Tūkstančius kartų turbūt esam girdėję, kad meilė daro stebuklus ir kad mylintys žmonės gali būti laimingi net ir gyvendami palapinėje, o be tikros meilės ir prabangiausi rūmai nesuteiks nei džiaugsmo, nei laimės. Tačiau ignaliniečių Jolitos ir Sergejaus Lavrijanovų šeima galvoja visai kitaip. Keturis mažamečius, iš kurių net trys turi labai rimtų sveikatos problemų, auginanti šeima diena iš dienos, jau ne vienerius metus, meldžia pagalbos ir laukia valstybinių institucijų supratingumo.

Nuo balandžio pabaigos iki praėjusio šeštadienio Gilūtų kaime (Mielagėnų sen.) kilo 4 gaisrai. Visų priežastis ta pati – padegimas. Jei iš pradžių buvo manoma, kad tai gal koks nevykęs kerštas dėl kažko, tai dabar žmonės jau mano, kad kaime siaučia rimtų psichikos sutrikimų turintis žmogus, kuriam viską naikinanti ugnis kelia pasitenkinimą. Žinoma, manymas nieko nekeičia, nes faktas tas, jog kaimo gyventojai jau miega šalia lovos maišelyje pasidėję dokumentus ir nuo menkiausio vėjo ar katinukų krebždesio bėga prie lango ar į lauką. Įtampa neatslūgta nei dieną, nei naktį.

Šiemet tradiciškai Jonines „šventė“ ne tik varduvininkai ir šėlionių mėgėjai, bet ir policijos pareigūnai, greitosios medicinos pagalbos darbuotojai. Birželio 23-iosios pavakarę, 16.37 val., sulaukta pagalbos šauksmo iš Dietkauščiznos. „Kaime ant pagrindinio kelio vyksta muštynės tarp pranešėjos vyro ir draugo. 43-ejų metų vyrui reikalinga greitoji medicinos pagalba. Greitoji informuota. Konfliktas tarp pažįstamų asmenų. Surašytas tarnybinis pranešimas.“ Toks pranešimas policijoje užregistruotas, bet neva dėl mažareikšmiškumo žiniasklaidai nepateiktas. Pajėgos pagal pranešimą į Dietkauščizną išsiųstos 16.39 val. Taigi, iš pirmo žvilgsnio, regis, eilinės gal net apsvaigusių kaimiečių muštynės, kurios jau visiems tapusios kasdienybe, bet…

Dingo. Vieną gražią dieną ėmė ir pradingo. Galima tikėtis, kad kas nors kada nors suras, bet vargu ar pasiseks sugrąžinti… Įdomu, kas dingo?.. Žmogiškumas! Dingo visų mūsų žmogiškumas, kartu su savim išsivesdamas ir pagarbą bei sąžinę, atsakomybę ir pareigas, užuojautą bei daugelį kitų nuostabių savybių, reikalingų žmogui, kad išliktų žmogumi… Šios savaitės įvykio Kazokinės kaime aplinkybės dar kartą patvirtino tai, kas yra akivaizdu.

Kažkada šalia naujai nutiesto kelio Dūkštas–Visaginas esančių kaimų žmonės džiaugėsi pagerėjusiu susisiekimu su Dūkštu ir naujai statomu energetikų miestu. Buvusių atokių Beržininkų, Kalviškių, Stašionių, Vėdarinių ir kitų kaimų gyventojai galėjo džiaugtis, kad jų kaimų žmonės gali laisvai nuvykti į didesnius miestus ir gretimus kaimus.

Jau visa Lietuva žino apie gražėjantį Ignalinos įvaizdį, kuris prasidėjo nuo pirmųjų renovuojamų gyvenamųjų namų ir renovuotų visuomeninės paskirties pastatų. Džiaugiasi tuo ne tik ignaliniečiai, bet ir jų svečiai, iš kurių nė vienas, aplankęs miestą, tiesiog stebisi, kaip miesto gatvės gana per trumpą laiką pasipuošė spalvingais namais ir jų skaičius vis auga. Ir patys miestelėnai, jau gyvenantys renovuotuose namuose, yra patenkinti, kad jų būstai ne tik pagražėjo, bet ir jų išlaidos už apšildymą pastebimai sumažėjo.

