burba. Šimtas metų – tai ištisas amžius, bet ir po šimto metų, jau XXI a. mes dažnai minime šį žmogų, palikusį tuometinėje Švenčionių apskrityje ryškų pėdsaką, kuris neblėsta laike. Čia labai tiktų kun. Jono Burbos amžininkės, vokiečių rašytojos Izoldos Kurc (1853–1944) žodžiai: „Kas sugeba kiekvienai akimirkai suteikti prasmingą turinį, tas pratęsia savo gyvenimą iki begalybės“.

Skaityti toliau »

Pagerbti Antanų miške žuvę partizanai

Neseniai Adutiškio seniūnijoje, Antanų miške, iškilmingai paminėti ir pagerbti 1945 m. sausio 1 d. pasipriešinimo kovoje žuvę Lietuvos partizanai. Renginyje dalyvavo Švenčionių r. meras Rimantas Klipčius, Adutiškio seniūnas Arūnas Pirštelis, VSAT Ignalinos rinktinės Adutiškio užkardos pareigūnai, mokytojai, mokiniai, Adutiškio pagrindinės mokyklos folkloro ansamblis ,,Vosilkėlė“, Lazdinių-Adutiškio folkloro ansamblis bei didelis būrys adutiškiečių, neabejingų  savo krašto praeičiai.

Skaityti toliau »

Langai pabiro net už keliasdešimties kilometrų…

Neseniai šventinant naująjį Kaniūkų kaimo kryžių, kalbant apie vietos bendruomenės ateities vizijas, praslydo mintis, kad reikėtų kaip nors įamžinti Graužinio aukų atminimą, kai neregėtos galios Dūkšto sprogimas 1918 m. gruodį nusinešė ne vieną dešimtį gyvybių. Po to renginio ir rašinio apie jį laikraštyje redakcija sulaukė trijų skaitytojų skambučių, klaususių apie tą sprogimą ir prašiusių apie jį parašyti. Išsamus rašinys apie Dūkšto sprogimą „Mūsų Ignalinoje“ spausdintas 2010 m. Tad jums pageidaujant, šiandien spausdiname tą rašinį, kiek ir patrumpintą, ir papildytą. 

Skaityti toliau »

Pirmasis pasaulinis karas Dūkšto ir Rimšės apylinkėse

Pirmojo pasaulinio karo audros Rimšės, Dūkšto ir Smalvų apylinkių žmones įsuko į savo verpetą dar 1914 m., frontui nepasiekus Lietuvos. Didžioji 1914 m. rugpjūčio mobilizacija pasiglemžė dešimtis vietinių ūkininkų. Į caro kariuomenę pašaukti broliai P. ir J. Valutos iš Budynų kaimo, K. Malachovskis ir V. Bogdanovičius (pastarasis dalyvavęs ir Rusijos – Japonijos kare) iš Liaudanų kaimo, Alichmenas (Alkimavičius), Petraška, M. Kardelis ir Gruoba iš Tripuckų kaimo, du broliai Kazlauskai iš Vaškonių kaimo, A. Jakutis iš Kalviškių kaimo.

Skaityti toliau »

Miškas savo paslapčių neskuba atskleisti

Redakciją pasiekė žinia, kad Linkmenų–Vyžių miške prie Pliaušės upelio rastas pokario partizanų bunkeris, kuris nesusprogdintas, neišardytas, tebestovi bemaž 70 metų. Žinia suintrigavo, nes nieko panašaus Lietuvoje, kiek man žinoma, jau nėra. Vietų, kur buvo partizanų bunkeriai, žinome daug, turime net Ažvinčių, Minčios ir Labanoro girių žemėlapius su pažymėtais miško kvartalais, kuriuose kadaise buvo bunkeriai. Tačiau visur telikę tik jų žymės.

Skaityti toliau »

Ir pražydo sužydėjo 500-oji Mielagėnų vasara

Sekmadienį Mielagėnai vėl lūžo nuo žmonių apgulties, daug jų netilpo net į bažnyčią. Šie nuo kaitros prieglobsčio ieškojo šventoriaus medžių paunksnėje. Sausakimšoje bažnyčioje taip pat buvo ne ką vėsiau. Miestelis šventė jo vardo paminėjimo 500 metų sukaktį,  taip pat dabartinės Mielagėnų „katedros“, kaip savo bažnyčią dėl panašumo į Vilniaus katedrą baziliką vadina mielagėniškiai, 225-ąsias metines.

