Prieš gavėnią patikrinom maisto atsargas ir pastebėjom – neturim miltų. Ne bėda. Šalia – „Maxima“. Pamenu, atsiskaičiau banko kortele. Miltus su laisvų vištų kiaušiniais padaviau žmonai, o pats įsitaisiau žiūrėti televizorių. Po to nuėjau kompiuteryje patikrinti elektroninės sąskaitos. Surinkau visus reikiamus rekvizitus ir galva apsisuko. Sąskaita buvo pilna nulių ir tik gale – dvidešimt keturi. Kažkas ne taip, nes, prisimenu, sąskaitoj buvo likę tik dešimt eurų.

Viename mieste, vienoje gatvėje, viename daugiabutyje gyveno moterytė vardu Teklė. Vakaras. Mama ruošia vakarienę, duktė kambaryje rašo kontrolinį. Nepasibeldusi į duris, viesulu įpuola Teklė.

Labai graži Nalšios žemė, bet niekada jos žmonėms nebuvo lengva čia gyventi. Visais laikais ši žemė buvo įvykių sūkuryje, dėl jos nuolat vyko nuožmios kovos. Todėl kiekvienas jos kampelis garsėja sakmėmis ir padavimais iš įvairiausių laikų. Vienoje įdomiausių sakmių pasakojama apie netoli Linkmeno ežero stūksantį paslaptingą įdomios formos kalną, žmonių vadinamą Ladakalniu, nuo kurio atsiveria nuostabūs apylinkių vaizdai. Čia pat, po kojomis, šlama vešlus ąžuolynas, o toliau – vienu žvilgsniu gali aprėpti net šešis: Linkmeno, Asėko, Alksno, Alksnaičio, Ūkojo ir Pakaso ežerus.

Redaktorius duoda užduotį – parašyti ką nors rimto. Kas gi gali būti rimto liepos pabaigoje? Juk šiaip ar taip, nuo liepos pradžios iki rugpjūčio vidurio, be jokių išlygų, gyvenime vyrauja absoliutus štilis… Na, neskaitant nuotykių, lėkštų pajūrio romaniūkščių ir panašiai. Todėl nieko rimto nebus, nebent…

Kiekviename mieste gatvių pavadinimai gali daug papasakoti apie šalies ir tos vietovės istoriją, geografiją, įžymius žmones. O gatvės „kalba“, kad svarbiausia Lietuvos istorinė asmenybė yra Vytautas Didysis, o didžiausia visų laikų rašytoja – Žemaitė. Mėgstamiausi augalai – liepos, labiau už viską lietuviai mėgsta leisti laiką sode, o labiausiai vertinama profesija – statybininkai. Suteikdami gatvėms pavadinimus, nėra originalūs ir ignaliniečiai. Dauguma Ignalinos gatvių vadinamos taip, kaip ir kituose šalies miestuose. 

Vieną gražią vasaros dieną mūsų Švenčionijos klubas gavo kvietimą: atvažiuokite į Reškutėnų kaimą, girdi, geriau susipažinsite su garsiojo mokytojo kraštotyrininko Izidoriaus Kazakevičiaus įkurtu muziejum, su šio seno Rytų Lietuvos kaimo istorija, kultūra ir kt.

Dabar lyg pro miglą prisimenu: skersai gatvę aš ėjau įsižiebus žaliai šviesai. Ir vis dėlto galingas džipas (nespėjau pastebėti nė kokios spalvos) partrenkė mane ir aš jau ligoninėje būčiau galą gavęs, jei ne nuoširdi mane užmušusio turtuolio užuojauta. Atrodo, aš jau derėjausi su šventu Petru dėl įėjimo į Dangų, nes jau buvau beišleidžiąs paskutinį kvapą, kai intuityviai išgirdau nepažįstamojo skubrius žingsnius: nepaisydamas budėjusio gydytojo prieštaravimų, į mano palatą įsiveržęs tas skustagalvis, iš savo asmens sargybinio rankų ištraukęs didelį odinį diplomatą, garsiai atgailaudamas, pareiškė man:

Per rasotas, gėlėmis nusėtas pievas, per suartų dirvų kupreles atskuba rytas. Jį skelbia dar miegančio kaimo gaidžiai, o plaukianti lakštingalos giesmė išdalino šaltinio tyrumą, ežero gaivumą, žalumą žolės atsibudusiems miškams.

