Tema: Kaip gyvename

Kaip gyvename

Melas vardan tiesos?

Labai nesinori būti statistiniu verkšlentoju, bet kartais aplinkybės susiklosto taip, jog esi priverčiamas elgtis ne pagal savo norus. Ėmė likimas ir nubloškė į Utenos regiono atliekų tvarkymo centrą. Teko į atliekų centrą pristatyti seną, asbesto prisotintą šiferį. O štai čia ir paaiškėjo, kad norėdami būti teisūs, privalome būti nesąžiningi ir meluoti. 

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Kaip renovacija „užtemdė“ Velykų džiaugsmą

Sakyčiau, visai normalu ir net „sveika“, kad toks procesas, kaip renovacija, vieniems asocijuojasi su taupumu, estetika, kokybiškesniu gyvenimu ar net pasididžiavimu, o kitiems – sveikatos praradimu, skolomis, pykčiais ir įtampa. Kažkam pasiseka, o kažkam – kaip visada. Šįkart į renovacijų nesėkmių sūkurį pateko N. Daugėliškio miestelio Mokyklos g. esančio daugiabučio dviejų kraštinių butų savininkai. Dėl to Velykas draugiškai praleido kibirėliais „sėmuodami“ vandenį užlietuose butuose.

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Ar verta pyktis dėl sulaužyto stalo?

Anądien, lankydamasis Palūšėje, užsukau į naująją įstaigą – poilsio kompleksą „Campus viridis“. Klausiu – kaip sekasi? Įstaigos darbuotojas Algimantas Mineikis sako, kad žiemą veiklą pristabdė. Dirba tik pagal užsakymus. Ir kažkaip piktokai numojo ranka. Supratau, kad kažkas negerai su tais užsakymais. Ir tuomet ponas Algimantas papasakojo tokią istoriją.

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Pastato miesto paplūdimyje likimas – miglotas

Neretai ignaliniečiai manęs klausia, kas ir kada bus statinyje, suręstame miesto paplūdimyje. Kaip žinia, jis ten „išdygo“ kaip savotiška kompensacija už dar 2007 m. išardytą buvusį Etnokultūros centro pastatą, kurio vietą užėmė didžioji „Maxima“. Kalbų būta įvairių: tai ten bus restoranas, tai motelis, tai konferencijų salė. Dabar jau galima pasakyti, kad visiškai neaišku, koks to pastato likimas.

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Dėl medžių tvarkymo – aistrų sūkuriai

Tikiu, kad didžioji dalis žmonijos vertina natūralų gamtos grožį, kurio nepalietė žmogaus fantazija ir ranka. Tačiau, norim to ar nenorim, bet mes turime pripažinti, kad esame didžiulės bendruomenės dalis, kurioje gyvena daugybė žmonių, kuriama begalės įstatymų. Tuo pat metu mes suprantame, kad dėl mūsų išskirtinumo ir individualumo dažnai negalima visada dėl visko sutarti ir rasti teisingų sprendimų.

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Tarsi per Klausučių ūlytėlę…

Redakciją pasiekė nerimo kupinas skambutis. Moteris tiesiog stebėjosi ir guodėsi dėl jų daugiabučių, esančių Aukštaičių gatvėje (Nr. 32 ir 34), kiemų, paverstų purvyno klampyne. „Ryte pasnigo. Parėjau iš poliklinikos ir nustėrau – įeiti į laiptinę galiu tik klampodama per purvyną. Tai kodėl V. Šimonis visą vasarą laukė, o subjurus orams ir pasnigus, ėmė rausti panamėje vamzdynus ir, negana to, tą pačią dieną imtasi renovacijos darbų. Ką jie sau galvoja? Tyčiojasi? Žinau, kad nei aš, nei jūs nieko nepakeisime, tačiau bent jau pasiguosti norėčiau“, – kalbėjo skambinusioji.