Vieną dieną paskambino į duris. Už jų stovėjo moteris, prisistačiusi dujų ūkio apskaitininke. Ji Marijai Taluntytei (Turistų 45-29) pareiškė, kad ši turinti 57,75 Lt skolą už dujų abonentinį mokestį. Septyniasdešimtmetė senolė mokesčių verpetuose nesusigaudo, sako, mokanti kas mėnesį ir tiek. Bet ponia Marija turi globėjus, kurie padeda tvarkyti įvairius buitinius rūpesčius. Šie nesutiko su skola, tad apskaitininkė pažadėjo dar kartą patikrinti kompiuterio duomenis.

Šeštadienį prieš Velykas paskambinau į greitąją medicinos pagalbą. Vyrui jau trys dienos buvo susilaikęs šlapimas, kūnas ištino, jis kentė didžiulius skausmus. „Greitukės“ dispečeris Utenoje pasakė, kad visi automobiliai išvykę, pas mus galės atvykti tik po 2–3 val. Tiek laukti negalėjome, tad savo transportu vyrą nuvežėme į Ignalinos ligoninės Priėmimo skyrių. Budėjęs gydytojas Aleksandras Krutinis pamatavo kraujospūdį ir… nusiplovė rankas. Pareiškė, kad jis ne urologas ir nieko daugiau padaryti negali. Pasiūlė vėl ateiti po švenčių.

Sakoma, saugokis – ir Dievas padės. Penktadienį rašėme apie gaisrą, kilusį Vidiškių miestelyje, Draugystės gatvėje, gyvenamajame name, kuriame gyveno Ona Misiūnienė ir jos dukra Ilona su dviem vaikais. Tada gan dviprasmiškai nuskambėjo gaisro priežastis – dujinių įrenginių eksploatavimo taisyklių pažeidimas. Ir vis dėlto… Sekmadienio popietę sulaukėme skambučio iš vieno labai malonaus pono iš Linkmenų seniūnijos.

Kai į tavo namus užsuka nelaimė, regis, aptemsta protas ir nebežinai, nei kur eini, nei ką darai. Nors į namus užsukus nelauktam ir neprašytam gaisrui, dažniausiai nebeturi net ir kur eiti, nebeturi ir ką daryti. Bent jau kurį laiką. Jei šalia yra tvirti ir stiprūs artimieji, draugai ar kaimynai, jie tave veda pirmyn, už tave priima sprendimus ir pramina takelį iki naujo tavo gyvenimo kelio. Bent jau pirmomis dienomis po nelaimės…

Dažniausiai žurnalistas rašo apie visuomenines problemas, save palikdamas objektyviu stebėtoju. Nors, kad visai nenudvasintume savo straipsnių, įdedame dalelę minčių, jausmo, patirties. Deja… Kartais gyvenimas įmeta į veiksmo sūkurį ir jau tenka kalbėti už tuos, kurie buvo šalia, bet nedrįs prabilti ar tiesiog susitaikys su primestomis aplinkybėmis.

Net tik MI, bet jau ir ignaliniečiai įgijo pagreitį ir patirties bendrauti su UAB Ignalinos butų ūkiu. Vieni kitus perprato, išsiaiškino taktiką, norus ir galimybes, todėl ir bendravimas perėjo į visai kitokį lygmenį. Žiniasklaida su Butų ūkiu susirašinėja el. paštu, o štai gyventojai, nors ir sunerimę, merkia akį sakydami: „Perpratom ir priėmėm Būtų ūkio žaidimo taisykles“. Užsukime į vieną iš renovuojamų namų, esančių priešais miesto katilinę (Vasario 16-osios g. 52), kur mus pakvietė ponas Rimas CICĖNAS.

Sunku, kada užklumpa ligos, bet ne ką lengvesnės kančios ir esant finansinėms bėdoms: nuolatinis nerimas, įtampa, bemiegės naktys, depresija ir galiausiai – fizinis kūno negalavimas – liga. Šalyje klestinti bedarbystė ir net juokingai maži darbo užmokesčiai žmones pavertė piktais paniurėliais, net ir šviesioje drobėje matančius tik tamsius ratilus. Užvaldžiusi neviltis toliau sėja nepasitenkinimą, pavydą, apmaudą ir nenorą nieko suprasti.

MI pradėjo narplioti sudėtingą ir painią istoriją, nutikusią vienam lietuvaičiui, mūsų kraštiečiui, sumaniusiam padirbėti Norvegijoje, o vietoj uždarbio gavusiam skolą. Mūsų herojų jau ankstesniame straipsnyje pavadinome Tadu.Ignalinietis Tadas interneto tinklalapyje rado skelbimą apie žmonių įdarbinimą Norvegijoje. Pagal skelbimą susisiekęs su įmonės „NS NUF“ vadovu Narimantu Savicku sutarė, kad jį kartu su draugu įdarbins Norvegijoje.

