Šimtai šaltoje Neryje besiblaškančių vilniečių, daugelis – su plaukti kliudančiomis striukėmis. Tamsa ir masinė panika. Tokį sukrečiantį vaizdą buvo galima išvysti prieš 44 metus pačiame Vilniaus centre, prie Koncertų ir sporto rūmų, šalia kurių sugriuvo tiltas. Oficialiais duomenimis, šią naktį gyvybės Neryje neteko keturi jaunuoliai. Tačiau esama liudininkų, teigiančių, kad aukų buvo daugiau.
Laiko traukinys į šimtmečio kelionę išvyksta. Kviečiame patogiai įsitaisyti. Šiandien vykstame į Lietuvos geležinkelių muziejų, kuriame – dalis Ignalinos istorijos. Trumpam nusikelkime 1862 m., kai buvo nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas–Varšuva ir pastatytos miesteliuose pirmosios stotys. Iš pradžių Ignalinoje buvo pastatyta tik medinė geležinkelio stotelė. Anuomet čia gyveno 80 žmonių, iš jų 9 – žydų tautybės. Netrukus žydai čia ėmė kurtis labai gausiai, po kelerių metų buvo jau trys šimtai.
Ir vis dėl to, kokia graži mūsų Ignalina. Kokia įdomi, nors ir paini jos istorija. Kiek daug ji gali mums papasakoti. Šios dienos pasakojimą pradėsime nuo 1938-ųjų. Prisiminimais dalijasi mokytoja Pranutė Bilkienė, 1932 m. gimusi ir iki šiol tebegyvenanti Ignalinoje, nuves mus į laikus, kai jau ūžavo garvežiai, žaliavo žmonių puoselėjami Ignalinos parkai ir kai Ignalina dar kartą neteko iškiliausių to meto žmonių, jų palikuonių.
Šiandien viskas yra mūsų rankose. Mūsų tautos istorija ir praeitis su visais atspalviais ir skoniais yra dabarties ateitis. Jei šiandien gyvensime vardan savo tautos ir vardan savo garbės – neišnyksime ir mes. Išsaugota protėvių ir mūsų pačių istorija gyvens šia žeme vaikštant mūsų vaikams ir kitoms jų kartoms. Mūsų pareiga – nenukirsti šaknų, neuždaryti durų ir neatgręžti nugaros savo ateičiai.
Šių metų sausio 13 d. suėjo 50 metų, kai Budrių kaimas buvo prijungtas prie Ignalinos miesto. Šiuo klausimu yra minėtos dienos LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsakas, pasirašytas M. Šumausko ir S. Naujalio. Šiandien ta proga spausdiname trumpą Budrių kaimo istoriją.
Internete pateikia 70 Lietuvos ypatingajame archyve esančių dokumentų, atskleidžiančių mažai žinomą LSSR KGB santykio su dirbančia agentūra aspektą – gerai dirbančių slaptųjų bendradarbių (agentų, patikimų asmenų ir konspiracinių butų laikytojų) materialinį skatinimą.
Prieš kurį laiką viename Dūkšto renginyje praslydo mintis, kad reikėtų kaip nors įamžinti Graužinio aukų atminimą, kai neregėtos galios Dūkšto sprogimas 1918 m. gruodį nusinešė ne vieną dešimtį gyvybių. Juolab, kas šį gruodį sukanka 100 metų nuo to klaikaus įvykio. Tad panašu, kad ta mintis liko neįgyvendinta, Graužinio aukos liko neįamžintos. Antra vertus, tai padaryti niekada nevėlu.
Ignalinos viešojoje bibliotekoje pristatyta dviejų tomų jau ne pirmą knygą išleidusio autoriaus Antano Žilėno knyga „Parubežys ir parubežiniai“. Šią knygą autorius, tarpukario Lietuvos pasienio policininko sūnus, skyrė Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 100-mečiui ir Pasienio policijos 95-mečiui paminėti. Joje daugiausia dėmesio skirta I Lietuvos Respublikos pasienio policijos Utenos baro ribose saugotos administracinės linijos tarp Lietuvos ir lenkų okupuoto Vilniaus krašto istorijai ir pačių pasieniečių tarnybai bei jų šeimų gyvenimui nušviesti. Į šio baro veiklos zoną įėjo ir dabartinio rajono teritorijos dalis, Linkmenų ir Antalksnės apylinkės.
