Rugpjūčio 2 d. rašėme apie Ažvinčių kaime gyvenantį medžiotoją, trofėjinių medžioklių organizatorių visuose pasaulio žemynuose Valdą Danilevičių. Pas jį susikaupė tiek trofėjų, kad nutarta steigti

Katės šalia mūsų gyvena jau 10 tūkstančių metų, tačiau iki šiol lieka paslaptingomis būtybėmis. Amžių tėkmėje kačių šeimos atžvilgiu požiūris buvo įvairus. Jos laikytos mistinėmis

Rytas. Dar tik penkios. Einu miško taku Meironų kaimo link. Po kojomis tyliai spragsi sausi pušų spygliai, o padai slidinėja jų paviršiumi, tarsi ledu. Virš

2017 m. lankantis Polocke (Baltarusijoje), vienoje iš aikščių mums buvo parodytas unikalus paminklas… raidei. Mat baltarusių abėcėlės raidė Ў (su paukščiuku) – vienintelė tokia pasaulyje.

Susapnavo kartą Balčius keistą sapną. Atrodo, kad jis numiręs lengva, gražia mirtimi pasiekė Dangų. Eina Dangaus koridoriumi, aplink tokios grožybės tviska, stebuklingi paukščiai gieda. Staiga

Kiek metų! O kaip šiandieną prisimenu tą nuostabią gegužės dieną, tą kelio vingį ties Tavo trobele. Tuo vieškeliu bėgte atbėgdavau į Tavo trobelę, iškaišytą kvepiančių liepų žiedais, džiovintais čiobreliais ir kažkur sienoje įbruktomis verbomis. Tu buvai labai mielų, šiltų bruožų, mažomis, sunkių darbų išvargintomis rankomis, o nepridengta galva šviesdavo balta, gilia senatve.

Žiemą norisi saulėtų dienų ir šilumos. Gerai, jei yra atsargų kojinėse, bankuose, įvairiose socialinėse pakopose… Iš Vilniaus pilnutėliai laineriai suka į Turkiją, Jungtinius Arabų Emyratus, Egiptą, Prancūzijos ar Austrijos Alpes, poilsiautojai kaitinasi kruiziniuose laivuose, nebijo vykti nei į Tailandą ar Tunisą, netgi į Indiją… Lietuva, „skurstančių šalis, gyvenanti žemiau pragyvenimo lygio“…

Prieš gavėnią patikrinom maisto atsargas ir pastebėjom – neturim miltų. Ne bėda. Šalia – „Maxima“. Pamenu, atsiskaičiau banko kortele. Miltus su laisvų vištų kiaušiniais padaviau žmonai, o pats įsitaisiau žiūrėti televizorių. Po to nuėjau kompiuteryje patikrinti elektroninės sąskaitos. Surinkau visus reikiamus rekvizitus ir galva apsisuko. Sąskaita buvo pilna nulių ir tik gale – dvidešimt keturi. Kažkas ne taip, nes, prisimenu, sąskaitoj buvo likę tik dešimt eurų.

Viename mieste, vienoje gatvėje, viename daugiabutyje gyveno moterytė vardu Teklė. Vakaras. Mama ruošia vakarienę, duktė kambaryje rašo kontrolinį. Nepasibeldusi į duris, viesulu įpuola Teklė.

Labai graži Nalšios žemė, bet niekada jos žmonėms nebuvo lengva čia gyventi. Visais laikais ši žemė buvo įvykių sūkuryje, dėl jos nuolat vyko nuožmios kovos. Todėl kiekvienas jos kampelis garsėja sakmėmis ir padavimais iš įvairiausių laikų. Vienoje įdomiausių sakmių pasakojama apie netoli Linkmeno ežero stūksantį paslaptingą įdomios formos kalną, žmonių vadinamą Ladakalniu, nuo kurio atsiveria nuostabūs apylinkių vaizdai. Čia pat, po kojomis, šlama vešlus ąžuolynas, o toliau – vienu žvilgsniu gali aprėpti net šešis: Linkmeno, Asėko, Alksno, Alksnaičio, Ūkojo ir Pakaso ežerus.

Redaktorius duoda užduotį – parašyti ką nors rimto. Kas gi gali būti rimto liepos pabaigoje? Juk šiaip ar taip, nuo liepos pradžios iki rugpjūčio vidurio, be jokių išlygų, gyvenime vyrauja absoliutus štilis… Na, neskaitant nuotykių, lėkštų pajūrio romaniūkščių ir panašiai. Todėl nieko rimto nebus, nebent…

Kiekviename mieste gatvių pavadinimai gali daug papasakoti apie šalies ir tos vietovės istoriją, geografiją, įžymius žmones. O gatvės „kalba“, kad svarbiausia Lietuvos istorinė asmenybė yra Vytautas Didysis, o didžiausia visų laikų rašytoja – Žemaitė. Mėgstamiausi augalai – liepos, labiau už viską lietuviai mėgsta leisti laiką sode, o labiausiai vertinama profesija – statybininkai. Suteikdami gatvėms pavadinimus, nėra originalūs ir ignaliniečiai. Dauguma Ignalinos gatvių vadinamos taip, kaip ir kituose šalies miestuose. 

