Žmonija per amžius sugalvojusi įvairiausių mitų ir legendų apie įvarius stebuklus, nematomas ir matomas galias. Kaip antai – meilė daro stebuklus ir pan. Gal ir per drąsiai, ir per įžūliai, bet pasakysiu, kad galingesnio stebukladario už alkoholį – nėra. Nekalbu apie atvejus, kada pats žmogus, klastingai užpultas alkoholio, laiku apsižiūrėjęs stoja į kovą su juo, bet tam būtina sąlyga – reikia būti Žmogumi, ir ne bet kokiu, nes, kaip žinia, alkoholis, kaip toks, vidutinybių nemėgsta – „ima“ arba pačius ypatingiausius (talentingus, kūrybingus, protingus), arba primityviausius, gyvenančius tik labai ribotuose poreikiuose (maistas, poilsis, seksas ir tas pats alkoholis).

Kai prieš dvi savaites gavome skaitytojos prašymą išsiaiškinti, ką bendro turi autobusų stotelėse kabantys maršrutų tvarkaraščiai ir maršrutiniai autobusai – nustebome. Bet kaip sakoma – kuo giliau į mišką, tuo daugiau malkų. Po ilgų istorijų, aiškinimų ir pasiaiškinimų spaudoje bei rajono savivaldybės kabinetuose, supratome, kad UAB Ignalinos autobusų parke – nieko naujo. Ten kokybiškas keleivių pavėžėjimas – dievo valioje.

Kartais žmogui reikia nusileisti iš savo idealizuotų svaičiojimų apie gėrį bei grožį ir tėkštis veidu į realybę, kad aiškiau susivoktum. Mes džiūgaujame gražiais darbeliais, šokame ratelius, renovuojame namus, už nieką vieni kitiems teikiame padėkas, kad jaustumėmės svarbūs patys sau, o čia pat, už mūsų kiemo tvoros, kančiose degraduoja ir miršta žmonės, stipresni smurtauja prieš silpnesnius, išnaudoja juos tiek psichologiškai, tiek seksualiai, tiek fiziškai, galiausiai net žiauriai elgiasi su gyvūnais.

Spalio 21 d. MI numeryje, rubrikoje „Iš įvykių suvestinių…“, išspausdinta žinutė apie mįslingą spalio 15 d. įvykį, kai dėl galvos sužalojimo pradžioje į Visagino, vėliau į Vilniaus universitetinę ligoninę išvežtas 48-erių Ignalinos sen. gyventojas A. J. Spalio 27 d. jis Vilniuje mirė. Ši istorija nesibaigė iki šiol, nes prokurorai vis dar sprendžia, ar pradėti ikiteisminį tyrimą svarbiausiam šios istorijos personažui, 45-erių ignaliniečiui R. K., gyvenančiam Taikos g.

Genealiau ir būti nebegali. UAB „Ignalinos butų ūkis“, tarnaujantis Ignalinos krašto žmonėms ir gaunantis atlyginimus iš mūsų visų sumokėtų mokesčių, težino du atsakymus, bet užtat kokius. Ogi tinkančius visiems gyvenimo atvejams ir „užčiaupiančius“ bet kokias nerimaujančias asmenybes arba, kaip MI sakė pats direktorius Antanas Gylys, tuos, kurie „neturi ką veikti ir rašinėja visokius raštus“.

„Kur daug – ten „kolchozas“, o kur „kolchozas“ – ten tvarkos niekada nebus“, – sako UAB „Ignalinos vanduo“ direktorius Valentas Šimonis. Viešnagė Mikalavo kaime, kaip ir galima buvo numanyti iš susirūpinusio skambinusiojo balso, nieko gero nežadėjo. Išsimaudėme purvyne, prisiuostėme nuotekų, išklausėme skaudžių, neviltimi alsuojančių skundų ir su visu šiuo bagažu aplankėme N. Daugėliškio seniūną Juozą Paukštę, UAB „Ignalinos vanduo“ direktorių V. Šimonį, linkėjimus perdavėme ir UAB „Ignalinos butų ūkis“ vadovui Antanui Gyliui.

Tuojau už Švedriškės, važiuojant link Salako, peršokus sąsmauką tarp Ažvinčio ir Ažvintaičio ežerų, pagal šiuos laikus yra didokas Margavonės kaimas. Tačiau kai rajone yra keliolika kaimų, kuriuose jau nėra nė vieno gyventojo, bet kaimai savo pavadinimų neišsižadėjo, saugo juos kaip tėvų ir protėvių atminimą, gyvas Margavonės vardas atsidūrė ties išnykimo ir užmaršties riba.

