Lapkričio 16-ąją sukako 99-eri metai, kai buvo įsteigtas atkurtosios Lietuvos valstybės paštas. Akcinė bendrovė Lietuvos paštas žengdamas į savo gyvavimo šimtuosius metus dalinasi įdomiais, pašto istoriją gvildenančiais faktais.

Yra sakoma, kad iš kapinių negalima nieko imti, net daiktų, kuriuos aiškiai kažkas pametė. Kuo aiškinamas šis prietaras? Sakoma, kad su daiktu į namus patenka neigiama mirties energija, kuri gali šeimos nariams atnešti ligų ir kitų nelaimių, kiti įsitikinę, kad mirusieji nieko šiaip neatiduoda ir keršys tiems, kas šio tabu nesilaikys. Tikėti tuo ar ne – kiekvienas sprendžia kaip supranta. Bet dažnas bent kartą gyvenime yra girdėjęs įvairių istorijų, susijusių su kapinėmis. Papasakosiu dar vieną, gal prieš dešimtį metų man iš tiesų nutikusią istoriją Tverečiaus krašte.

Rumunijos šiaurėje ties siena su Vengrija esantis Sapantos miestelis garsėja unikaliomis Linksmosiomis kapinėmis, kuriose įprasta matyti ne verkiančius ir liūdinčius, o besišypsančius lankytojus. Neįprastose Sapantos kapinėse vyrauja linksmos spalvos, o kapus puošia įvairiomis spalvomis išmarginti kryžiai ir šmaikštūs eilėraščiai. Šio miestelio kapinėse, Cimitirul Vesel, jau per 800 ąžuolinių kryžių. Visi jie tarsi meno kūriniai: ant kryžių ryškiais dažais pavaizduotos scenos iš kapuose palaidotų žmonių gyvenimo. 

Tadas Kosciuška gimė 1746 m. Merečovščiznos dvare, Slonymo paviete, Naugarduko vaivadijoje, Lietuvoje (dabar Baltarusija). Anksti mirus tėvui, Tadą kukliai augino motina, kuri leido jį į vienuolių pijorų mokyklą. Ją baigęs, Kosciuška įstojo į kadetų korpusą Varšuvoje. Čia jis buvo vienas geriausių mokinių. Mokyklos direktorius, pastebėjęs nepaprastus jo gabumus, 1769 m. pasiuntė jį į užsienio šalis tęsti mokslų valstybės lėšomis. Karo mokslų mokėsi Kosciuška Vokietijoje, Italijoje, o Prancūzijoje dar ir tapybos.

Pilnatį supa daugybė įvairiausių nusistatymų: per ją žmonės prasčiau miega, jaučiasi dirglesni ir net nusikaltimų bei nelaimingų atsitikimų skaičius šokteli į viršų. Tačiau ar tikrai vien mėnulio fazė gali išprovokuoti daugiau nelaimių kelyje bei sveikatos problemų paūmėjimą? Ko laukti savaitę nuo šeštadienio, kai pradės šviesti pilnatis?  

Išauš gražiausias Joninių šventės rytas. Skubėsime, kaip visada, su ilgesiu, džiugesiu,pagarba ir meile į Jonų ir Janinų šventę. Ar išbraidei basomis kvapnius rasotus žolynus, ar tebeglosto tavo gomurį pirmosios žemuogės skonis? Ar tave dar tebesupa tylios ežero bangos? Vasara mus pasitinka su šypsena ir kiekviena Joninių nakties spindinti žvaigždė vis kitokia, antros tokios pat nėra. O kaip norisi rasti birželio nakties žvaigždę švytinčią pačiame Dangaus krašte ir suprasti ką ji sielai kužda. Nemoku visko žodžiais išsakyti.

