Į redakciją paskambino advokatas Alfredas Besusparis iš Prienų. Jis kraštietis, kilęs nuo Rizgūnų (Ceikinių sen.), „Mūsų Ignalinoje“ jau publikavęs kelis straipsnius iš advokato praktikos. Paskambinęs juokdamasis sako: „Turiu unikalią nuotrauką, kaip mano senelis samanę su kaimynais miškelyje varo. Ar spausdinsit?“ Sakau, o kodėl gi ne, tik reikia paaiškinamojo teksto. Dabar nuotrauką ir tekstą gavome, tad šiandien juos ir spausdiname.

Šiandien minime Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 81-ąsias metines, liepos 17-ąją – lakūnų žūties metines. Ta proga spausdiname ištrauką iš Petro Jurgėlos knygos „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“, išleistos Čikagoje (JAV) 1935 m. – praėjus vos dvejiems metams po tragiško skrydžio. Ši knyga – retenybė. Spausdiname literatūrinį dokumentinį pasakojimą apie patį skrydį (kalba netaisyta, nes prieškario ir dabartinė literatūrinė kalba šiek tiek skiriasi).

Šiandien spausdiname dar kelių KGB Ignalinos skyriaus (tuomet dar poskyrio) ataskaitų Lietuvos SSR saugumo komitetui apie situaciją rajone 1968–1973 m. Spausdiname ataskaitų santraukas apie įdomesnius tų metų įvykius. Yra nemažai pažįstamų vardų ir pavardžių, dėl patriotinės veiklos įkliuvusių tuomečių mokinių. Daugelis dar gyvi, todėl prašome juos atsiliepti ir papasakoti plačiau apie ataskaitose minimus įvykius.

Noriu atsiliepti į dar 2013-03-26 d. „Mūsų Ignalinos“ straipsnį „Paskutinis vado Roko mūšis“. Manau, kad didelė dalis faktų ir aplinkybių dėl 1952-03-27 d. įvykio Vlado Vaiškūno vienkiemyje (Bujutiškėje, netoli Ceikinių), kur tądien žuvo mano tėvas, partizanų „Tigro“ rinktinės vadas Vincas Žaliaduonis-Rokas, prieštarauja mano surinktiems faktams ir liudytojų atsiminimams. Kaip ir kiekvieną žmogų, vaikystėje sudėtingomis ir tragiškomis šaliai aplinkybėmis netekusį tėvo, mintys apie tai nepaleidžia visą gyvenimą.

Sutrumpintai spausdiname KGB Ignalinos rajono skyriaus 1976 m. ataskaitą. Praleidome ideologinę pliurpalynę ir veiklos kariniuose daliniuose epizodus. Pažyma su grifu „slaptai“, išspausdinta 2 egz., į respublikinį KGB išsiųsta 1976 m. gruodžio 22 d.

Interneto tinklalapyje www.kgbveikla.lt pradėti publikuoti KGB rajonų skyrių dokumentai. Nemažai patalpinta ir KGB Ignalinos skyriaus ataskaitų, planų, kitų „popierių“. Kai kurias anksčiau jau spausdinome. Visi jie siųsti Lietuvos TSR saugumo komitetui, visi su žyma „slaptai“. Metų ataskaitose – daug įdomių ir mums nežinomų skaičių, faktų, bet pažįstamų pavardžių.

1986 m. balandžio 26-osios naktį Černobylyje (Ukrainoje) įvyko didžiausia pasaulyje technogeninė katastrofa, pakeitusi milijonų gyventojų gyvenimus. Pagal radiacijos lygį 500 bombų, numestų ant Hirosimos, prilygęs sprogimas be gyventojų paliko Pripetės miestą, radioaktyviais teršalais užteršė 19 Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos regionų ir didžiulę Europos teritoriją. Teršalų kliuvo ir Lietuvai, ypač pietiniams rajonams.