Turbūt niekada nepatikėtumėte, kad žmogus, tapęs neįgaliu, gali jaustis laimingas. O štai mūsų pašnekovas Juozas Ketvirtis neseniai, miegodamas lovoje, nušalo kojų pirštus, bet jis vis tiek šypsosi ir dėkingas gyvenimui už patį gyvenimą, nekreipdamas dėmesio į vienokius ar kitokius smūgius. Juozo namus – vagonėlį Ažušilės miškuose – jūs jau matėte MI laikraščio puslapiuose, bet štai jo gyvenimo istorijos iš pirmų lūpų tikrai neskaitėte.

Kaip ten bebūtų, bet džiugu žinoti, kad žmonės vis tik nėra abejingi gamtai, kad negaili laiko, jėgų, sveikatos ir, aišku, lėšų, bandydami ieškoti teisingumo. O tą teisingumą surasti padeda teismai. Mes, eiliniai žmonės, dažniausiai vadovaujamės emocijomis ir, atrodytų, savaime suprantama logika, o teismai privalo atsiriboti nuo viso to ir dirbti bei priimti sprendimus vadovaudamiesi tik atitinkamų institucijų patvirtintais dokumentais.

Sunkiausia gyvenime atpažinti klastą ir sugebėti nuo jos apsisaugoti. Kai pats žmogus neturi baisių ketinimų ir sąmoningai neplanuoja kažkam pakenkti, net nenumano, kokios mintys ir planai kirba pasalūno, suplanuojančio dešimt žingsnių į priekį, galvoje. Vizualiai toks žmogus niekuo nesiskiria nuo kitų, bet, pakliuvęs į sumaniai paspęstas pinkles, ilgai žmogus negali atsigauti ir rasti išeities. Sudėtinga ir paini istorija, apie kurią norime papasakoti, nutiko vienam lietuvaičiui, mūsų kraštiečiui, sumaniusiam padirbėti Norvegijoje, o vietoj uždarbio gavusiam skolą. Mūsų herojų pavadinkime Tadu.

Pernai spalio 31 d. MI numeryje rašėme apie „šokį su kardais“ aplink dvejas patalpas Ignalinoje: Ligoninės g. 6, kur buvo parduotuvė, ir buvusios vaistinės patalpas poliklinikoje. Kai buvo paskelbti jų nuomos konkursai, specialiai įkurtos „uabo“ (Ignalinos sveikatos centro) šeimininkų iš Kauno vienadienės firmos iš karto pasiūlė nerealias, kelis kartus didesnes nuomos kainas, laimėjo nuomos konkursus, bet nė vienose patalpose vaistinių neatidarė. Jie nė negalvojo tai daryti.

Neseniai į MI redakciją užėjęs ignalinietis Ričardas Nalivaika, gyvenantis Švenčionių gatvėje, supažindino su netikėtai gautu šokiruojančio turinio raštu iš AB „Lietuvos geležinkeliai“, kurį pasirašęs šios bendrovės infastruktūros filialo Abonentinio centro viršininkas Šarūnas Turauskas informavo, kad bendrovės vadovybės sprendimu nuo vasario 1 d. įsigalios nauja elektros kaina – 0,4878 lito už kilovatvalandę su PVM ir ji bus pradėta taikyti jau kovo mėnesį. Kaip žinia, nuo sausio 1 d. elektros kaina rajono gyventojams yra 28,5 ct/kWh.

Teigdama, kad žmogus, kaip toks, yra paslaptingiausia, bet kartu ir pavojingiausia būtybė žemėje, nieko naujo nepasakysiu, tačiau teigdama, kad būtent šalia mūsų esantys žmonės yra tokie, supykdysiu ne vieną. Bet pasakykite tada, ką galvoti apie žmogų, kuris ne dėl nežinojimo ar dėl aplinkybių pasikeitimo, o tiesiog šiaip, profilaktiškai, laikas nuo laiko leidžia „nuodus“.

Tikite pasakomis? Gerai, bet šita pasaka – ne pasaka, o visas pasakojimas iš pirmų lūpų. Paprastai mes perpasakojame kieno nors išgyventas istorijas, o šįkart pereisiu į kitą barikadų pusę ir papasakosiu savo istoriją, nes jaučiu pilietinę pareigą tai padaryti. Kaip ir visi žmonės kartais lankausi ir parduotuvėse. Šiaip jau nesu akcijų maniakė ir neslampinėju po parduotuves nuo ryto iki vakaro jų laukdama.