Šįkart mūsų kraštą negailestingai padalinsiu pusiau – nuo Ignalinos į Vakarus – tebus vakarinė, su savita gamta ir savitais tarpusavio santykiais bei kultūra, nuo Ignalinos į Rytus ir Šiaurę – tebus rytinė, tam tikra prasme – labai stipriai besiskirianti nuo pirmosios, bet, žinoma, ne mažiau savita. Judviejų niekaip negalima suplakti ir lygiuoti vienoje eilėje. Šįkart keliausime į šiaurę nuo Ignalinos.

Padėdami žmonėms ieškoti išeičių iš vienokių ar kitokių problemų, kartais ir patys žurnalistai patenka į panašias sudėtingas situacijas. Kadangi problema, apie kurią noriu Jums papasakoti, bet kurią akimirką gali pasikartoti ir kiekvieno jūsų aplinkoje, nusprendžiau ją paviešinti, kad žinotumėte, kaip elgtis, kad pasimokytumėte iš kitų klaidų.

Kai žmonės pristinga idėjų, jomis pasirūpina pati gamta. Štai jau kuris laikas į Grybėnų kaimą (Kazitiškio sen.) plūsta ekstremalaus laisvalaikio mėgėjai – alpinistai. Ką ten veikti? Vieni gal tik šiaip pasmalsauti važiuoja, o kiti – praktikuojasi kopti stačiu, maždaug 20 m aukščio, ledo varvekliu, mat per žiemą iš trūkusio vandens bokšto trykštantis vanduo, paspaudus šalčiams, virto neįtikėtino dydžio (sako, didžiausiu Lietuvoje) ledo bokštu.

Šiųmetė žiema įgriso visiems. Žmonėms – dėl nesibaigiančių nepatogumų, gyvūnijai – dėl per storus sniego patalus sunkiai surandamo maisto ir nuolatinio naktinio šalčio. Jautresni gyventojai maisto atliekas neša ant miško gyventojų stalo. Taip darė ir buvęs mokytojas bei medžiotojas, dabar pensininkas kazitiškietis Leonas Bagdonas. Kol vieną vasario dieną malkinėje už tvarto nepamatė netikėtos viešnios iš miško – stirnaitės.

Mirtis juokiasi iš mūsų kovų su korupcija, „blatu“ ir panašiomis problemomis, nes jai tai neegzistuoja, ji neaplenks nė vieno, iš jos neišsipirksi, nors ir trilijonieriumi būdamas. Žmogus išėjo ir jam tarsi viskas baigėsi, tačiau dėl jo mirties artimiesiems – kalnai rūpesčių, ypač tuomet, kai reikia skrodimą atlikti. Jis daromas Utenoje, bet…

Kartais taip jau nutinka, kad įsivaizduojamas gėris yra visai ne gėris, o pelkė, klampinanti žmogų vis gilyn ir gilyn. Visuomenė šiuo klausimu pasidalinusi į dvi dalis. Vieni – kažkuriuo gyvenimo etapu kartą paragavę ir nebegali sustoti, o kiti iš tolo kratosi ir net su siaubu žiūri į tą gėrį. Kas tas gėris? Ogi visi tie socialine parama vadinami dalykai: pašalpėlės, butukai, kruopytės.

Kai 2009 m. balandį kaunietis Dalius Galminas privatizavo senosios Ignalinos ligoninės pastatą, Pirkimo–pardavimo sutartyje (5.8.1–5.8.5 punktai) buvo įdėta būtina sąlyga – per trejus metus čia pradėti teikti kurortines gydymo paslaugas. Jei ši sąlyga nebus įvykdyta, pirkėjas įsipareigojo rajono savivaldybei sumokėti 4 proc. pastato ir priskirto jam žemės sklypo pirkimo kainos dydžio baudą. Pinigine išraiška tai būtų 60 800 Lt.

Vieną dieną linksniuojam, kitą – jau dėkojam ir giriam, o po savaitės ir vėl linksniuojam. Taip jau buvo, yra ir bus. Padarei gerą darbą – pagirsim, padėkosim, nuskriaudei ką nors –  pirštu pabaksnosim. Pasaulyje turbūt nėra tobulų, neklystančių žmonių, kiekvienas tik siekia tos tobulybės. Nebūna ir absoliučiai gerų, ar absoliučiai blogų. Praėjusią savaitę tik spėjome pasidžiaugti geru Ignalinos kelių tarnybos darbu, o jau penktadienio (vasario 15 d.) popietę užvirto pasipiktinusių skambučių lavina, kaltinančių šios tarnybos valdžią.