Šiuolaikinis gyvenimas ir buitis neįsivaizduojami be taip, atrodo, įprasto vandentiekio ir kanalizacijos namuose. O kada visa tai žmonija sugalvojo, sukūrė, įrengė? Pirmosios žinios apie dirbtinius vandens tiekimo įrenginius siekia net 3 tūkst. metų pr. m. e. Jau tada senajame Egipte, Kinijoje ir Babilone mokėta išsikasti gilius šulinius ir iš jų vandenį pakelti įvairiais suktuvais ir blokais. Seniausias medinis vamzdynas iš bronzos amžiaus (apie 1000 m. pr. m. e.) išlikęs Mauricijaus šaltiniuose.

Ir vėl einu kapinių  takeliu. Rankoje žvakutė ir gėlės, Tau, Tėve… Ateinu pasikalbėti su Tavimi. Paklausykit ir Jūs, kuriuos taip mylėjo gyvieji. Tėve, be Mamos likome penki Tavo rugio grūdeliai (taip mus vadindavai, savo vaikus). Aš labai gerai prisimenu mūsų gimtuosius namus – mažą medinį namelį kaimo pakraštyje. Viską šioje bakūžėje iki smulkmenų prisimenu: ir medinę pertvarėlę, skiriančią didelį kambarį pusiau ir visada baltai išplautas medines grindis, tamsų prieangį su spintele uogienėms ir tris medinius laiptelius, ant kurių dažnai sėdėdavai rūkydamas pypkę, o aš sėdėdavau šalia su sena kate Murze.

Patį seniausią ir sunkiausią meilės laišką archeologai aptiko Irane. Specialistų nuomone, laiško data – 2200 metai pr. m. e. Jaunuolis rašė savo mylimajai ant akmens plytos, sveriančio 16 kilogramų. Tas akmuo ir laikomas pirmuoju meilės laišku.

​Šiaurės Korėja – tarsi nuolatinė filmavimo aikštelė, o žiūrovais čia tampa atvykę keliautojai. Korėjiečiams negalima bendrauti su atvykėliais, gidai yra apmokyti stebėti, kad turistai nefotografuotų netinkamų dalykų – čia net surežisuoti gamtoje iškylaujančių šeimų piknikai, o keliautojams išvažiavus – maistas uždengiamas, kol pasirodys kiti žiūrovai. Stebint tokį spektaklį apima dviprasmiški jausmai, tačiau užsimiršti, kad atostogauji vienoje uždariausių ir pavojingiausių pasaulio valstybių – nevalia.

Ir vėl gegužis su savo žiedų kvapais, su pačia nuostabiausia Motinos diena… Ir vėl, kaip kiekvienais metais, gražią pavasario dieną einu pas Tave rankomis suspaudus širdį. Negaliu nešluostyti ašarų, kai išpyliau ant kapo saujelę žemės, atvežtos iš tėviškės laukų.

Kovo 8-osios dienos proga nutariau žmoną ir uošvienę išsiųsti dviems dienoms į Palangą. Žinoma, jos labai apsidžiaugė, bet mano širdį užgavo toks pasakymas: – Nors tu ir liurbis paskutinis, bet kaip nors išsiversi tas dvi dienas. Kotletų prikepiau, savaitei užteks. Blynų išsikepk, miltai bufete.

Dysnos lyguma!.. per ją nuringuoja ryčiausias Lietuvos vieškelis. Griežlės groja didžiausioje ne tik Aukštaitijoje, bet ir Lietuvoje lankoje, kuri plyti 12 km į ilgį, 4 km į plotį. Etnografiniai kaimai – Galalaukiai, Dysna, Vosiūnai – mena didingą ir dramatišką lietuvybės išsaugojimo praeitį. Čia, pasak šieno grėbėjėlių dainos, seserėlių šienas grėbta, pradalgėliai mušta, visuos papieviuos šaltinėlių lietuviškai šnekėta.

Turbūt dažnam pasitaikė situacija, kai žvilgterėjęs į laikrodį pamatai vienodus skaičius. Tarkim laikrodis rodo 11:11. 01:10, 20:20 ir pan. Būna taip, kad tai kartojasi dažnai, vienodi skaičių deriniai tiesiog persekioja. Ar tai ką nors reiškia, ar tai tik atsitiktinumas? Numerologija – mokslas apie skaičius – sako, kad atsitiktinumų nebūna. Tad ką reiškia vienodi skaičiai laikrodyje?