Vieną gražią vasaros dieną mūsų Švenčionijos klubas gavo kvietimą: atvažiuokite į Reškutėnų kaimą, girdi, geriau susipažinsite su garsiojo mokytojo kraštotyrininko Izidoriaus Kazakevičiaus įkurtu muziejum, su šio seno Rytų Lietuvos kaimo istorija, kultūra ir kt.

Dabar lyg pro miglą prisimenu: skersai gatvę aš ėjau įsižiebus žaliai šviesai. Ir vis dėlto galingas džipas (nespėjau pastebėti nė kokios spalvos) partrenkė mane ir aš jau ligoninėje būčiau galą gavęs, jei ne nuoširdi mane užmušusio turtuolio užuojauta. Atrodo, aš jau derėjausi su šventu Petru dėl įėjimo į Dangų, nes jau buvau beišleidžiąs paskutinį kvapą, kai intuityviai išgirdau nepažįstamojo skubrius žingsnius: nepaisydamas budėjusio gydytojo prieštaravimų, į mano palatą įsiveržęs tas skustagalvis, iš savo asmens sargybinio rankų ištraukęs didelį odinį diplomatą, garsiai atgailaudamas, pareiškė man:

Per rasotas, gėlėmis nusėtas pievas, per suartų dirvų kupreles atskuba rytas. Jį skelbia dar miegančio kaimo gaidžiai, o plaukianti lakštingalos giesmė išdalino šaltinio tyrumą, ežero gaivumą, žalumą žolės atsibudusiems miškams.

Kai tik trimitai paskelbė, kad turgaus aikštėje naujienas skelbs didysis naujosios lietuvių valdžios dignitorius, visi metėme savo prekystalius, kioskelius, pintines su obuoliais, agurkais ir kitomis prekėmis ir sustojome ausis pastatę. O šis pagarsėjęs karalystės vyras, atsistojęs ant pakylos, išsitraukė iš chitono ilgą popierinį vamzdelį, vieną jo galą pamirkė į spalvingą muilinę ir pradėjo mūsų visų pusėn leisti muilo burbulus. Jie, tokie gražūs, kyla aukštai, virš galvų, net virš medžių, pūtėjas šypso mums, o mes – jam.

Mama ir Tėtis – brangiausi mūsų žmonės. Tai jie rūpinasi savo vaikais, jie taria švelnų žodį, jie glosto mažylio galvutę. Gegužės pradžioje visą dėmesį sutelkiame mylimoms Motinoms – joms nešame gėles. O pirmąjį birželio sekmadienį minime Tėvo dieną. Tokia kiekvieno mūsų Pradžios šeimyninė atsvara – Mama atmintyje išlieka kaip namų šilumos dvasia, o Tėtis – tvirtumo ir stiprumo įsikūnijimas.

Balandžio 12 d. minėta Pasaulinė aviacijos ir kosmonautikos diena minima, pagerbiant pirmąjį žmogaus skrydį į kosmosą, kuris įvyko šią dieną, 1961 m. Pirmuoju kosmonautu buvo rusas Jurijus Gagarinas, kvailai žuvęs 1968 m. kovo 27 d. eilinio treniruojamojo skrydžio naikintuvu MIG-15 metu. Po skrydžio jis tapo populiariausiu ne tik SSRS, bet ir pasaulio žmogumi. Kur kas populiaresniu už genseką L. Brežnevą, todėl buvo net sąmokslo teorijų, kad ta naikintuvo avarija buvo neatsitiktinė.

Ignalinos aerodromo įkūrėjas Rimvydas Maciulevičius jau seniai buvo žadėjęs surengti išvyką į Baltijos Aviacijos Akademiją, įsikūrusią Vilniuje, netoli aerouosto.  Joje yra mokomi didelių keleivinių orlaivių BOEING 737 arba AIRBUS 320 profesionalūs pilotai. Tai viena iš aviacijos mokymo lyderių Rytų Europoje, didžiausia Baltijos šalyse. Praėjusią savaitę iš pono Rimvydo išgirdome: „Atvažiuokite šeštadienį, 21 val.“ Laikas nustebino, tačiau vėliau tapo aišku, kodėl būtent taip.

Lapkričio 16-ąją sukako 99-eri metai, kai buvo įsteigtas atkurtosios Lietuvos valstybės paštas. Akcinė bendrovė Lietuvos paštas žengdamas į savo gyvavimo šimtuosius metus dalinasi įdomiais, pašto istoriją gvildenančiais faktais.

Yra sakoma, kad iš kapinių negalima nieko imti, net daiktų, kuriuos aiškiai kažkas pametė. Kuo aiškinamas šis prietaras? Sakoma, kad su daiktu į namus patenka neigiama mirties energija, kuri gali šeimos nariams atnešti ligų ir kitų nelaimių, kiti įsitikinę, kad mirusieji nieko šiaip neatiduoda ir keršys tiems, kas šio tabu nesilaikys. Tikėti tuo ar ne – kiekvienas sprendžia kaip supranta. Bet dažnas bent kartą gyvenime yra girdėjęs įvairių istorijų, susijusių su kapinėmis. Papasakosiu dar vieną, gal prieš dešimtį metų man iš tiesų nutikusią istoriją Tverečiaus krašte.