Nėra tos dienos, kad mes nebendrautume. Kasdien, regis, turėtume įgyti vis daugiau patirties, bet realybė – kur kas liūdnesnė. Tarp žmonių žiojasi vis didesnė praraja, vis dažniau skundžiamasi dėl nesupratingumo, nesusikalbėjimo, abejingumo… Ar nebus atsitikę taip, kad komunikuojame beprasmiškai, todėl realiai mūsų bendravimas tėra tuščiažodžiavimas ir bet kokios informacijos perdavimas, negalvojant apie pasekmes ir tolimesnius žmonių tarpusavio santykius bei už viso to slypinčias problemas.

Rugsėjo 19 d. numeryje rašėme apie strigailiškietės Zojos Savčenko vargus, ginant savo žemės sklypo vientisumą („Kas atsakys už matininkų klaidas?“, MI, Nr. 71). Nuosavybė į 54 arų sklypą šalia „Barbekiu“ kavinės, nusipirkus sklypą, įteisinta dar 2005 m. sausį, Registrų centre užregistruota 2004 m. lapkritį, tačiau šiemet, pradėjus kaimyninių sklypų kadastrinius matavimus, Z. Savčenko sklypas ėmė tirpti.

Rajoną vėl užplūdo telefoninių sukčių banga. Liūdniausia, kad sukčiai vis dar randa aukų, iš kurių lengvai išvilioja pinigus. Dabar siaučia įvairaus plauko „pareigūnai“, prašantys elektroninės bankininkystės kodų neva reikalingų nusikaltimams išaiškinti. Šią savaitę į redakciją užėjusi ignalinietė pasakojo, kaip sukčiai ją mėgino apgauti. Prisistačiusi Švenčionių r. kriminalinės policijos darbuotoja Malinauskiene, skambinusi moteris apie 40 min. aiškino, kad su jos neva pasu (kurio, beje, nepametė) į jos sąskaitą banke pervedamos didelės, 50 tūkst. Lt sumos, kurios tuojau pat nuimamos.

Ignalinos rajono apylinkės teismo teisėjas Aleksandras Jakubovskis pirmadienio rytą atvertė turbūt Lietuvoje analogų neturinčią bylą. Jos esmė – ieškovė reikalauja grąžinti jai giminaičio testamentu dovanotą žmogų… Rugsėjo 25 d. vyko parengiamasis posėdis. Kadangi tiek ieškovės, tiek atsakovės advokatės Teismo prašė, kad posėdis būtų uždaras, dalyvauti jame MI neleista. Trumpai tragedijos, užgriuvusios vieną mielagėniškių šeimą, esmę, bendruomenės prašymu, pristatysime.

Rugpjūčio 27 d., 14.28 val., gaisras kilo daugiabučiame gyvenamajame name, esančiame Ignalinoje, Geležinkelio g. 30. Atrodytų, kas čia tokio, atsitiko nelaimė ir tiek. Tačiau mus stebina ir liūdina žmonių abejingumas. Iš namo pasirodžius pirmiesiems gaisro dūmams, nieks nepuolė skambinti bendruoju pagalbos telefonu ir pranešti apie nelaimę. Ugniagesiai tik atsitiktinai sužinojo apie šį įvykį, nuskubėję netruko užgesinti namo verandoje įsiplieskusią ugnį.

Nors Vilniaus valdžia jau prieš daugelį metų skelbė, kad žemės reforma Lietuvoje baigta, mūsų rajone ir šiandien jos dar nė galo nematyti. Pasak Žemėtvarkos skyriaus vedėjo Arvydo Bagdono, žemės nuosavybė rajone dar neatstatyta maždaug tūkstančiui žmonių. O dažnai ir nuosavybės dokumentus rankose laikantis žmogus negali būti tikras, kad jo žemės daugiau jau niekas neatims, nepadalins, gabalo neatplėš…

Legendos vaikšto iš lūpų į lūpas apie gulbes, jų ištikimybę. Žmonės, paveikti įvairių aplinkybių, pirmenybę skiria pačioms netikėčiausioms aplinkybėms, išskaičiavimams ir protui, nes klausyti širdies ir pasiduoti jausmams jokiu būdu negalima. Bet žmogus turi unikalią galimybę stebėti gamtą ir, pasislėpęs nuo aplinkybių ir aplinkos, išgyventi tokius pat stiprius jausmus, apie kokius kažkada skaitė knygose. Mūsų rudeniška meilės istorija, paženklinta gulbės, puošusios Paplovinio ežerą, netektimi.