Praėjusį šeštadienį, vasario 15 d., sukako 25-eri metai, kai iš Afganistano buvo išvesti SSRS kariuomenės 10-osios armijos, vadovaujamos generolo B. Gromovo, paskutiniai daliniai. Šio jubiliejaus išvakarėse per Rusijos televiziją kalbėjęs generolas bei buvęs SSRS prezidentas M. Gorbačiovas pažymėjo, kad šis karas buvo betikslis, klaida. Jo metu žuvo 15 tūkst. karių. Dar 34 tūkst. patyrė sunkių sužalojimų.

Prieš tris, o gal jau ir keturis mėnesius man paskambino vienas geras pažįstamas ir paporino štai tokią istoriją. Pasirodo, per vieną iš radijo stočių buvo visos valandos programa apie Ignaliną. Šioje programoje Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotoja pasakojo ir apie Ignalinos istoriją. Kaip ją žinantis šiek tiek, mano pažįstamas tiesiog piktinosi, kaip darbuotojai tokius dalykus kalba į mikrofoną, nepasidomėdami krašto archyvine-dokumentine medžiaga, o pasinaudodami įvairiais rašytiniais šaltiniais, kurie dažnai klaidina. Ir pridūrė, kad Ignalina vis tik ne koks vienkiemis, o rajono centras.

Šios istorijos peripetijos buvo užprogramuotos dar XVI a. Pirmoji evangelikų reformatų Ceikinių parapijos bažnytėlė, dar iki 1675 m. Ceikinių dvaro savininkams Belikovičiams perėjus į katalikybę, tapo Daugėliškio parapijos koplyčia. Apie 1690 m. pastatoma antroji bažnyčia (bent taip sako šaltiniai, bet didžiausia tikimybė, kad buvo pastatyta tik Belikovičių koplyčia), o 1773 m. Mykolas Šmigelskis pastatė naują bažnyčią.

Sausio 12 d. sukako lygiai 95 metai, kai Kaune, gydytojų Roko Šliūpo, Jurgio Aleknos, provizoriaus Jono Makausko ir kitų medikų iniciatyva, buvo sukviestas steigiamasis susirinkimas. Draugijos pirmininku išrinktas R. Šliūpas. XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje vyko nuožmūs karai, sužeistieji gaudavo menką medicininę pagalbą, likimo verpetuose išsiblaškydavo šeimos. Pasaulio humanistų rūpesčiu steigėsi gailestingųjų seserų, karių globos bendrijos.

Laikraščio bendradarbis dr. Petras Rutkauskas archyvuose surado dokumentą, susijusį su Ignalinos vardu, jo pradžių pradžia. Tai įrašai mirčių registracijos knygoje, kurioje nurodoma, kad 1869 m. sausio 1 d. mirė Vidiškių dvarininkė, po dienos – ir jos vyras. Tai įvyko Ignalinos dvare, kuris paprastai vadintas palivarku (dabar jo vietoje – „Lukoil“ benzino kolonėlė).

Penktadienį Palūšės kaimo bendruomenės bei Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko atstovai paminėjo pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ ir daugelio dainų autoriaus, mūsų kraštą išgarsinusio kompozitoriaus Miko Petrauso 140-ąsias gimimo metines, kurias surengė vietos biblioteka. Minėjimas prasidėjo prie lyros formos ąžuolinio paminklo, kurį dar 1973 m. sukūrė buvusio Vilniaus dailės instituto profesorius Juozas Kėdainis kartu su savo auklėtiniais.

Įprasta manyti, kad pokario metai suluošino daug likimų. Kai kas nukentėjo už savo įsitikinimus, bet sugebėjo išlikti gerais lietuviais ar tiesiog padoriais žmonėmis. Buvo tokių, kurie atsidūrė „anoj pusėj“ ne savo valia, bet priversti aplinkybių. Jie – tokios pačios totalitarinio režimo aukos. Būta ir tokių, kurie naudojosi pokario sumaištimi, išdavinėjo ir žudė už puslitrį degtinės. Vienas iš tokių – Stasys Biveinis, per savo trumpą gyvenimą (1926–1948) pabuvojęs partizanu ir MGB agentu, baigęs gyvenimą pačiame dugne.