Kai supranta žmogelis, kad jį kvailina, jaučiasi šimtąkart blogiau. Nežino – ar pykti, ar atsakyti tuo pačiu, o gal surasti teisybę ir… pateikti ją kvailinančiam ant lėkštutės su visais pagardais? N. Daugėliškis jau senokai pateko tarsi į „Bermudų trikampio zoną“ ir niekaip negali iš jos išsivaduoti. Čia vyksta tokie mistiniai reiškiniai, kad gyvenančiam šiame miestelyje pradeda atrodyti, jog pasaulio pabaiga visai čia pat. Gal ir neatrodytų, jei neturėtų TV, neskaitytų laikraščių, kuriuose rašoma apie Ignalinos kraštą, neišvažiuotų svetur. Nemanykite, kad čia gyvenantys žmonės laukia keptų karvelių ar gulbės pieno. Jie tikisi elementarių paslaugų, kurias turėtų atlikti jų pinigais išlaikoma vietos valdžia.

Geras kaimynas – vertybė. Tik dažnai jo nė nepasirinksi, gauni tokį, kokį aplinkybės nulemia, todėl ir vietinės reikšmės mūšiai tarp kaimynų – ne retenybė. Vienas toks kivirčų pūlinys jau daug metų tvinksta Miško g. Kam papasakoji, kaip čia gyvena ignalinietė Vida Šimonienė, tas tik teprataria „Neduok, Dieve!..“ Ar panašiai…

Prieš porą metų Ignalinoje, Aukštaičių g., viena moteriškė namuose laikė apie 20 kačių. Kaimynai skundėsi iš buto sklindančiais nemaloniais kvapais, tačiau kačių šeimininkė ilgai neįsileido nei seniūno, nei policijos. Tik gudrumu pavyko patekti į tą butą ir problemą išspręsti. Šįkart dar pikantiškesnė istorija – viename dideliame rajono kaime, taip pat daugiabučio bute, dvi jo šeimininkės seserys laikė… apie 40 šunų.

Pastaruoju metu į redakciją kreipėsi ne vienas ignalinietis, prašydamas padėti išsiaiškinti, kodėl staiga, be viešo ir išankstinio įspėjimo ar paaiškinimo, iš Butų ūkio gautos papildomos sąskaitos, kad nuo spalio mėnesio ženkliai, o kai kam dvigubai ir net daugiau, pabrango savivaldybės žinioje esančių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčiai. Pasak gyventojų, Butų ūkyje buvo atsakyta, kad taip atsitiko baigusios kadenciją Vyriausybės iniciatyva. Kokiais kriterijais vadovaujantis buvo padidinti minėti mokesčiai, tiksliausiai gali atsakyti tik savivaldybės atsakingi darbuotojai.

Nors nesu labai dažnas svečias Ignalinos traukinių stotyje, bet beveik kaskart apsilankius tenka pabūti vertėju užsienio turistams, bandantiems komunikuoti su gerbiama kasininke. Prieš kelias dienas net ir man gėda pasidarė, kaip „mandagiai“ kasininkė ignoravo turistų klausimus. Ji anglų kalba buvo paklausta, į kurį peroną atvažiuoja traukinys. Aišku, turistas nesitikėjo būti lengvai suprastas bei gauti sklandų atsakymą jo gimtąja kalba, tad paklausė kaip galėdamas paprasčiau: „Vilnius, peron one or two?“ („Vilnius, peronas pirmas ar antras?“). Klausė ir pakaitomis rodė vieną ir du pirštus. Kasininkė, išpūtusi žandus bei suraukusi antakius, kažką atsakinėjo jam lietuviškai. Net nebandė įsiklausyti, juolab suprasti. Kaip pastebėjau, ši kasininkė net ir tautiečiams nebuvo maloni…

Tai gana paplitusi sena patarlė, kuri neretai pritaikoma perkeltine prasme, kai kalba pakrypsta apie įvairius mūsų kasdienio gyvenimo rūpesčius, kurie atsiranda ne tik buityje, bet ir tarpusavio santykiuose. Ignaliniečiai gerai pamena, kiek tų dūmų buvo pertvarkant miesto centrinę aikštę, tiesiant spalvingus šaligatvius ir prie jų įrengiant automobilių stovėjimo aikšteles. Pagaliau ir rekonstruojant visuomeninės paskirties pastatus.

