Geras kaimynas – vertybė. Tik dažnai jo nė nepasirinksi, gauni tokį, kokį aplinkybės nulemia, todėl ir vietinės reikšmės mūšiai tarp kaimynų – ne retenybė. Vienas toks kivirčų pūlinys jau daug metų tvinksta Miško g. Kam papasakoji, kaip čia gyvena ignalinietė Vida Šimonienė, tas tik teprataria „Neduok, Dieve!..“ Ar panašiai…

Prieš porą metų Ignalinoje, Aukštaičių g., viena moteriškė namuose laikė apie 20 kačių. Kaimynai skundėsi iš buto sklindančiais nemaloniais kvapais, tačiau kačių šeimininkė ilgai neįsileido nei seniūno, nei policijos. Tik gudrumu pavyko patekti į tą butą ir problemą išspręsti. Šįkart dar pikantiškesnė istorija – viename dideliame rajono kaime, taip pat daugiabučio bute, dvi jo šeimininkės seserys laikė… apie 40 šunų.

Pastaruoju metu į redakciją kreipėsi ne vienas ignalinietis, prašydamas padėti išsiaiškinti, kodėl staiga, be viešo ir išankstinio įspėjimo ar paaiškinimo, iš Butų ūkio gautos papildomos sąskaitos, kad nuo spalio mėnesio ženkliai, o kai kam dvigubai ir net daugiau, pabrango savivaldybės žinioje esančių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčiai. Pasak gyventojų, Butų ūkyje buvo atsakyta, kad taip atsitiko baigusios kadenciją Vyriausybės iniciatyva. Kokiais kriterijais vadovaujantis buvo padidinti minėti mokesčiai, tiksliausiai gali atsakyti tik savivaldybės atsakingi darbuotojai.

Nors nesu labai dažnas svečias Ignalinos traukinių stotyje, bet beveik kaskart apsilankius tenka pabūti vertėju užsienio turistams, bandantiems komunikuoti su gerbiama kasininke. Prieš kelias dienas net ir man gėda pasidarė, kaip „mandagiai“ kasininkė ignoravo turistų klausimus. Ji anglų kalba buvo paklausta, į kurį peroną atvažiuoja traukinys. Aišku, turistas nesitikėjo būti lengvai suprastas bei gauti sklandų atsakymą jo gimtąja kalba, tad paklausė kaip galėdamas paprasčiau: „Vilnius, peron one or two?“ („Vilnius, peronas pirmas ar antras?“). Klausė ir pakaitomis rodė vieną ir du pirštus. Kasininkė, išpūtusi žandus bei suraukusi antakius, kažką atsakinėjo jam lietuviškai. Net nebandė įsiklausyti, juolab suprasti. Kaip pastebėjau, ši kasininkė net ir tautiečiams nebuvo maloni…

Tai gana paplitusi sena patarlė, kuri neretai pritaikoma perkeltine prasme, kai kalba pakrypsta apie įvairius mūsų kasdienio gyvenimo rūpesčius, kurie atsiranda ne tik buityje, bet ir tarpusavio santykiuose. Ignaliniečiai gerai pamena, kiek tų dūmų buvo pertvarkant miesto centrinę aikštę, tiesiant spalvingus šaligatvius ir prie jų įrengiant automobilių stovėjimo aikšteles. Pagaliau ir rekonstruojant visuomeninės paskirties pastatus.

Ignalinos vartotojų kooperatyvo Mielagėnų parduotuvės pardavėja Irena U. svetimame kromelyje buvo pasijutusi tarsi savame – per trejus darbo metus iššvaistė apie 30 tūkst. litų. Ėmė ne pinigais, o prekėmis, ėmė ir nešėsi namo, už jas nemokėdama. Vėliau atlikta revizija ir tyrėjai nustatys, kad taip dirbta nuo 2009-ųjų spalio 16-osios iki 2012-ųjų kovo 26-osios. Iššvaistymo faktas paaiškėjo, kai kilo įtarimų, jog trūksta pinigų.

