Sausio 12 d. sukako lygiai 95 metai, kai Kaune, gydytojų Roko Šliūpo, Jurgio Aleknos, provizoriaus Jono Makausko ir kitų medikų iniciatyva, buvo sukviestas steigiamasis susirinkimas. Draugijos pirmininku išrinktas R. Šliūpas. XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje vyko nuožmūs karai, sužeistieji gaudavo menką medicininę pagalbą, likimo verpetuose išsiblaškydavo šeimos. Pasaulio humanistų rūpesčiu steigėsi gailestingųjų seserų, karių globos bendrijos.

Laikraščio bendradarbis dr. Petras Rutkauskas archyvuose surado dokumentą, susijusį su Ignalinos vardu, jo pradžių pradžia. Tai įrašai mirčių registracijos knygoje, kurioje nurodoma, kad 1869 m. sausio 1 d. mirė Vidiškių dvarininkė, po dienos – ir jos vyras. Tai įvyko Ignalinos dvare, kuris paprastai vadintas palivarku (dabar jo vietoje – „Lukoil“ benzino kolonėlė).

Penktadienį Palūšės kaimo bendruomenės bei Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko atstovai paminėjo pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ ir daugelio dainų autoriaus, mūsų kraštą išgarsinusio kompozitoriaus Miko Petrauso 140-ąsias gimimo metines, kurias surengė vietos biblioteka. Minėjimas prasidėjo prie lyros formos ąžuolinio paminklo, kurį dar 1973 m. sukūrė buvusio Vilniaus dailės instituto profesorius Juozas Kėdainis kartu su savo auklėtiniais.

Įprasta manyti, kad pokario metai suluošino daug likimų. Kai kas nukentėjo už savo įsitikinimus, bet sugebėjo išlikti gerais lietuviais ar tiesiog padoriais žmonėmis. Buvo tokių, kurie atsidūrė „anoj pusėj“ ne savo valia, bet priversti aplinkybių. Jie – tokios pačios totalitarinio režimo aukos. Būta ir tokių, kurie naudojosi pokario sumaištimi, išdavinėjo ir žudė už puslitrį degtinės. Vienas iš tokių – Stasys Biveinis, per savo trumpą gyvenimą (1926–1948) pabuvojęs partizanu ir MGB agentu, baigęs gyvenimą pačiame dugne.

Su kolegomis fotografais važiavome į Dusetas, kur turėjo vykti fotoklubo „Žaliasis skėtis“ susirinkimas. Išvažiavus už Ignalinos, fotografas ir gamtininkas Jonas Barzdėnas (kilęs nuo Mielagėnų) pasiūlė aplankyti Aukų akmenį, kurį tyrinėtojas Vykintas Vaitkevičius knygoje „Lietuvos senosios šventovietės. Aukštaitija“ pamini pirmiau negu Puntuką ar Šventaragio slėnį.

Taip jau atsitinka, kad, rašant apie vienos ar kitos vietovės istoriją, dažnai yra parašoma, kad viena ar kita vietovė istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta vienais ar kitais metais. Tokią ne vieną klaidą padariau ir aš. Su datomis reikia elgtis labai atsargiai, nes senieji dokumentai dažnai yra išsklaidyti po įvairius archyvus, be to, reikia atsiminti ir tai, kad dalies dokumentų originalų jau seniai neliko.

Ar mes tapome mažiau religingi? O gal pakeitėme požiūrį į tikėjimą ir religiją? O ne, greičiausiai mes apsisprendėme laikytis senųjų tradicijų. Juk Dešimtosios atlaidai nuo amžių – didžiulė ne ponų, o darbininkų, išsiilgusių Dievo meilės, šventė. Dabar dauguma – ponai. Anie atvykdavę tik Vienuolikėn ar Dvylikėn. Turbūt dėl šios priežasties, deja, stipriai mažėja tikinčiųjų gretos kažkada buvusiuose garsiausiuose Paringio Dešimtosios atlaiduose.