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Kaip kelininkai kaimų ribomis žongliruoja

Į redakciją užėjęs ignalinietis Kęstutis Gaidelis pasidalijo savo rūpesčiu. Dangus negriūna, tačiau problemiška situacija yra. „Mano tėvų sodyba visais laikais buvo Paringyje, todėl ir mano dokumentuose gimimo vieta nurodyta šiame kaime. Tik peršokus upelį, skiriantį Grigiškę nuo Paringio, stovėjo ir kelio ženklas su kaimo pavadinimu. Bet prieš keleriuss metus, asfaltuojant kelią, po darbų minėtas ženklas atsidūrė ne buvusioje vietoje, o už kelių šimtų metrų toliau Paringio pusėn.

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Dūkšto bendruomenė: tarp ambulatorijos ir klebonijos

Ne vieną popieriaus lapą prirašėme pasakodami apie tai, kokių pasekmių pridaro slapukavimas ir tylėjimas dėl per didelio pasitikėjimo savimi. Viskas, kas susiję su visuomenės interesais, bet daroma kažkaip paslaptingai, sukelia daug klausimų, nerimo, verčia gal net ir klaidingai interpretuoti esamą situaciją. Dar rugsėjo pabaigoje viešėjau Dūkšto miestelyje, o tiksliau, buvau pakviesta apsilankyti miestelio ambulatorijoje ir jos prieigose, tačiau dėl didžiulių ir itin reikšmingų įvykių pirmąją spalio dekadą, šios istorijos „narpliojimą“ buvau palikusi „susigulėti“.

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Kiekviena padaryta niekšybe atimame viltį iš savo rytojaus

Niekaip nesuprantu žmonių, kurie kasa po savimi duobę, bet dėl tos duobės gilumo ir tamsumo kaltina valdžią, Dievą ar net kaimyną ir Mėnulio fazę, bet tik ne save. Nejau taip sudėtinga atsitraukti nuo ėdesio dubenio, stabtelėti vergavus godžiai vartotojiškai savo prigimčiai ir „pakelti akis į dangų“, susivokti kur ir kas esi, įsisąmoninti savo paskirtį ir galimybes šioje planetoje?.. Žinau, kad sunku. Nes lengva tik tai, kas veda į klystkelius ir pražūtį.

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Oficialūs įrašai tvarkingi, sąžinės auditą kiekvienas atliks pats

Tiesa slypi kažkur anapus. Arba, kaip sakė vienas šios istorijos dalyvių, nesirkite ir neturėsite problemų. Tebesekame mūsų rajono medikų, jų pacientų ir savo klystkeliais. Rašėme dviejų žmonių, besijaučiančių nukentėjusiais nuo medikų rankos, pasakojimus. Minėjome ir tai, kad įvesti aiškumo į šias istorijas, idant žmonės gautų kuo tikslesnės informacijos (mat iš esmės ji yra konfidenciali ir mes jos neturime teisės žinoti) ir stengdamiesi bent kokiu būdu apsaugoti kitus nuo panašių istorijų, kreipėmės į rajono savivaldybės administracijos direktorių Vidą Kreivėną. Po itin operatyvaus savivaldybės sudarytos darbo grupės tyrimo, paaiškėjo, gana keistų ir net gluminančių faktų, kurie privertė suklusti ir mus pačius.

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Ignalinos pacientų „odisėja“ tęsiasi

Geras Ignalinos vardas – kiekvieno ignaliniečio garbės reikalas. Normalu, jog tikimės, kad visi už jį ir kovotų, o ne spjaudytų į šulinį, iš kurio ir geriame visi. Tačiau esmė ta, kad mes labai skirtingai suvokiame tą garbę ir kovą už ją. Regis, visai teisinga būtų įsivardinti klaidas, pripažinti jas ir stengtis kiek įmanoma naikint ar mažinti jų pasekmes bei pasistengti jų nebedaryti. Tačiau nemaža dalis garbę suvokia kaip faktų slėpimą ir bandymą kitiems, o paskui ir sau įrodyti, kad viskas yra gerai ir net labai gerai. Tačiau problemos slėpimas tik klampina gilyn, kol galiausiai, nebeišlaikius spaudimo, įvyksta  sprogimas, panašiai kaip  uždegiminį procesą organizme sukėlus pūliniui. O taip… apie negalavimus ir pūlinių pasekmes geriausia žino medikai. Bent jau mes tikimės, kad jie turi tai žinoti.

