Tema: Kaip gyvename

Kaip gyvename

Užpulta savuose namuose

Sulaukėme dienos, kai dėl kitų žmonių neatsakingi elgesio nebegalime jaustis saugūs savo pačių namuose. Priseginės kaime gyvenanti 82-ejų senolė Amilija

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Lietuvos įstatymų grimasos Motinų akimis

Sekmadienis – Motinos diena. Mūsų karštuose Motinos diena minima jau daugiau nei šimtą metų. Ir smagu, kad ši diena neturi jokių politinių atspalvių, tačiau ji turi kur kas gilesnių aktualijų. Šiuolaikinėje visuomenėje atsiradęs supermamyčių kultas šiurpina aplinkinius ir verčia griebtis už galvos aukštesnio intelekto žmones. Lygiai taip pat siaubą kelia moterys, gimdančios vaikus, o paskui smurtaujančios prieš juos įvairiomis prasmėmis ir dar bandančios save vadinti mamomis… Bet šiandien – ne apie tai. Šiandien papasakosiu apie Mamą Tatjaną, pagimdžiusią ir drauge su tėčiu Konstantinu auginančius 12 vaikų. 

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Donkichotiška mielagėniškių kova XXI amžiuje

Mielagėnų bendruomenėje užvirė emocinė kova. Vienoje pusėje – bendruomenė, kitoje – vėjo malūnai, kurie, žinoma, turi ir vardus, ir pavardes, bet kol kas yra tik vėjo malūnai. Bendruomenė mato ir sutinka trečiuosius ar ketvirtuosius asmenis, kurių mintys skiriasi, pasakojimai prieštarauja patys sau. Kovos ašis – paplūdimys šalia Milašaičio ežero, kurį pradėjo „niokoti“ paslaptingi kaimynai. 

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

O provincija, kaip visada – našta didžiajai Lietuvai?

Būtų kvaila klausti, ar prisimenat, nes šimtmečiais žingsniuojančios istorijos pradžios nė vienam mirtingajam neįmanoma prisiminti. Gali tik žinoti kitų akimis matytą, jaustą, suprastą bei perpasakotą praeitį. Mūsų ir mūsų miesto pradžia buvo šalia nutiesto Rusijos imperijos valstybinio geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva. 1862 m. minima buvus medinę geležinkelio stotelę, 1866 m. – kad prie stoties jau gyveno 85 žmonės. 1895 m. dokumentai rodo čia gyvenus jau 300 gyventojų.

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Kaip Mozambiko sukčiai mano sapnus atakavo

Šeštadienio naktį jau buvau giliai įmigęs, kai staiga sučirškė teflonas. Krūptelėjau pro miegus ir stvėriau šalia lovos gulintį mobiliuką – negi kas atsitiko? Kitaip ar skambintų kas naktį (laikrodis rodė 1.53 val.). Dar miegančiomis akimis bandau įsižiūrėti į skambinančiojo numerį. Jis pasirodė keistas, bet telefonas daugiau neskambėjo. Švietė numerio skaičiai +258 83 000 0437. Įdomu, kokios šalies šis kodas? Tačiau tąkart ilgai galvos sau nekvaršinau ir apsiverčiau ant kito šono. Ryte paguglinau, kieno gi tai kodas +258? Nustembu sužinojęs, kad tai Mozambiko iš Afrikos. Bet greitai šį nakties nuotykį pamiršau. Po paros internete skaitau, kad tokio skambučio iš tolimos šalies sulaukiau ne aš vienas, tūkstančiais tokių skambučių atakuota visa Lietuva…

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Didelės atliekos – dar didesnės bėdos

Esam labai išdidūs, pasitikintys savimi, jaučiamės gerbtinais miestiečiais, mokam valgyti pagaliukais (nors mūsų aplinkos žmonės, ačiū Dievui, turėję civilizuotus protėvius, išmokiusius juos kultūringai naudotis šakute ir peiliu ir jiems nėra reikalo grįžti tūkstančius mylių į civilizacijos gilumą, idant baksnotų lėkštėje pagaliukais ir seiliotųsi su visais sėdinčiais užstalėje prie to paties sojos padažo indelio), bet štai susivokti, kad savo neatsakingu elgesiu naikiname savo planetą, niekaip nesiseka. Tiek jau to, gal per daug abstraktu, globalu ir sunkiai apčiuopiama… Gal tiesiog prieš veždami sofą, šaldytuvą ar unitazą į miškelį ar į miesto kapines, prisiminkime, kad vos prieš minutę mes dar jautėmės svarbiais, išdidžiais, gerbtinais ir labai visuomenei reikalingais piliečiais. Gal tokiais ir likime…

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Melas vardan tiesos?

Labai nesinori būti statistiniu verkšlentoju, bet kartais aplinkybės susiklosto taip, jog esi priverčiamas elgtis ne pagal savo norus. Ėmė likimas ir nubloškė į Utenos regiono atliekų tvarkymo centrą. Teko į atliekų centrą pristatyti seną, asbesto prisotintą šiferį. O štai čia ir paaiškėjo, kad norėdami būti teisūs, privalome būti nesąžiningi ir meluoti. 

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Kaip renovacija „užtemdė“ Velykų džiaugsmą

Sakyčiau, visai normalu ir net „sveika“, kad toks procesas, kaip renovacija, vieniems asocijuojasi su taupumu, estetika, kokybiškesniu gyvenimu ar net pasididžiavimu, o kitiems – sveikatos praradimu, skolomis, pykčiais ir įtampa. Kažkam pasiseka, o kažkam – kaip visada. Šįkart į renovacijų nesėkmių sūkurį pateko N. Daugėliškio miestelio Mokyklos g. esančio daugiabučio dviejų kraštinių butų savininkai. Dėl to Velykas draugiškai praleido kibirėliais „sėmuodami“ vandenį užlietuose butuose.

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Ar verta pyktis dėl sulaužyto stalo?

Anądien, lankydamasis Palūšėje, užsukau į naująją įstaigą – poilsio kompleksą „Campus viridis“. Klausiu – kaip sekasi? Įstaigos darbuotojas Algimantas Mineikis sako, kad žiemą veiklą pristabdė. Dirba tik pagal užsakymus. Ir kažkaip piktokai numojo ranka. Supratau, kad kažkas negerai su tais užsakymais. Ir tuomet ponas Algimantas papasakojo tokią istoriją.

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Pastato miesto paplūdimyje likimas – miglotas

Neretai ignaliniečiai manęs klausia, kas ir kada bus statinyje, suręstame miesto paplūdimyje. Kaip žinia, jis ten „išdygo“ kaip savotiška kompensacija už dar 2007 m. išardytą buvusį Etnokultūros centro pastatą, kurio vietą užėmė didžioji „Maxima“. Kalbų būta įvairių: tai ten bus restoranas, tai motelis, tai konferencijų salė. Dabar jau galima pasakyti, kad visiškai neaišku, koks to pastato likimas.

Skaityti toliau »

Orai Ignalinoje


Reklama ir skelbimai svetainėje