Ignalinos vartotojų kooperatyvo Mielagėnų parduotuvės pardavėja Irena U. svetimame kromelyje buvo pasijutusi tarsi savame – per trejus darbo metus iššvaistė apie 30 tūkst. litų. Ėmė ne pinigais, o prekėmis, ėmė ir nešėsi namo, už jas nemokėdama. Vėliau atlikta revizija ir tyrėjai nustatys, kad taip dirbta nuo 2009-ųjų spalio 16-osios iki 2012-ųjų kovo 26-osios. Iššvaistymo faktas paaiškėjo, kai kilo įtarimų, jog trūksta pinigų.

Birželio 5 d. numeryje rašėme, kaip garbaus amžiaus dūkštietį Aleksandrą B. „išdūrė“ aukso supirkėjai („Jokios apgaulės, tik rankų miklumas?…“, MI, Nr.42). Perskaitęs skelbimą laikraštyje apie superkamą auksą, žmogus paskambino nurodytu numeriu ir birželio 1 d. geltonojo metalo supirkėjai atvažiavo į Dūkštą, kur ir susitiko su pardavėju. Atvyko trys vyrai, tačiau su dūkštiečiu bendravo tik vienas iš jų, prisistatęs Kavaliausku.

Pernai spalį iš pradžių rašė MI, vėliau „Lietuvos rytas“, rodė televizijos apie kaunietę Odettę Lunaitę, terorizuojančią ignaliniečius nuo 2006-ųjų metų. Ta Kauno „ponia“ gyvena su visiškai neįgaliu 23-ejų sūnumi Jonu Lunia. Minėtais 2006-aisiais ji per pažįstamus įsiprašė laikinai (10 dienų) pagyventi pas Oną Deksnienę. Šiai moteriai prireikė daugiau nei trejų metų ir ne vieno teismo, kol pagaliau atsikratė parazituojančios viešnios. 

„Antradienį apie 19.30 val. su šeima nutarėme apsipirkti. Nuvykus prie didžiosios „Maximos“ Taikos gatvėje, prie pat parduotuvės durų patyrėme šoką: parduotuvės apsaugininkas purškė į veidą dujų balionėliu neįgaliam žmogui su ramentais. Vėjo gūsis dalį dujų atnešė ir iki mūsų, perštėjo akis, graužė gerklę. Išėjus iš parduotuvės, vaizdas dar labiau šokiravo: tas garbaus amžiaus invalidas su ramentais, gavęs dozę dujų, sėdėjo ant važiuojamosios kelio dalies, nes nieko nematė.”

Ši istorija – apie nedidelį techninį autoįvykį, apie kurį nė burnos aušinti nevertėtų, jei ne grandinė nelabai suprantamų vėlesnių įvykių, lydėjusių šią istoriją. Antra vertus, tai ir pamokanti istorija, kad dėl tiesos reikia visada kovoti iki galo. Net tada, kai ta kova vyksta tarp mažo žmogaus ir valdiškos institucijos pareigūnų, šiuo atveju – policijos. Būtent tokių minčių vedinas į redakciją su ryšuliu raštų rankoje užsuko ignalinietis Gintautas Malinauskas. 

Visa, kas gyva šioje planetoje, yra gamtos dalis: ir augalai, ir gyvūnai, ir paukščiai, ir žmonės.  Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūnų ar paukščių? Jis moka kalbėti ir išvystytas labai stiprus godumo bei savanaudiškumo jausmas, kuris lemia kitas jo būdo savybes bei elgesį. Priimtas į Žemę žmogus taip įsijautė, jog sumenkinęs visą kitą gyvybę baigia sunaikinti ir pačią planetą. Pasekmes jaučiame jau visu pajėgumu…

Gerbiamas seniūne Juozai Paukšte, AB LESTO vadovybe Ignalinoje, rajono Aplinkos agentūros darbuotojai, nuolankiai ir pagarbiai beldžiamės į Jūsų širdis ir prašome pagalbos nukritus gandralizdžiui su gandriukais nuo seno elektros stulpo. Prašome skubos ir išimties tvarka vietoj seno lizdo uždėti specialų metalinį pagrindą, ant kurio gandrai per kelias dienas susikrautų naują lizdą ir gal dar galėtumėme išgelbėti ir jauniklius, sukėlus juos į naują lizdą, nes skristi jie dar net nebando.