Kuo labiau mes „civilizuotėjame“, tuo labiau nuo mūsų tolsta elementarus žmogiškumas – mūsų prigimtinis gebėjimas mylėti savo artimą, būti šalia ir nesavanaudiškai tiesti pagalbos ranką, nesitikint jokio atlygio. Jo vietą pakeitė godumas, savanaudiškumas ir abejingumas, pagardinti piktdžiugiškumu. Kai žmogų ištinka bėda, regis, normalu, kad visi turėtų net neprašyti suskubti į pagalbą.

Ką gi, mieli Ignalinos krašto patriotai, apmaudu, tačiau reikia pripažinti, kad mes tapome mūsų krašto unikalumo ir tvirtybės išniekinimo liudininkais. Vienos skaitytojos skambutis privertė „pasivaikštinėti“ po Aukštaitijos nacionalinio parką. Pradėjome nuo Ginučių. Šiai temai jau buvo skirti du straipsniai, tačiau kuo giliau į mišką, tuo daugiau malkų. Negana to, sužinojome, kad ir šalia Ginučių esantis Senovinės bitininkystės muziejus iškeliavo į UAB „Meleksas“ katilinę.

Prisiimti atsakomybę ir kasdien akis į akį susitikti su didžiule rizika nėra toks jau paprastas dalykas, ir tikrai ne kiekvienas iš mūsų tam savo noru ryžtųsi. O žmonės, nusprendę ūkininkauti, kone kasdien gyvena lyg ant parako statinės. Jų likimas kasdien priklauso nuo oro, nuo laukinių žvėrių, nuo įvairiausių plintančių baisių ligų, nuo valstybės politikos ir net nuo kaimynų.

Pastaruoju metu situacija šioje istorijoje pasikeitė į gerąją pusę, tad tikintis, kad ji neblogės, pagrindinio istorijos herojaus pavardės neminėsiu. Jo motinos prašymu. Užteks vardo – Tomas. Istorijos tema dažna šiais laikais – smurtas artimoje aplinkoje. Istorijos chronologija pagal policijos įvykių suvestines tokia: 2013 m. gegužės 11 d., apie 20 val., Vidiškėse esančiame bute ir lauke prie namo asmeninio konflikto metu Tomas kaire ranka sudavė du smūgius į veidą savo žmonai.

Gyvename nuostabiame Lietuvos kampelyje, vis dar apsuptame miškų (bent jau toks įspūdis dar yra) ir ežerų, kuriuose teoriškai veisiasi žuvys. Svarbiausia – pasiskelbėme kone kurortu ir laukiame turistų išskėstomis rankomis. Kas laukia, o kam ir pagalvot apie tai baisu. Per vieną savaitę sulaukėme dviejų, nors skirtingas problemas palietusių skambučių, tačiau jungiančių kurortinės Ignalinos temą.

Kiekvienas turime savo gyvenimo filosofiją ir per ją vertiname vienokius ar kitokius įvykius, dalinamės mintimis, nuomonėmis. Kaniūkuose gyvenantis Petras Dručkus – tikrai netradicinio mąstymo žmogus. Šįkart reiktų pabrėžti būtent MĄSTYMO, nes kalbant su žmogumi akivaizdu, jog jis mąsto, o ne šiaip aklai priima arba nepriima vienokią ar kitokią informaciją. Tik štai rūpestis tas, kad mūsų visuomenėje per daug mąstančių ir nelabai reikia, nes reikia paklūstančių ir vykdančių. Priešingu atveju – problemos. Kad ir dėl dingusios ožkos.

Mūsų skaitytoja iš Turistų gatvės kreipėsi į redakciją, nerimaudama dėl neprižiūrimos Turistų gatvės pakelės ir dėl grobuoniškai besiveržiančių Sosnovskio barščių į mūsų kurortinę Ignaliną. Dėl šių augalų daromos žalos žmogaus gyvybei žinių turime į valias, tik tai bėda ta, kad nuo to situacija negerėja: nuodingi augalai plinta pašėlusiu greičiu, o dauguma žemės savininkų į tai žiūri pro pirštus.