Birželio 5 d. numeryje rašėme, kaip garbaus amžiaus dūkštietį Aleksandrą B. „išdūrė“ aukso supirkėjai („Jokios apgaulės, tik rankų miklumas?…“, MI, Nr.42). Perskaitęs skelbimą laikraštyje apie superkamą auksą, žmogus paskambino nurodytu numeriu ir birželio 1 d. geltonojo metalo supirkėjai atvažiavo į Dūkštą, kur ir susitiko su pardavėju. Atvyko trys vyrai, tačiau su dūkštiečiu bendravo tik vienas iš jų, prisistatęs Kavaliausku.

Pernai spalį iš pradžių rašė MI, vėliau „Lietuvos rytas“, rodė televizijos apie kaunietę Odettę Lunaitę, terorizuojančią ignaliniečius nuo 2006-ųjų metų. Ta Kauno „ponia“ gyvena su visiškai neįgaliu 23-ejų sūnumi Jonu Lunia. Minėtais 2006-aisiais ji per pažįstamus įsiprašė laikinai (10 dienų) pagyventi pas Oną Deksnienę. Šiai moteriai prireikė daugiau nei trejų metų ir ne vieno teismo, kol pagaliau atsikratė parazituojančios viešnios. 

„Antradienį apie 19.30 val. su šeima nutarėme apsipirkti. Nuvykus prie didžiosios „Maximos“ Taikos gatvėje, prie pat parduotuvės durų patyrėme šoką: parduotuvės apsaugininkas purškė į veidą dujų balionėliu neįgaliam žmogui su ramentais. Vėjo gūsis dalį dujų atnešė ir iki mūsų, perštėjo akis, graužė gerklę. Išėjus iš parduotuvės, vaizdas dar labiau šokiravo: tas garbaus amžiaus invalidas su ramentais, gavęs dozę dujų, sėdėjo ant važiuojamosios kelio dalies, nes nieko nematė.”

Ši istorija – apie nedidelį techninį autoįvykį, apie kurį nė burnos aušinti nevertėtų, jei ne grandinė nelabai suprantamų vėlesnių įvykių, lydėjusių šią istoriją. Antra vertus, tai ir pamokanti istorija, kad dėl tiesos reikia visada kovoti iki galo. Net tada, kai ta kova vyksta tarp mažo žmogaus ir valdiškos institucijos pareigūnų, šiuo atveju – policijos. Būtent tokių minčių vedinas į redakciją su ryšuliu raštų rankoje užsuko ignalinietis Gintautas Malinauskas. 

Visa, kas gyva šioje planetoje, yra gamtos dalis: ir augalai, ir gyvūnai, ir paukščiai, ir žmonės.  Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūnų ar paukščių? Jis moka kalbėti ir išvystytas labai stiprus godumo bei savanaudiškumo jausmas, kuris lemia kitas jo būdo savybes bei elgesį. Priimtas į Žemę žmogus taip įsijautė, jog sumenkinęs visą kitą gyvybę baigia sunaikinti ir pačią planetą. Pasekmes jaučiame jau visu pajėgumu…

Gerbiamas seniūne Juozai Paukšte, AB LESTO vadovybe Ignalinoje, rajono Aplinkos agentūros darbuotojai, nuolankiai ir pagarbiai beldžiamės į Jūsų širdis ir prašome pagalbos nukritus gandralizdžiui su gandriukais nuo seno elektros stulpo. Prašome skubos ir išimties tvarka vietoj seno lizdo uždėti specialų metalinį pagrindą, ant kurio gandrai per kelias dienas susikrautų naują lizdą ir gal dar galėtumėme išgelbėti ir jauniklius, sukėlus juos į naują lizdą, nes skristi jie dar net nebando.

