Sulaukėme dienos, kai dėl kitų žmonių neatsakingi elgesio nebegalime jaustis saugūs savo pačių namuose. Priseginės kaime gyvenanti 82-ejų senolė Amilija

Sunkiausia žmogui išgyventi staigias permainas. Ir nesvarbu su kuo jos susiję: su orų kaita, gyvenamosios vietos pakeitimu, nauju statusu ar

Kol gyvens pasaulyje žmonės, tol nesiliausime stebėtis vieni kitais. Anądien kreipėsi garbaus amžiaus ignalinietė dėl išties absurdiškos situacijos. Na, pati

Į redakciją užsukusi ignalinietė Vilė iškart perspėjo: „Aš nenoriu su niekuo pyktis, kažko niekinti ar net šmeižti… Aš tik noriu

Sako, kad atliekų, taip pat ir buitinių, tvarkymas Lietuvoje yra pelningas verslas, iš kurio minta ir jas tvarkančios įmonės, ir

Aš esu žmogus. Jūs – taip pat. Ir jūs, ir aš manome, kad esme kažko verti. Deja, nei aš, nei

Sveikata yra turtas, o gal turtas yra sveikata? Ne… O kodėl gi? Įsijautę įrodinėjame ne tik kaimynui, bet ir pasauliui,

Bene dviprasmiškiausia tema Ignalinoje – renovacija. Kiek rastųsi besidžiaugiančių, tiek rastųsi ir besigraudinančių. Beveik galėtume knygą parašyti šia tema. Jeigu

Sekmadienis – Motinos diena. Mūsų karštuose Motinos diena minima jau daugiau nei šimtą metų. Ir smagu, kad ši diena neturi jokių politinių atspalvių, tačiau ji turi kur kas gilesnių aktualijų. Šiuolaikinėje visuomenėje atsiradęs supermamyčių kultas šiurpina aplinkinius ir verčia griebtis už galvos aukštesnio intelekto žmones. Lygiai taip pat siaubą kelia moterys, gimdančios vaikus, o paskui smurtaujančios prieš juos įvairiomis prasmėmis ir dar bandančios save vadinti mamomis… Bet šiandien – ne apie tai. Šiandien papasakosiu apie Mamą Tatjaną, pagimdžiusią ir drauge su tėčiu Konstantinu auginančius 12 vaikų. 

Mielagėnų bendruomenėje užvirė emocinė kova. Vienoje pusėje – bendruomenė, kitoje – vėjo malūnai, kurie, žinoma, turi ir vardus, ir pavardes, bet kol kas yra tik vėjo malūnai. Bendruomenė mato ir sutinka trečiuosius ar ketvirtuosius asmenis, kurių mintys skiriasi, pasakojimai prieštarauja patys sau. Kovos ašis – paplūdimys šalia Milašaičio ežero, kurį pradėjo „niokoti“ paslaptingi kaimynai. 

Būtų kvaila klausti, ar prisimenat, nes šimtmečiais žingsniuojančios istorijos pradžios nė vienam mirtingajam neįmanoma prisiminti. Gali tik žinoti kitų akimis matytą, jaustą, suprastą bei perpasakotą praeitį. Mūsų ir mūsų miesto pradžia buvo šalia nutiesto Rusijos imperijos valstybinio geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva. 1862 m. minima buvus medinę geležinkelio stotelę, 1866 m. – kad prie stoties jau gyveno 85 žmonės. 1895 m. dokumentai rodo čia gyvenus jau 300 gyventojų.

Šeštadienio naktį jau buvau giliai įmigęs, kai staiga sučirškė teflonas. Krūptelėjau pro miegus ir stvėriau šalia lovos gulintį mobiliuką – negi kas atsitiko? Kitaip ar skambintų kas naktį (laikrodis rodė 1.53 val.). Dar miegančiomis akimis bandau įsižiūrėti į skambinančiojo numerį. Jis pasirodė keistas, bet telefonas daugiau neskambėjo. Švietė numerio skaičiai +258 83 000 0437. Įdomu, kokios šalies šis kodas? Tačiau tąkart ilgai galvos sau nekvaršinau ir apsiverčiau ant kito šono. Ryte paguglinau, kieno gi tai kodas +258? Nustembu sužinojęs, kad tai Mozambiko iš Afrikos. Bet greitai šį nakties nuotykį pamiršau. Po paros internete skaitau, kad tokio skambučio iš tolimos šalies sulaukiau ne aš vienas, tūkstančiais tokių skambučių atakuota visa Lietuva…

