Dievų daug, o aš drįstu mąstyti diletantišku proteliu apie dalykus, kurių nesuvokiu, nesuprantu, bet jau per patirtį ir amžių galiu rašyti apie pamatytą, patirtą, išgyventą. Kartą Maroke taksi mus vežė į viešbutį. Vairuotojas, kaip ir visi arabai – plepus, nuoširdus, paslaugus. Tai, kas dabar vyksta Afrikos kraštuose – yra politinių sąlygų rezultatas. Įprastas bendravimas tarp skirtingų tautų, religijų, rasių žmonių yra visai kitas.

Birželio 17 d. rajono savivaldybės atstovai vyko į Baltarusijos Breslaujos miestą dalyvauti tradiciniame tarptautiniame dainų ir šokių festivalyje „Braslavskije zarnicy“. Šiemet festivalis buvo jubiliejinis – vyko 45-ąjį kartą (pirmasis surengtas 1967 m.). Rajonui šventės renginiuose atstovavo savivaldybės tarybos narys Jonas Baltakis bei savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyresn. specialistė Rasa Juodagalvienė.

Nuotaiką kiek suerzino tik ilgos procedūros pasienyje. Vykome per tarptautinį pasienio postą Latvijoje, kelyje Daugpilis–Breslauja (per Tverečių autobusai nepraleidžiami), kuriame ryte sugaišome apie 2,5 valandos, grįžtant – apie 2 val. O krovininių automobilių eilė Baltarusijoje, laukianti galimybės įvažiuoti į Latviją, nutįsusi iki 7 km. Vairuotojai eilėse kartais stovi po kelias paras.

Kovo viduryje Lietuvoje dar buvo sniego, o Maroke – pats augalų žydėjimo įkarštis. Žiedais puikavosi kaktusai, palmės, citrusiniai… Kavinės jau seniai „išlindusios“ į gatves. Prie staliukų – tik vyrai. Sėdi, leidžia laiką, žvilgčioja, kur koks automobilis pravažiuoja, koks praeivis – vietinis ar svetimšalis – praeina šaligatviu. Gatvės triukšmingos ir dulkėtos.