Į „Mūsų Ignalinos“ laikraščio redakciją užsuko ignalinietė Jūratė Kaukėnienė, gyvenanti Aukštaičių g. 40-ajame name, ir paliko laišką, kuriame išsakoma daug priekaištų Ignalinos šilumos tinklų adresu dėl ženkliai pabrangusio „gyvatuko“ šildymo. Jos teigimu, „gyvatuko“ mokestis yra vienodas visiems gyventojams ir sudaro apie 35 Lt per mėnesį. Bet ji nustebo, kai už gegužę gavo sąskaitą, kurioje šis mokestis šoktelėjęs iki 48,34 lito. 

Kaip per pastaruosius metus išgražėjo mūsų Ignalina, gali patvirtinti ne tik ignaliniečiai, bet ir jų svečiai. Vaikščiojame spalvingais šaligatviais, gėrimės naujai įrengtomis aikštelėmis ir skverais. Intensyviai atnaujinama ir gatvių danga. Naujais ir patraukliais rūbais jau pasipuošė beveik visi visuomeninės paskirties pastatai, o pastaruoju metu seną, neišvaizdų ir šilumai laidų rūbą jau baigia numesti 6 daugiabučiai gyvenamieji namai.

Vaikystėje, menu, laukų akmenys neturėjo jokios piniginės vertės. Prireikus akmenų statyboms, juos žmogus rinkdavo, kur tik rasdavo, nieko klausti nereikėjo, o kaimynas, iš kurio lauko kitas akmenis išrinko, geradariui dar ir buteliuką už gerą darbą ant stalo pastatydavo. Po praūžusios melioracijos valdžia didelius laukų riedulius suvežė į krūvas ir kelis metus sprogdino, o taip susmulkintą skaldą vežė į statybas, naudojo tiesiant kelius. 

Yra daugybė būdų apsaugoti save, artimuosius, kaimynus, turtą, gyventi saugioje aplinkoje. Paprasčiausias sprendimas, žinoma, tiesiog nieko nedaryti: triukšmadariams leisti ir toliau drumsti ramybę, o piktavaliams – duoti galimybes laisvai ir nevaržomai darbuotis. Tačiau ignalinietė Aldona, kuri išdrįso, nepabijojo ir jau šio kovo 28 d. pasiryžo suburti saugią kaimynystę sau ir savo Aukštaičių g. 3-ojo namo gyventojams, galėtų būti puikiausias pavyzdys, jog galime kurti darnią visuomenę, užkirsti kelią nusikalstamai veikai.

Praėjusį šeštadienį Lietuvoje jau penktą kartą vyko tradicinė žaliųjų erdvių, ežerų pakrančių, parkų, miškelių bei miestų ir gyvenviečių švarinimo akcija „Darom 2012“. Rajone po žiemos susikaupusias įvairias šiukšles kiekviena įstaiga ar organizacija, taip pat moksleivija, talkose rinko pasirinktą patogesnę dieną. Talkos prasidėjo jau nuo trečiadienio ir vyko iki šeštadienio. Kaip MI informavo rajono akcijos koordinatorius gimnazistas Elvinas Valėnas, aplinkos švarinimo talkoje dalyvavo daugiau kaip 1000 rajono gyventojų.

Kadaise, karo metais, pranešimuose iš fronto dažnai buvo sakoma – ten ir ten vyko vietinės reikšmės mūšiai. Pritaikius šiuos posakius šiai dienai, kartais galima sakyti – atlikti vietinės reikšmės geri darbai. Būtent toks darbas, tylus ir žinomas tik vietiniams žmonėms, pusę metų buvo daromas prie Linkmenų miestelio prisišliejusiame Dvariškių kaime.

Ši istorija – klasikinė, šiais laikais dažna. Ant dviejų kaimynų žemės sklypų ribos auga medžiai, kurie trukdo tai vienam, tai kitam kaimynui. Yra tvarka, aprašyta Civiliniame kodekse ir atitinkamose taisyklėse, kaip tokiais atvejais reikia elgtis, tačiau, deja, dažniau elgiamasi ne pagal kodeksus, o kaip kam atrodo patogiau. Ir visai neskaniai pakvimpa, kai tuose kodeksuose susipainioja valdžios atstovai, šiuo atveju taip atsitiko policijai…