Esam labai išdidūs, pasitikintys savimi, jaučiamės gerbtinais miestiečiais, mokam valgyti pagaliukais (nors mūsų aplinkos žmonės, ačiū Dievui, turėję civilizuotus protėvius, išmokiusius juos kultūringai naudotis šakute ir peiliu ir jiems nėra reikalo grįžti tūkstančius mylių į civilizacijos gilumą, idant baksnotų lėkštėje pagaliukais ir seiliotųsi su visais sėdinčiais užstalėje prie to paties sojos padažo indelio), bet štai susivokti, kad savo neatsakingu elgesiu naikiname savo planetą, niekaip nesiseka. Tiek jau to, gal per daug abstraktu, globalu ir sunkiai apčiuopiama… Gal tiesiog prieš veždami sofą, šaldytuvą ar unitazą į miškelį ar į miesto kapines, prisiminkime, kad vos prieš minutę mes dar jautėmės svarbiais, išdidžiais, gerbtinais ir labai visuomenei reikalingais piliečiais. Gal tokiais ir likime…

Labai nesinori būti statistiniu verkšlentoju, bet kartais aplinkybės susiklosto taip, jog esi priverčiamas elgtis ne pagal savo norus. Ėmė likimas ir nubloškė į Utenos regiono atliekų tvarkymo centrą. Teko į atliekų centrą pristatyti seną, asbesto prisotintą šiferį. O štai čia ir paaiškėjo, kad norėdami būti teisūs, privalome būti nesąžiningi ir meluoti. 

Sakyčiau, visai normalu ir net „sveika“, kad toks procesas, kaip renovacija, vieniems asocijuojasi su taupumu, estetika, kokybiškesniu gyvenimu ar net pasididžiavimu, o kitiems – sveikatos praradimu, skolomis, pykčiais ir įtampa. Kažkam pasiseka, o kažkam – kaip visada. Šįkart į renovacijų nesėkmių sūkurį pateko N. Daugėliškio miestelio Mokyklos g. esančio daugiabučio dviejų kraštinių butų savininkai. Dėl to Velykas draugiškai praleido kibirėliais „sėmuodami“ vandenį užlietuose butuose.

Anądien, lankydamasis Palūšėje, užsukau į naująją įstaigą – poilsio kompleksą „Campus viridis“. Klausiu – kaip sekasi? Įstaigos darbuotojas Algimantas Mineikis sako, kad žiemą veiklą pristabdė. Dirba tik pagal užsakymus. Ir kažkaip piktokai numojo ranka. Supratau, kad kažkas negerai su tais užsakymais. Ir tuomet ponas Algimantas papasakojo tokią istoriją.

Neretai ignaliniečiai manęs klausia, kas ir kada bus statinyje, suręstame miesto paplūdimyje. Kaip žinia, jis ten „išdygo“ kaip savotiška kompensacija už dar 2007 m. išardytą buvusį Etnokultūros centro pastatą, kurio vietą užėmė didžioji „Maxima“. Kalbų būta įvairių: tai ten bus restoranas, tai motelis, tai konferencijų salė. Dabar jau galima pasakyti, kad visiškai neaišku, koks to pastato likimas.

Tikiu, kad didžioji dalis žmonijos vertina natūralų gamtos grožį, kurio nepalietė žmogaus fantazija ir ranka. Tačiau, norim to ar nenorim, bet mes turime pripažinti, kad esame didžiulės bendruomenės dalis, kurioje gyvena daugybė žmonių, kuriama begalės įstatymų. Tuo pat metu mes suprantame, kad dėl mūsų išskirtinumo ir individualumo dažnai negalima visada dėl visko sutarti ir rasti teisingų sprendimų.

Redakciją pasiekė nerimo kupinas skambutis. Moteris tiesiog stebėjosi ir guodėsi dėl jų daugiabučių, esančių Aukštaičių gatvėje (Nr. 32 ir 34), kiemų, paverstų purvyno klampyne. „Ryte pasnigo. Parėjau iš poliklinikos ir nustėrau – įeiti į laiptinę galiu tik klampodama per purvyną. Tai kodėl V. Šimonis visą vasarą laukė, o subjurus orams ir pasnigus, ėmė rausti panamėje vamzdynus ir, negana to, tą pačią dieną imtasi renovacijos darbų. Ką jie sau galvoja? Tyčiojasi? Žinau, kad nei aš, nei jūs nieko nepakeisime, tačiau bent jau pasiguosti norėčiau“, – kalbėjo skambinusioji.

Į redakciją užėjęs ignalinietis Kęstutis Gaidelis pasidalijo savo rūpesčiu. Dangus negriūna, tačiau problemiška situacija yra. „Mano tėvų sodyba visais laikais buvo Paringyje, todėl ir mano dokumentuose gimimo vieta nurodyta šiame kaime. Tik peršokus upelį, skiriantį Grigiškę nuo Paringio, stovėjo ir kelio ženklas su kaimo pavadinimu. Bet prieš keleriuss metus, asfaltuojant kelią, po darbų minėtas ženklas atsidūrė ne buvusioje vietoje, o už kelių šimtų metrų toliau Paringio pusėn.