Kaip ir kasmet, iš kelionės grįžę ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai grupelėmis lankosi rajonuose ir pasakoja savo patirtus įspūdžius. Šiemet, kaip žinia, Rusijai neišdavus vizų, 24 „Misija Sibiras“ dalyviai (dvi grupės po 12) vyko į Kazachstaną, kuriame kadaise kankinosi ne tremtiniai, o lageriuose politiniai kaliniai. Jie ten daugiausia palaidoti bendrose kapinėse su vietiniais gyventojais. Daugumos kapinių plotas matuojamas kvadratiniais kilometrais, todėl šiose erdvėse sunkiausia buvo surasti lietuvių kapų.
Pirmasis lietuvis Indijoje išsilaipino dar XVII a. – tai vienuolis jėzuitas Andrius Rudamina. 1624 m. rudenį per Lisaboną jis išplaukė į Indiją. Kelionė laivu truko 5 mėnesius. Atvykęs į Goa miestą, A. Rudamina ėmėsi misionieriaus darbo ligoninėse, kalėjimuose, laivuose. Tačiau netrukus jis susirgo maliarija. Bažnyčios vyresnieji, tikėdamiesi, jog žemyninis klimatas bus palankesnis sveikatai, išsiuntė jį į Makao, Kiniją. Čia Rudamina pasveiko nuo maliarijos, bet susirgo tuberkulioze. Turbūt ne vienas, dabar skaitydamas, galvoja – o kuo čia dėtas Senasis Daugėliškis? O tuo, kad A. Rudamina 1596 m. gimė būtent Senajame Daugėliškyje, seniūno šeimoje.
Gyvename labai simbolišku laiku: šiemet švenčiame atkurtos Lietuvos valstybės 100-metį, Lietuvos kariuomenės atkūrimo šimto metų jubiliejų ir paskutinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines. Šio ypatingo laiko ženklais galime laikyti tiek Lietuvos Nepriklausomybės akto originalo radimą Vokietijos archyvuose, tiek Lietuvos karininko, partizanų generolo Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų suradimą Našlaičių kapinėse, Vilniuje.
Rugsėjo 29-oji nudžiugino saule ir vasariška šiluma. Dar vienas Ignalinos viešosios bibliotekos projekto „Dvarų istorijos žadina vaizduotę“ patyriminis renginys visus norinčius pakvietė keliauti į Senąjį Daugėliškį. Susirinkusiųjų laukė pažintinis žygis „Senasis Daugėliškis – užmirštoji Mindaugo Voruta?“, kurį vedė žygeivis, ilgus metus Ignalinos savivaldybėje paminklotvarkininku dirbęs, Kęstutis Čeponis.
Ignalinos policijos istorija prasidėjo 1857–1862 m., tiesiant Sankt Peterburgo geležinkelį. Tada prie stoties buvo pastatyta policijos būstinė, kur budėjo policininkas – caro žandaras. Išliko jo nuotrauka, bet neišliko pavardė. 1866 m. prie stoties gyveno 85 žmonės.
Minint Lietuvos valstybės šimtmetį, per šalį, per rajoną ritasi tam skirtų renginių bangos. Jos neseniai užliejo ir Dūkšto krantus. Čia vyko Rudens šventė, kurios leitmotyvu ir buvo istorinės atminties gaivinimas ir ateities istorijos kūrimas. Laikas daug ką apdengia užmaršties dulkėmis, išblukina atmintį. Taip ir prieš šimtą metų atkurtą valstybę gynę savanoriai yra primiršti, vargu kas paklaustas pasakytų nors vieną jų pavardę. Todėl šiemet seniūnijose lentų su savanorių pavardėmis atidengimas – puiki priemonė prieš laiko peršamą užmaršties virusą.
Šiais metais rajone gana daug renginių, kurie tampriai susiję su krašto praeitimi. Ko gero, čia galima priskirti ir Nijolės Baužytės publicistinę istorinę laidą iš serijos „Miesteliai“ apie Daugėliškį. Pačią laidą netgi galima įvertinti teigiamai, jeigu ne jos istorinė dalis. Kada N. Baužytės paklausiau, kodėl ruošiant šią laidą nebuvo panaudoti pirminiai istoriniai šaltiniai, ji nesugebėjo nieko pasakyti, bet visą kaltę suvertė Naujojo Daugėliškio seniūnijos seniūnui. Klausiau matyt ne tik aš, nes laida iš videotekos iškart dingo.