Kai tik trimitai paskelbė, kad turgaus aikštėje naujienas skelbs didysis naujosios lietuvių valdžios dignitorius, visi metėme savo prekystalius, kioskelius, pintines su obuoliais, agurkais ir kitomis prekėmis ir sustojome ausis pastatę. O šis pagarsėjęs karalystės vyras, atsistojęs ant pakylos, išsitraukė iš chitono ilgą popierinį vamzdelį, vieną jo galą pamirkė į spalvingą muilinę ir pradėjo mūsų visų pusėn leisti muilo burbulus. Jie, tokie gražūs, kyla aukštai, virš galvų, net virš medžių, pūtėjas šypso mums, o mes – jam.

Mama ir Tėtis – brangiausi mūsų žmonės. Tai jie rūpinasi savo vaikais, jie taria švelnų žodį, jie glosto mažylio galvutę. Gegužės pradžioje visą dėmesį sutelkiame mylimoms Motinoms – joms nešame gėles. O pirmąjį birželio sekmadienį minime Tėvo dieną. Tokia kiekvieno mūsų Pradžios šeimyninė atsvara – Mama atmintyje išlieka kaip namų šilumos dvasia, o Tėtis – tvirtumo ir stiprumo įsikūnijimas.

Balandžio 12 d. minėta Pasaulinė aviacijos ir kosmonautikos diena minima, pagerbiant pirmąjį žmogaus skrydį į kosmosą, kuris įvyko šią dieną, 1961 m. Pirmuoju kosmonautu buvo rusas Jurijus Gagarinas, kvailai žuvęs 1968 m. kovo 27 d. eilinio treniruojamojo skrydžio naikintuvu MIG-15 metu. Po skrydžio jis tapo populiariausiu ne tik SSRS, bet ir pasaulio žmogumi. Kur kas populiaresniu už genseką L. Brežnevą, todėl buvo net sąmokslo teorijų, kad ta naikintuvo avarija buvo neatsitiktinė.

Ignalinos aerodromo įkūrėjas Rimvydas Maciulevičius jau seniai buvo žadėjęs surengti išvyką į Baltijos Aviacijos Akademiją, įsikūrusią Vilniuje, netoli aerouosto.  Joje yra mokomi didelių keleivinių orlaivių BOEING 737 arba AIRBUS 320 profesionalūs pilotai. Tai viena iš aviacijos mokymo lyderių Rytų Europoje, didžiausia Baltijos šalyse. Praėjusią savaitę iš pono Rimvydo išgirdome: „Atvažiuokite šeštadienį, 21 val.“ Laikas nustebino, tačiau vėliau tapo aišku, kodėl būtent taip.

Lapkričio 16-ąją sukako 99-eri metai, kai buvo įsteigtas atkurtosios Lietuvos valstybės paštas. Akcinė bendrovė Lietuvos paštas žengdamas į savo gyvavimo šimtuosius metus dalinasi įdomiais, pašto istoriją gvildenančiais faktais.

Yra sakoma, kad iš kapinių negalima nieko imti, net daiktų, kuriuos aiškiai kažkas pametė. Kuo aiškinamas šis prietaras? Sakoma, kad su daiktu į namus patenka neigiama mirties energija, kuri gali šeimos nariams atnešti ligų ir kitų nelaimių, kiti įsitikinę, kad mirusieji nieko šiaip neatiduoda ir keršys tiems, kas šio tabu nesilaikys. Tikėti tuo ar ne – kiekvienas sprendžia kaip supranta. Bet dažnas bent kartą gyvenime yra girdėjęs įvairių istorijų, susijusių su kapinėmis. Papasakosiu dar vieną, gal prieš dešimtį metų man iš tiesų nutikusią istoriją Tverečiaus krašte.