Kovo 27 d. sukanka 61-eri metai, kaip 1952 m. Bujutiškės k., netoli Ceikinių, žuvo paskutinis Ignalinos krašto partizanų vadas Vincas Žaliaduonis-Rokas. Iki šiol apie jo žūties aplinkybes tikslių duomenų nebuvo. Žinoma, kad vadas su savo adjutantu Mykolu Cicėnu-Viešpačiu, Erškėčiu tądien buvo Bujutiškėje, Vlado Vaiškūno sodyboje.

Pernai spausdinome kai kuriuos buvusio KGB Ignalinos skyriaus dokumentus – raštus, ataskaitas. 1983 m. veiklos ataskaitoje yra sakinys: „Pagal penktą liniją, be minėtų objektų K. Žemėno ir R. Žvirblytės, profilaktinės poveikio priemonės taikytos RSO vairuotojui Juozui Zenkui, sutrukdžiusiam mitingui, skirtam aptarti TSKP CK gen. sekretoriaus pareiškimui…“.

Ginučių vandens malūną XIX a. antrojoje pusėje, pasitelkęs į pagalbą kelis vietinius ūkininkus, pastatė dvarininkas Gimžauskas iš Linkmenų. Malūne buvo malami grūdai, veikė grikių malūnas, milo vėlykla. Kadangi malūno užtvanka užtvindė valstiečių dirbamus laukus, malūnu buvo patenkinti ne visi. 1913 m. valstiečiai nuleido malūno užtvanką, tad prasidėjo Gimžausko ir vietinių valstiečių teismai.

Dažnai girdime, kad ilgiausiai išsilaikęs Lietuvos partizanas buvo taip ir nenugalėtas Vytauto apygardos kovotojas Antanas Kraujalis-Siaubūnas, Utenos r. išsilaikęs iki 1965 m. Tais metais giminaičio išduotas, Siaubūnas buvo apsuptas sodyboje, kurioje slėpėsi, bet nepasidavė. Atsisveikino su žmona, kagėbistų pasiųsta jį įkalbėti pasiduoti, ir nusišovė. Jis, kaip ir dauguma laisvės kovotojų, liko ištikimas savo priesaikai, duotai prieš du dešimtmečius… 

Nuo to įvykio prabėgo 15 metų. Iki šiol ko tik neišgirsi apie tą istoriją, bet dažniausia nuomonė – Algirdui Brazauskui sodinti ąžuolo ant Ginučių piliakalnio neleido konservatoriai arba – leido, bet paskui nulaužė medelį. Ko gero, tiesos trupinių yra visuose svarstymuose. Įvairiose istorijose rašoma, kad 1934 m. Lietuvos prezidentas A. Smetona ant Ginučių piliakalnio pasodino ąžuoliuką, ten buvo pastatytas ir paminklinis akmuo.

Interneto tinklapyje www.kgbveikla.lt pradėti publikuoti KGB rajonų skyrių dokumentai. Patalpinta ir keletas KGB Ignalinos skyriaus ataskaitų, planų, kitų „popierių“. Visi jie siųsti Lietuvos TSR saugumo komitetui, visi su žyma „slaptai“. Metų ataskaitose – daug įdomių ir mums nežinomų skaičių, faktų, bet pažįstamų pavardžių. Skaitant šias ataskaitas susidaro visas vaizdas apie kagėbistų veiklą rajone, sekimų mastus, jų pobūdį.

Šiandien spausdiname kiek sutrumpintą KGB Ignalinos rajono skyriaus viršininko raštą Lietuvos SSR KGB 6-ajam skyriui apie situaciją atominėje elektrinėje ir jos objektuose. Po avarijos Černobylio AE, visose SSRS atominėse elektrinėse buvo vykdomas planas „Atomas“. Ignalinos AE saugumui dirbo bemaž du trečdaliai iš viso tuomet rajone užverbuotų agentų ir informatorių.