Vytautas Petruška Anapilin išėjo laiku. Dar prieš Naujuosius. Giminės ir artimieji, kaip ir dera tokiu atveju, užsakė Mišias, rūpestingai pašarvojo, nupirko gėlių ir vainikų, gavo visas reikiamas tokiam atvejui pažymas ir patvirtinimus, kad Vytautas Petruška pabaigė kelionę šioje ašarų pakalnėj.

Po taikos sutarties kartu su Voluine Mindaugas puolė totorius. Už tai atsilygindami, totoriai 1258 m. suruošė didelį žygį į Lietuvą ir nusiaubė jos rytinę dalį. Bet kaip greit jie užplūdo, taip greit ir atsitraukė. Didelių mūšių su jais nebuvo. Ir tas vienintelis jų užplūdimas Lietuvai didelės reikšmės neturėjo. Tik buvo šiek tiek apnaikintas rytinis kraštas. Valstybės sienos dėl to nė kiek nepasikeitė.

Snigo ir apsnigo tuščius laukus, miegančius medžius. Sniegas pravirks tau po kojomis, kai tu eidamas tolyn ilgu ir baltu taku, sutiksi didelį, baltą gruodžio vakarą… Kokia tu galinga miškų ir žemės Močia! Dėkoju, kad sutvėrei sniegą, kad savo galybe ir išmintimi leidai žemei būti baltai, kad leidai iš Dangaus krintantį sniegą, tylų šnarėjimą, nuo kurio pašviesėja naktis…

Dabartinės Ignalinos apylinkėse dar gilioje senovėje gyveno daug ir laimingų žmonių. Miškai ir ežerai buvo didžiausias turtas, kurio užteko visiems. Gyventojai pasižymėjo svetingumu ir pagarba artimiems ir tolimiems svečiams. Gyvenviečių vyresnieji jiems paskirdavo palydovus tolimesnei kelionei. Arti didelių priešų nebuvo. Gyvenimas ėjo laisvu keliu.

– Tu – kalvis?

Balsas už nugaros nuskambėjo taip netikėtai, kad Mykolas net krūptelėjo. Juolab, kad jis negirdėjo nei kaip durys atsidarė, nei kaip į vidų kažkas įėjo.

– O belstis niekas neišmokė? – kiek grubokai atsakė kalvis, pyktelėjęs ant svečio.

Amerikiečių atlikti tyrimai teigia, kad apie 5 proc. darbo ir apie 10 proc. laisvo laiko mes praleidžiame bardamiesi. Amerikos antropologai E. Montagiu, R. Braschas įsitikinę, kad vieni iš pirmųjų žodžių, kuriuos ištarė iš medžio išlipęs pirmykštis žmogus, buvo būtent keiksmai. O psichoanalizės pradininkas austrų neurologas ir psichiatras Zigmundas Froidas (1856–1939) manė, kad pirmas nusikeikęs žmogus pastūmėjo gentainius į naują vystymosi etapą.

Seniausia pasaulio gatve vadinamas kelias, vedantis į piramides, pastatytas daugiau kaip prieš 4600 metų. VIII a. pr. m. e. Babilone jau buvo grįsti keliai. Babiloniečiai taip pat pirmieji pradėjo asfaltuoti gatves. Tačiau vėliau asfaltas buvo užmirštas ir tik 1712 m. Šveicarijoje jis vėl panaudotas statyboje. 1815 m. Džonas Loudonas Makadamas pagamino naują kelio dangą iš dervos ir akmens skaldos – makadamą. Viršutinis sluoksnis būdavo iš dervos arba asfalto. Tokie keliai gerokai pagyvino prekybą. 1822 m. pradėti asfaltuoti keliai.