Rugpjūčio 23-oji Lietuvos istorijoje tarsi koks likimo kodas. Ši data net keturis kartus įsirėžė į naujausią mūsų istoriją. Šią dieną 1939-aisiais Hitleris su Stalinu mus pasidalino ir šis faktas buvo ilgai slėptas nuo mūsų, 1987-aisias prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje saujos drąsių disidentų iš LLL (Lietuvos laisvės lygos) surengtame mitinge tas gėdingas 1939-ųjų paktas pirmąkart viešai paminėtas, 1988-aisiais, įsikūrus Sąjūdžiui, rugpjūčio 23-iąją Vingio parke įvyko jau drąsus, iki tol neregėtas 200-tūkstantinis mitingas, reikalaujantis panaikinti pakto pasekmes, ir pagaliau šią dieną 1989-aisiais tas reikalavimas patvirtintas dar pasaulyje neregėta Baltijos kelio akcija.
Visaginiečiai sako, kad Lietuvoje vasara baigiasi kartu su „Visagino Country“ festivaliu. Šie metai – ne išimtis. Rugpjūčio 24–25 d. bene seniausias Lietuvos festivalis kvies muzikos gurmanus susitikti vėl. Beje, šie metai festivaliui jubiliejiniai. Visagino ežero pakrantė jau 25-ąjį kartą taps kantri muzikos ir kaubojiškos, amerikietiškos kultūros Meka.
Ignalinos viešosios bibliotekos projektas „Dvarų istorija žadina vaizduotę“ tęsia kelionę po rajono dvarus ir dvarvietes. Savo žygį pradėjo Vidiškių dvare, vėliau klajojo Kazitiškio dvarvietės parko takais, trečiąkart stabtelėjo ties Kazokinės dvaro griuvėsiais, kur vyko istoriko docento dr. Salvijaus Kulevičiaus atvira istorijos pamoka „Lietuvos dvarų pasaulis: praeitis, palikimas, reikšmė“. Šįkart pamoka buvo daugiau teorinė, pasakojusi apie dvarų istoriją Europoje ir Lietuvoje, jų reikšmę šalių ekonomikoms ir valstybių valdymui, apie žmonių požiūrį į dvarus ir dvarininkus.
Antradienį į pusmečio kelionę išvyko naujo Viešosios bibliotekos projekto „Dvarų istorijos žadina vaizduotę“ karavanas. Projekto pristatymas vyko Vidiškių dvare. Vaizduotę šįkart sužadino publikos gausa. Žmonių susirinko kone dvigubai daugiau, nei talpina visai ne ankšta dvaro rūmų salė. Tad nemažai žiūrovų į salę nepateko, daugeliui teko stovėti tarpduryje. Susirinkusius pasveikino rajono vicemeras Laimutis Ragaišis.
Tverečiaus seniūnija, bendruomenė ir Didžiasalio „Ryto“ gimnazija sukvietė didelį būrį savo krašto žmonių ir svečių pasivaikščioti istorijos takai, nusidriekusiais nuo Tverečiaus pasienio rinktinės iki miestelio. Visom prasmėm turiningas renginys pavadintas „Krašto istorijos keliu“. Prisiminti ir pagerbti įžymių šio krašto žmonių atvyko daug garbių svečių. Renginio vedėja – mokytoja Nijolė Keraitienė.
Atsakymas į klausimą, kada prasidėjo Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karas, Rytuose dar vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu, atrodo, žinomas pradinės mokyklos mokinukui. Sovietiniuose vadovėliuose teigiama, kad 1941-ųjų birželio 22 d. ankstų rytą „fašistinė Vokietija klastingai užpuolė mūsų Tėvynę“. Tuos, kurie tebegyvena tų vadovėlių idėjomis, bergždžia įtikinėti, kad SSRS nebuvo mūsų tėvynė, nes Lietuva buvo okupuota ir inkorporuota į Sovietų Sąjungos sudėtį, o kas nesutiko ir tam priešinosi, buvo sunaikinti arba ištremti.