Rumunijos šiaurėje ties siena su Vengrija esantis Sapantos miestelis garsėja unikaliomis Linksmosiomis kapinėmis, kuriose įprasta matyti ne verkiančius ir liūdinčius, o besišypsančius lankytojus. Neįprastose Sapantos kapinėse vyrauja linksmos spalvos, o kapus puošia įvairiomis spalvomis išmarginti kryžiai ir šmaikštūs eilėraščiai. Šio miestelio kapinėse, Cimitirul Vesel, jau per 800 ąžuolinių kryžių. Visi jie tarsi meno kūriniai: ant kryžių ryškiais dažais pavaizduotos scenos iš kapuose palaidotų žmonių gyvenimo. 

Tadas Kosciuška gimė 1746 m. Merečovščiznos dvare, Slonymo paviete, Naugarduko vaivadijoje, Lietuvoje (dabar Baltarusija). Anksti mirus tėvui, Tadą kukliai augino motina, kuri leido jį į vienuolių pijorų mokyklą. Ją baigęs, Kosciuška įstojo į kadetų korpusą Varšuvoje. Čia jis buvo vienas geriausių mokinių. Mokyklos direktorius, pastebėjęs nepaprastus jo gabumus, 1769 m. pasiuntė jį į užsienio šalis tęsti mokslų valstybės lėšomis. Karo mokslų mokėsi Kosciuška Vokietijoje, Italijoje, o Prancūzijoje dar ir tapybos.

Pilnatį supa daugybė įvairiausių nusistatymų: per ją žmonės prasčiau miega, jaučiasi dirglesni ir net nusikaltimų bei nelaimingų atsitikimų skaičius šokteli į viršų. Tačiau ar tikrai vien mėnulio fazė gali išprovokuoti daugiau nelaimių kelyje bei sveikatos problemų paūmėjimą? Ko laukti savaitę nuo šeštadienio, kai pradės šviesti pilnatis?  

Išauš gražiausias Joninių šventės rytas. Skubėsime, kaip visada, su ilgesiu, džiugesiu,pagarba ir meile į Jonų ir Janinų šventę. Ar išbraidei basomis kvapnius rasotus žolynus, ar tebeglosto tavo gomurį pirmosios žemuogės skonis? Ar tave dar tebesupa tylios ežero bangos? Vasara mus pasitinka su šypsena ir kiekviena Joninių nakties spindinti žvaigždė vis kitokia, antros tokios pat nėra. O kaip norisi rasti birželio nakties žvaigždę švytinčią pačiame Dangaus krašte ir suprasti ką ji sielai kužda. Nemoku visko žodžiais išsakyti.

Šiuolaikinis gyvenimas ir buitis neįsivaizduojami be taip, atrodo, įprasto vandentiekio ir kanalizacijos namuose. O kada visa tai žmonija sugalvojo, sukūrė, įrengė? Pirmosios žinios apie dirbtinius vandens tiekimo įrenginius siekia net 3 tūkst. metų pr. m. e. Jau tada senajame Egipte, Kinijoje ir Babilone mokėta išsikasti gilius šulinius ir iš jų vandenį pakelti įvairiais suktuvais ir blokais. Seniausias medinis vamzdynas iš bronzos amžiaus (apie 1000 m. pr. m. e.) išlikęs Mauricijaus šaltiniuose.

Ir vėl einu kapinių  takeliu. Rankoje žvakutė ir gėlės, Tau, Tėve… Ateinu pasikalbėti su Tavimi. Paklausykit ir Jūs, kuriuos taip mylėjo gyvieji. Tėve, be Mamos likome penki Tavo rugio grūdeliai (taip mus vadindavai, savo vaikus). Aš labai gerai prisimenu mūsų gimtuosius namus – mažą medinį namelį kaimo pakraštyje. Viską šioje bakūžėje iki smulkmenų prisimenu: ir medinę pertvarėlę, skiriančią didelį kambarį pusiau ir visada baltai išplautas medines grindis, tamsų prieangį su spintele uogienėms ir tris medinius laiptelius, ant kurių dažnai sėdėdavai rūkydamas pypkę, o aš sėdėdavau šalia su sena kate Murze.

Patį seniausią ir sunkiausią meilės laišką archeologai aptiko Irane. Specialistų nuomone, laiško data – 2200 metai pr. m. e. Jaunuolis rašė savo mylimajai ant akmens plytos, sveriančio 16 kilogramų. Tas akmuo ir laikomas pirmuoju meilės laišku.