Šiandien spausdiname trečiąjį šio ciklo rašinį. Lankomės Baltarusijos kultūros sostinėje Polocke. Iš Breslaujos iki Polocko – apie 120 km. Kažkur pusiaukelėje tiltu pervažiuojame mūsiškę Dysnos upę, kuri už dviejų kilometrų nuo Polocko kelio įteka į Dauguvą, čia vadinamą Vakarų Dvina. Dysnos žiočių deltoje yra įdomus Dysnos miestas, vadinamas mažiausiu Baltarusijos miestu. Jis išsidėstęs Dysnos deltos salose. Jau išvažiuodami namo, Breslaujos valdžiai palikome pageidavimą aplankyti tą Dysnos miestą (kai atvažiuosime kitą kartą).

Silenės–Urbanų pasienio punkte tarp Latvijos ir Baltarusijos užtrukome beveik dvi valandas. Abiejų šalių pasieniečiai ir muitininkai „nepriekabiavo“, tiesiog buvo daug važiuojančių per sieną. Stovi, lauki ir galvoji: kuriems galams į Tverečiaus postą tiek pinigų sudėta, jei vis vien į Breslaują ir Vidžius reikia pro Daugpilį trenktis. Vėlavome, tad Breslaujoje jau laukė ir valdžia, ir viešnagė dar dviejose įstaigose. Pasitikti aukščiausiu lygiu: laukė rajono vykdomojo komiteto pirmininkas (meras) Vladimiras Dranevskis su žmona, rajono tarybos pirmininkė Nina Pučinskaja, kiti vykdomojo komiteto (savivaldybės) atsakingi darbuotojai…

Kai vieną spalio antrosios pusės savaitgalį Ignalinoje bildėjo „Bildučiai“, grupė rajono savivaldybės įstaigų darbuotojų bildėjo Baltarusijos keliais. Sprendžiant iš vizos pase, paskutinį kartą šioje kaimyninėje šalyje lankiausi prieš ketverius metus, 2013 m. vasarą. Į politinį režimą Baltarusijoje žiūriu kartais su šypsena, kartais su nemenka kritinio sarkazmo doze, nes šioje šalyje dar daug kas primena mūsų jau užmirštamą sovietmetį ir, atrodo, vėl važiuodamas nesitiki kuo nors itin nustebti.