Skaityti toliau »

Vieliai

Pakankamai reta pavardė Lietuvoje ir rajone. Turėjau dėdienę Teresę Rutkauskienę, kuri kepdavo labai skanius pyragus ir visada Petrinėms atnešdavo pyrago, iškepto tokioje formoje, kurią vadino “čudopečka”. Ją prisimindamas ir skiriu šį straipsnį jos anūkei Vielienei. Nesu susitikęs su šia gimine, bet tai labai sena giminė, kuri čia gyveno jau XVII a. Niekada nepasižymėjo gausumu, bet pasižymėjo sėslumu.

Skaityti toliau »

Vaickai

Lietuvoje pakankamai reta pavardė, bet dažna Ignalinos rajone. Jų tėvonija yra Petriškė ir Strigailiškis. Vėliau atsirado Gaveikėnuose, Ažušilėje, Rimšėnuose, Antazavėje, atskiros šeimos – kitose vietovėse. Apie 1800 m. daugelis jų vadinosi Smigeckiais, po 50 metų vėl liko tik Vaickai. Koks ryšys tarp tų dviejų pavardžių – nenustačiau.

Skaityti toliau »

Kruvini birželio puslapiai

Birželis – pats nuostabiausias vasaros mėnuo: vis dar ilgėja dienos, visoje gamtoje klega jaunikliai, einame link švento apsivalymo – Joninių laužo ugnies. Lietuvos istorijoje birželis nebuvo linksmybių mėnuo (daugiau gal kruvinasis birželis), ir sovietmečio auklėtos kartos dar ilgai nežinojo tikrųjų tautos istorijos faktų.

Skaityti toliau »

Žebrauskai

Dažna pavardė Lietuvoje. Palūšės parapijoje ji siejama su Pašakarvio kaimu. Tai bajorai ir gyvena iki šių laikų. Seniausias įrašas rodo, kad Jonas Žebrauskas (1739–1789) turėjo 3 sūnus Vincą (1759 m.), Aleksandrą (1762 m.) ir Jurgį (1774 m.), jie gimė palivarke Bakšti, nežinau kur ši vietovė.

Skaityti toliau »

Zabulevičiai

Paskutinis straipsnis  apie Zuikas išspausdintas neatsitiktinai. Manyčiau, kad iš dabartinių Zuikų gyventojų Zabulevičiai yra seniausiai gyvenantis Zuikose. Be to, jų gyslomis teka ir kaimo pavadinimo bendraautoriaus Zuikos kraujas. Bet apie viską iš pradžios. Zabulevičių pavardė mūsų krašte turėjo įvairių atmainų. Tai Zybalas, Zybalevičius, Zabielavičius, Zabolevičius, Zabalevičius, Zabulis. Visi iš to paties kelmo.

Skaityti toliau »

Zuikos

Pradžioje norėčiau truputį papasakoti apie Zuikų kaimą. 1720 m. čia gyveno 4 šeimos: Bezdaliai, Čepukėnai, Kožemiakos ir Zuikos. Kaimas nedidelis ir jo pavadinimas neabejotinai kilęs nuo Stepono Zuikos šeimos. Tai buvo įprasta tais laikais, kai kaimams pavadinimai buvo suteikiami pagal gyventojų pavardes. Seniausias įrašas apie Zuikas sako, kad Petro Zuikos ir Katerinos šeimoje 1706-9-12 gimė duktė Ona Kūma Kristina Adomaitė iš Zuikų.

Skaityti toliau »

Švilpos

Pakankamai reta pavardė Lietuvoje. Su ja susidūriau ieškodamas savo šaknų. XVI a. Vėliuonoje gyveno bajoras Švilpa. Kur jis vėliau gyveno – nesuradau. Prie Kupiškio XVII a. gyveno Švilpos, bet XVII a. pabaigoje ten Švilpų pavardė dingo. Utenos rajone yra keli kaimai, kur Švilpos gyveno ir gyvena gausiai. Ryšio su Ignalinos rajono Švilpomis neradau. Mūsų Švilpų šaknys siejamos su Kaneišių kaimu.

Skaityti toliau »

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje