Tikrai, kad – ne. Jei ir netikite Šventuoju Raštu ir ką bylojo mūsų Išganytojas Jėzus Kristus, kad su gailestingu pasielgs gailestingai“, „ką žmogus sėja, tą ir pjaus“ – galite netikėti, tačiau sėjimo ir pjūties dėsnis visgi veikia. Juk neveltui jums buvo duota gimti žmogumi – kilniausia asmenybe. Tačiau nuodėmės apakino žmogų ir jis prarado gailestingumą, kurio vaisių laukia pats Kūrėjas.

Turbūt dar niekada nesijautėme taip beviltiškai apleisti, atstumti ir palikti mus visus mylinčios valdžios. „Griūna“ bankai – laikomės, išgalvoti, švelniai veikiantys raminamieji budrumui nuslopinti, pavadinimu krizė, – atlaikom ir jos naštą, stebuklingai atsiranda ir dar stebuklingiau pranyksta įvairūs kiaulių, vištų ir kitokie marai – įveikiam ir juos. Na, bet palikti savo piliečius praktiškai be jokios pagalbos ir dar garsiai apie tai visiems potencialiems smurtautojams ir maniakams pasakyti – tai jau panašu į tragediją. Kalbama apie pagalbos tarnybą 112.

Kai visi džiaugėsi Mokslo metų pradžios švente, Daugėliškio mokyklos bendruomenė neramiai traukė pečiais. Kas vėl? Renovacija. Po mokslo metų pradžios šventės miestelio bažnyčioje, visi susitiko klasėse, aptarė pasikeitimus, o vėliau tėvai, sugrįžę į namus, skambučiais puolė atakuoti seniūnaitį Algį Cicėną. Sunkiai bevaldydamas emocijas, net po penkių mamų skambučių atakos, seniūnaitis vėlų vakarą pats ėmėsi ieškoti pagalbos. Jau kitą rytą drauge keliavome į Daugėliškio vidurinę mokyklą.

Ignalinietė Liudmila Čemakina, gyvenanti Aukštaičių g. 38-ojo namo 203-ajame bute, ne kartą mynė Ignalinos butų ūkio direktoriaus Antano Gylio kabineto slenkstį ar kreipėsi raštu dėl, jos nuomone, per didelės namui valyti priskirtos teritorijos ir atitinkamai per didelio už tai imamo mokesčio. Pasak ponios Liudmilos, direktorius ją ignoravo, nieko neaiškino ir prašomos informacijos neteikė. Tuomet ji kreipėsi į rajono savivaldybės administraciją, Kontrolės ir audito tarnybą, Seimo narį Šarūną Birutį.

Esu grybautojas nuo pirmos klasės. Mano pradinė mokykla Bališkių kaime buvo pamiškėje, tai rugsėjį namo iš jos dažnai grįždavau su pilnu portfeliu grybų, o knygas po pažastimi parsinešdavau. Todėl labai gerai žinau aplinkinius miškus – Jonalaukio, Smėlynės, Mikalinės. Žinojau, po kokiu medžiu kokie grybai dygsta, buvo pažįstamas kiekvienas šių miškų kampelis, raistelis, takas. Buvo… Dabar savo įprastų grybaviečių nebepažįstu. Iškirstos laukymės, krūvos šakų, kelmų. Stovi ir neatpažįsti buvusio miško. Čia ta vieta, ne ta…

Dviejų aukštų aštuonbutyje gyvenantys vidiškiečiai jų namą administruojančiam Ignalinos butų ūkiui jau beveik išmokėjo 26 tūkst. Lt už stogo remontą, o darbininkai, pasirodantys 5 dienas per mėnesį, traukia „per dantį“ gyventojus ir tikina neskubantys dirbti, nes darbdaviai jiems nemoka atlyginimų.Tikrai nepavydėtinoje situacijoje atsidūrė Ignalinos g. 11-uoju numeriu pažymėtame name gyvenančios aštuonios vidiškiečių šeimos.

Daugelį metų tyliai ir ramiai „snaudę“ kazitiškėnai paskutiniu metu tapo visų rajono valdiškų institucijų, rajono gyventojų ir žiniasklaidos dėmesio objektu. Jei anksčiau susibėgdavo tik į vykstančius kultūrinius renginius, kuriuose pasišnekučiavę draugiškai išsiskirstydavo, tai dabar jau reguliariai renkasi gan aktyviuose, net karinguose susitikimuose su žiniasklaida, policija, savivaldybės specialistais. Kas nutiko? Atsivėrė giliai kraujuojanti žaizda, kuri anksčiau, regis, buvo visai nematoma, bet skausminga.

Kazitiškio bibliotekoje šio kaimo bendruomenė susitiko su rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyresniaisiais specialistais Artūru Česlioku ir Vadim Stefanskij, rajono policijos komisariato pareigūnais Aldu Butnoriumi ir Jūrate Pernaviene. Susitikimo tikslas – jaunimo laisvalaikio praleidimo problemos. Į susitikimą atvyko didžioji dalis Kazitiškyje gyvenančio jaunimo ir vyresnieji bendruomenės nariai.

Akivaizdu, kad kelis pastaruosius metus viena aktualiausių rajono žmones varginančių problemų – UAB „Ignalinos vanduo“ net 14-oje gyvenviečių ir kaimų vykdomas nuotekų sistemos įvedimo projektas. Redakcija bent kartą per mėnesį sulaukia skundo tai iš vienos, tai iš kitos vietovės ir jau pateikėme solidų straipsnių ciklą, rašydami apie žmonių problemas, susijusias su minėtu projektu.

Įvažiuoji į Ginučius ir nosis greitai nugriebia verdamos žuvienės ar rūkomos žuvies kvapą. Seilė tik nutįsta pro iš nuostabos pravertą burną ir nejučia jau riedi tų kvapų link. Sekdamas paskui juos, neišvengiamai privažiuosi Gaidelių sodybą. Tai supras ne tik nosis, bet ir akys. Mat ant stiebų plevėsuoja vėliavos su gaidžio atvaizdu. Iš pradžių atrodo, jog vėliavoje įstrigęs erelis plaikstosi, geriau įsižiūri – ogi su skiautere tas paukštis…

Į redakciją atkeliavo senas, kažkada buvęs žalios spalvos mokyklinis sąsiuvinis jau pageltusiais lapais. Net keli lapai prirašyti nors ir padrikų minčių, bet gražiu, aiškiu raštu, bylojančiu apie moters raštingumą. Ponia Angelė iš N. Daugėliškio seniūnijos seno sąsiuvinio lapuose, ieškodama pagalbos, išliejo šį pavasarį užklupusias bėdas.

Kasdieniuose tarpusavio santykiuose vis dažniau pasigendame žmoniškumo, kurį užgožia įstatymai, nepakantumas, pyktis ar abejingumas. Kiekviena istorija turi savo pradžią ir pabaigą, savus herojus. Šios istorijos herojai – benamių šeima, kuri buvo kurį laiką virtusi kankinančia našta visuomenei. Dabar galime kartu pasidžiaugti, kad istorija, kurią redakcija pradėjo narplioti dar balandžio mėnesį, regis, kaip ir dauguma pasakų, baigėsi laimingai.

Į redakciją užsukęs Palūšės gyventojas Bronius Šatkauskas papasakojo, kaip jo noras gyventi geriau pakibo nežinomybės rūke. Ponas Bronius pasakojo: „Palūšėje tiesiami nauji vandentiekio ir nuotekų valymo tinklai. Susipažinę su pirminiu projektu džiaugėmės, kad gyvensime labiau civilizuotai, nes pagaliau turėsime vandenį ir nuotėkas. Jau pasiruošėme ir vamzdžius prisijungti nuo šulinėlio, bet darbai dar pernai rudenį nutrūko.