Tęsiame pradėtą ciklą – spausdiname KGB Ignalinos skyriaus ataskaitą Vilniui apie 1983-ųjų metų veiklą, tiksliau – ataskaitos ištraukas. Praleidome ideologinius postringavimus ir informaciją apie karinių dalinių kareivius bei atominės elektrinės struktūrinių padalinių darbuotojus, veiklą atominėje elektrinėje ir aplink ją. Toje dalyje taip pat daug įdomių faktų, tad vėliau parengsime atskirą rašinį apie atmosferą, vyravusią tuomet kariniuose daliniuose ir atominėje elektrinėje, kokią ją matė KGB pareigūnai ir užverbuoti agentai.

Interneto tinklapyje www.kgbveikla.lt pradėti publikuoti KGB rajonų skyrių dokumentai. Patalpinta ir keletas KGB Ignalinos skyriaus ataskaitų, planų, kitų „popierių“. Visi jie siųsti Lietuvos TSR saugumo komitetui, visi su žyma „slaptai“. Metų ataskaitose – daug įdomių ir mums nežinomų skaičių, faktų, bet pažįstamų pavardžių. Skaitant šias ataskaitas susidaro visas vaizdas apie kagėbistų veiklą rajone, sekimų mastus, jų pobūdį.

Interneto tinklapyje www.kgbveikla.lt pradėti publikuoti KGB rajonų skyrių dokumentai. Patalpinta ir keletas KGB Ignalinos skyriaus ataskaitų, planų, kitų „popierių“. Visi jie siųsti Lietuvos TSR saugumo komitetui, visi su žyma „slaptai“. Metų ataskaitose – daug įdomių ir mums nežinomų skaičių, faktų, bet pažįstamų pavardžių. Skaitant šias ataskaitas susidaro pilnas vaizdas apie kagėbistų veiklą rajone, sekimų mastus, jų pobūdį.

Daugeliui turbūt teko girdėti, kad 2012-ieji paskelbti vieno žymiausių lietuvių poeto Maironio metais. Taip buvo nuspręsta todėl, kad būtent šiemet sukanka lygiai 150 metų nuo poeto gimimo ir 80 – nuo mirties datos. Nemažai Maironio kūrybai skirtų renginių jau įvyko, dalis jų dar laukia, todėl aš kviečiu pasidomėti ne vien kūryba, bet ir pačia poeto asmenybe, kuri tautos istorijos vingiuose įgyjo legendinį statusą.

Birželį dažnai prisimename baisius žmonių trėmimus iš Lietuvos. Aš noriu priminti tą tarpsnį, kai jiems įsisiūbavus, beveik pasiekus viršūnę, dar nesukūrus kolūkių, vyko ir kiti žmonių persekiojimai ir dusinimai. Vienas iš skaudžių jų būdų kaime buvo prievolės daugiau žemės turėjusiems žemdirbiams, kuriuos sovietų valdžia paskelbė išnaudotojais, vadino buožėmis („kūlokais“).

Apie Ignalinos miestelį iki 1945 m. parašyta labai nedaug.  Nors turime ir muziejų, bet ir jame šios informacijos kol kas stinga. Yra miestelio gimimo data, bet bažnyčios dokumentuose Ignalina minima daug anksčiau. Man buvo visada įdomu sužinoti apie žmones, kurie čia gyveno. Juk jie statė čia namus, augino vaikus. Šįkart norėčiau pateikti glaustai tik kai kuriuos faktus.

Nuo XIX a. pabaigos, kai Ignalinos miestelis ėmė plėstis (dėl prie traukinių stoties suaktyvėjusios prekybos), didžiąją daugumą jo gyventojų sudarė žydų tautybės žmonės, kurie čia gimė, augo, dirbo, mylėjo ir liūdėjo, ėjo į savo mokyklas, maldos namus, džiaugėsi šiuo nuostabiu gamtos kampeliu taip pat, kaip ir mes dabar. Jie nemažai prisidėjo prie to Ignalinos vaizdinio, kuris neužilgo žada išsivystyti į modernų kurortinį miestelį, garsinsiantį unikalų Rytų Aukštaitijos kraštą šalyje ir už jos ribų.