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Geram mediko vardui provincijoje reikia nedaug

Regis, paskutiniu metu mūsų medikai atsidūrė po padidinamuoju stiklu, nes nė vienas jų atsidūsėjimas neprasprūsta nepastebėtas. Štai ir šįkart skambinusioji moteris verkė ir džiaugsmo, ir skausmo ašaromis. Tai šiek tiek paguodė ir mus, nes jau buvome bepradedą panikuoti dėl nebelikusio žmoniškumo medikų bendruomenėje – nes visi dalydavosi tik skaudžiomis patirtimis. Ponia Stasė Jurgelevičienė atseikėjo ir juodo, ir balto.

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Lietaus išskalauta didžiasaliečio Alberto istorija

Nenustebinsiu nieko teikdama, kad kažką užpylė neregėti vandenys, skęsta sodybos, pasėliai, laukai. Daug sunkiau rasti žmonių, kurie nenukentėjo nuo lietaus, nei tų, kurie nukentėjo. Šiemet „plaukia“ ir tie, kurie net neįsivaizdavo galį „plaukti“. Todėl nė trupučio nenustebino didžiasaliečio Alberto Genio skambutis ir prašymas padėti rasti pagalbos.

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Kaip galima premija virsta papildomu mokesčiu

Vasarą rašėme apie atliekų tvarkymo sistemos naujoves, įsigaliojusias taisykles, priminėme atsakomybes, teises ir pareigas. Visai neseniai sulaukėme ignalinietės ponios Stasės pasakojimo, atskleidžiančio naujų atliekų tvarkymo taisyklių spragas. Manome, jos vertos dėmesio, nes tos spragos žeidžia ir žemina žmogų, kelia nepasitenkinimą, iš kurio išauga priešiškumas. O ar mums reikia priešiškai nusiteikusių žmonių, jei planuojame mūsų miestui siekti turistus viliojančio Meilės miesto statuso?

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Sveikatos priežiūros sistema ir Hipokrato priesaika – nesuderinami dalykai

Nors visa širdimi didžiuojuosi būdama lietuvė ir džiaugiuosi gimusi Lietuvoje, tačiau paskutiniu metu vis neapleidžia mintis, kad gal Afrikoje būtų buvę geriau. O Jūs? Tik pažiūrėkite, kokie svarbūs tame  žemyne gyvenantys žmonės mūsų „seserims ir broliams“. Kokia garbė  rūpintis jais, aukotis dėl jų. Mūsų mažiesiems tautiečiams nuo vaikystės skiepijama meilė  Afrikos vaikams ir mokoma dalytis savo duonos kąsniu  su jais. O štai su Lietuvoje gyvenančiu „kaimiečiu“ gėda net labintis.

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Sodininkų bendrijose – visiška anarchija

Penktadienio vakarą teko garbė dalyvauti sodininkų bendrijos „Šilas“ narių susirinkime. Tokio absurdo seniai nemačiau. Totali anarchija, akivaizdžios patyčios ir visiška nekompetencija. Man jau seniai kirba mintis, kad sodininkų bendrijos Ignalinoje – valstybė valstybėje, kuriai negalioja jokie LR įstatymai. Vienur patys supila ir nukasa bendrojo naudojimo kelius, o pirmininkas net nepažįsta bendrijos narių, dar kitur pirmininkas, pardavęs sodą, seniai nebeturi jokių reikalų su ta bendrija, bet vis tiek tebesąs pirmininkas – tiksliau juo buvo iki mirties.