Geri kaimynai – tai dovana, apie kurią dažnai pamirštama. Tarp jų yra tokių, kurie namuose lieka būtent tuo metu, kai kiti dirba ar išvyksta ilgesniam laikui. Policija negali būti visur, o kaimynas yra netoliese ir, paprastai, nemažai pastebi bei žino, kas vyksta gyvenamojoje aplinkoje. Todėl būtina artimiau susipažinti, pasikalbėti ir taip įgyti pagalbininkų, aptarti saugumo klausimus, pasikeisti telefonų numeriais.

Saulės energijos specialistai ir mokslininkai skaičiuoja, kad naudojant pažangias technologijas Lietuvoje įrengta ir į skirstomąjį tinklą pajungta Saulės energijos jėgainė per 5–7 metus ne tik atsipirks, bet ir duos pelno. Du žinomi mūsų rajono verslininkai – Saulius ir Danas – savo valdose taip pat įrengė modernias, mūsų krašte dar mažai kur naudojamas Saulės energijos jėgaines, kurių pagaminamą elektros energiją pagal sutartį tiekia LESTO.

„Gal galėtų laikraštyje kompetentingas asmuo pakomentuoti, kas bus daroma ir kada su namu vaiduokliu, stovinčiu Aukštaičių gatvės pradžioje“.

Birutė

(Iš laiško redakcijai)

Dvigubi standartai, sukurti mūsų valstybės tarnautojų kabinetuose, grėsmingai veda mus visus į nežinią. Regis, prikurta tiek normų, įstatymų, taisyklių, net valdininkų nebesimato už tų popierių krūvų, o kai realiai žmogus susiduria su problema, pasidaro aišku, kad niekas nebeaišku. Štai tada tų neaiškumų labirintuose klaidžioja ir aiškumų ieško teismai.

Šįkart mūsų kraštą negailestingai padalinsiu pusiau – nuo Ignalinos į Vakarus – tebus vakarinė, su savita gamta ir savitais tarpusavio santykiais bei kultūra, nuo Ignalinos į Rytus ir Šiaurę – tebus rytinė, tam tikra prasme – labai stipriai besiskirianti nuo pirmosios, bet, žinoma, ne mažiau savita. Judviejų niekaip negalima suplakti ir lygiuoti vienoje eilėje. Šįkart keliausime į šiaurę nuo Ignalinos.

Padėdami žmonėms ieškoti išeičių iš vienokių ar kitokių problemų, kartais ir patys žurnalistai patenka į panašias sudėtingas situacijas. Kadangi problema, apie kurią noriu Jums papasakoti, bet kurią akimirką gali pasikartoti ir kiekvieno jūsų aplinkoje, nusprendžiau ją paviešinti, kad žinotumėte, kaip elgtis, kad pasimokytumėte iš kitų klaidų.

Kai žmonės pristinga idėjų, jomis pasirūpina pati gamta. Štai jau kuris laikas į Grybėnų kaimą (Kazitiškio sen.) plūsta ekstremalaus laisvalaikio mėgėjai – alpinistai. Ką ten veikti? Vieni gal tik šiaip pasmalsauti važiuoja, o kiti – praktikuojasi kopti stačiu, maždaug 20 m aukščio, ledo varvekliu, mat per žiemą iš trūkusio vandens bokšto trykštantis vanduo, paspaudus šalčiams, virto neįtikėtino dydžio (sako, didžiausiu Lietuvoje) ledo bokštu.

Šiųmetė žiema įgriso visiems. Žmonėms – dėl nesibaigiančių nepatogumų, gyvūnijai – dėl per storus sniego patalus sunkiai surandamo maisto ir nuolatinio naktinio šalčio. Jautresni gyventojai maisto atliekas neša ant miško gyventojų stalo. Taip darė ir buvęs mokytojas bei medžiotojas, dabar pensininkas kazitiškietis Leonas Bagdonas. Kol vieną vasario dieną malkinėje už tvarto nepamatė netikėtos viešnios iš miško – stirnaitės.