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Šviesos žiburiai alkoholyje skęstančiuose kaimuose

Nejau dar per mažai suluošintų gyvenimų? Kas turi įvykti, kad žmonės pagaliau suprastų, kur žmoniją nuvedė jos pačios „pasiekimai“? Paskutinėmis savaitėmis klausant TV ir skaitant spaudą kilo mintis, kad didžioji žmonių dauguma yra labai priklausoma nuo alkoholio, nes taip desperatiškai kovoja už kiekvieną jo lašą. Jei žmogus negali atsipalaiduoti, negali mąstyti ir net linksmintis be alkoholio, vadinasi, jis yra marionetė, kurią galima kaip nori valdyti.

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Sauskelnės, televizoriai, unitazai… ir kam gi dar gali rastis vietos kapinėse?

Neseniai ignalinietis Vaidas D. sakė pastebėjęs, kad lietuvaitės itin mėgsta lankytis kapinėse. Tąkart nesureikšminau jo žodžių ir nepasistengiau pasidomėti, ką  konkrečiai jis  norėjo pasakyti, tačiau vėlesni pačios pastebėjimai ir kolektyviniai kitų ignaliniečių prašymai privertė imtis plunksnos (beje, nors tai ir senamadiška, tačiau svarbius dalykus visada stengiuosi  pirmiausia ranka ant lapo užrašyti  – gyvesnės mintys). Kviečiu į ekskursiją po Ignalinos miesto kapines.

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Bendruomenė ieško pagalbos „skęstančiam“ Grikiapelės gyventojui

Ankstyvas, bet neįprastai „vandeningas“ pavasaris privertė sunerimti ne vieną rajono gyventoją. Daugelio žmonių žemės sklypuose, iki šiol nekėlusiuose rūpesčių, atsivėrė gražūs ežerėliai. Regis, net kraštovaizdis pasikeitęs. Deja, bet šis, kaip bet kuris kitas grožis turi savo kainą. Ne tik nyksta žmonių pasėliai, bet ir kitas turtas praranda vertę. Grikiapelės kaimo gyventojo Silvo Blažiūno namų valdoje šiemet susiformavo iki šiol neregėto dydžio ežerėlis, pasiglemžęs ne tik dalį žemės sklypo, bet ir dalį ūkinio, kuriame spėjo peržiemoti telyčaitė, malkines su malkomis, užkabino ir pirtelę. Skaudu, žinoma, Silvui, bet jis ramiai žiūri į susiklosčiusią situaciją ir tiesiog laukia, o štai kaimelio bendruomenė sunerimusi kur kas labiau, nusprendė ieškoti pagalbos kaimynui ir kreipėsi į redakciją, tikėdamasi, kad, galbūt, paviešinus šią bėdą, kas nors ją „nupirks“.

Skaityti toliau »
Kaip gyvename

Ką pasakytų Hipokratas?..

Redakcija vėl gavo pilną nevilties žmonos, praradusios vyrą, laišką, kuriame skundžiamasi dėl gydytojų abejingumo, atliekant savo pareigas. Dėl to, pasak laiško autorės, mirė dar gana jaunas, 56-erių žmogus. Laiškas ne anoniminis, yra vardas, pavardė, telefonas, rengiant laišką, juo bendravome. Tai jau ne pirmas toks laiškas apie kai kuriuos mūsų medikus, kurių pavardės, beje, kartojasi vis tos pačios. Todėl šių gydytojų užtarėjams patariu nesvaidyti žaibų redakcijai (kaip jau buvo anksčiau), esą mes gydytojus šmeižiame. Čia ne redakcijos, čia šeimos, likusios be vyro, tėvo, senelio, šauksmas.

Skaityti toliau »

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje