Vytautas Petruška Anapilin išėjo laiku. Dar prieš Naujuosius. Giminės ir artimieji, kaip ir dera tokiu atveju, užsakė Mišias, rūpestingai pašarvojo, nupirko gėlių ir vainikų, gavo visas reikiamas tokiam atvejui pažymas ir patvirtinimus, kad Vytautas Petruška pabaigė kelionę šioje ašarų pakalnėj.

Po taikos sutarties kartu su Voluine Mindaugas puolė totorius. Už tai atsilygindami, totoriai 1258 m. suruošė didelį žygį į Lietuvą ir nusiaubė jos rytinę dalį. Bet kaip greit jie užplūdo, taip greit ir atsitraukė. Didelių mūšių su jais nebuvo. Ir tas vienintelis jų užplūdimas Lietuvai didelės reikšmės neturėjo. Tik buvo šiek tiek apnaikintas rytinis kraštas. Valstybės sienos dėl to nė kiek nepasikeitė.

Snigo ir apsnigo tuščius laukus, miegančius medžius. Sniegas pravirks tau po kojomis, kai tu eidamas tolyn ilgu ir baltu taku, sutiksi didelį, baltą gruodžio vakarą… Kokia tu galinga miškų ir žemės Močia! Dėkoju, kad sutvėrei sniegą, kad savo galybe ir išmintimi leidai žemei būti baltai, kad leidai iš Dangaus krintantį sniegą, tylų šnarėjimą, nuo kurio pašviesėja naktis…

Dabartinės Ignalinos apylinkėse dar gilioje senovėje gyveno daug ir laimingų žmonių. Miškai ir ežerai buvo didžiausias turtas, kurio užteko visiems. Gyventojai pasižymėjo svetingumu ir pagarba artimiems ir tolimiems svečiams. Gyvenviečių vyresnieji jiems paskirdavo palydovus tolimesnei kelionei. Arti didelių priešų nebuvo. Gyvenimas ėjo laisvu keliu.

– Tu – kalvis?

Balsas už nugaros nuskambėjo taip netikėtai, kad Mykolas net krūptelėjo. Juolab, kad jis negirdėjo nei kaip durys atsidarė, nei kaip į vidų kažkas įėjo.

– O belstis niekas neišmokė? – kiek grubokai atsakė kalvis, pyktelėjęs ant svečio.

Amerikiečių atlikti tyrimai teigia, kad apie 5 proc. darbo ir apie 10 proc. laisvo laiko mes praleidžiame bardamiesi. Amerikos antropologai E. Montagiu, R. Braschas įsitikinę, kad vieni iš pirmųjų žodžių, kuriuos ištarė iš medžio išlipęs pirmykštis žmogus, buvo būtent keiksmai. O psichoanalizės pradininkas austrų neurologas ir psichiatras Zigmundas Froidas (1856–1939) manė, kad pirmas nusikeikęs žmogus pastūmėjo gentainius į naują vystymosi etapą.

Seniausia pasaulio gatve vadinamas kelias, vedantis į piramides, pastatytas daugiau kaip prieš 4600 metų. VIII a. pr. m. e. Babilone jau buvo grįsti keliai. Babiloniečiai taip pat pirmieji pradėjo asfaltuoti gatves. Tačiau vėliau asfaltas buvo užmirštas ir tik 1712 m. Šveicarijoje jis vėl panaudotas statyboje. 1815 m. Džonas Loudonas Makadamas pagamino naują kelio dangą iš dervos ir akmens skaldos – makadamą. Viršutinis sluoksnis būdavo iš dervos arba asfalto. Tokie keliai gerokai pagyvino prekybą. 1822 m. pradėti asfaltuoti keliai.

Prieš kokius 5-erius metus šitas žodis man nereiškė absoliučiai nieko. Aš gal net nesuvokiau jo prasmės ir reikšmės. Žinojau, kad toks žodis yra, bet man jis ir buvo tik žodis, tam tikra paradigma, sudėliota iš raidžių. Sąmoningas žmogus nuolat jaučiasi dėkingas. Už ką? Už viską! Pirmiausia, kad gimė šitame laike ir šitoje erdvėje.

Kelių policininkai ne tik žmonės, bet dar ir vyrai. O vyrai gimę jau su tam tikromis nuostatomis moterų, ypač blondinių, atžvilgiu, kaip,tarkime, „visos bobos kvailės“. Aš dažnai naudojuosi šiuo vyrų stereotipu, bandydama išvengti baudų už pažeistas Kelių eismo taisykles.

Gyvename amžiuje, kai nuolat vyksta reikšmingi pokyčiai: technologiniai, organizaciniai, ekologiniai, vyksta finansinės ir politinės krizės. Besikeičiančios aplinkos įtaka akivaizdi. Pasaulyje gyvena įvairaus amžiaus žmonės. Žemėje gyvena skirtingų kartų atstovai. Mokslininkai bando suskirstyti ir pavadinti kartas, nes atskirais laikotarpiais, esant skirtingiems pasiekimams, augo skirtingas vertybes puoselėjančios kartos. Visos kartos kuria savo buitinę kalbą (žargoną).

1982 metai… Lietuva dar nežinojo, kad ji jau turi savo kosmonautą Rimantą Stankevičių, kuris dėl daugelio aplinkybių, deja, taip ir nepakilo į kosmosą. Tų metų vasario 12 d. jam suteikta kosmonauto kvalifikacija. Kosmonautų būryje tam ilgai rengėsi, bet jo skrydis vis buvo atidedamas. 1990 m. rugsėjo 9 d.,  naikintuvu SU-29 aviacijos šventėje Italijoje atlikdamas „mirties kilpą“, jis žuvo. O su juo ir viltis turėti lietuvišką Gagariną.

Oi, kaip smagu būti Europoje! Tik ir girdžiu: „Mūsų ekonomika stabilių stabiliausia“. Paspaudžiu pultelio mygtuką. Ekrane iššoka mamytė. Ji su meile ir su didžiausiu atsidavimu šluosto kūdikio užpakaliuką (toks riebus ir sveikas). Vertėja užsikirsdama mala, kokia laimė stebėti, glamonėti ir uostinėti perstuviuką, juo gėrėtis – ne tik šeimos, bet ir visos tautos palaima.

Advento ir Gavėnios laikotarpiai, Kūčių, Kalėdų ir Velykų stalas neįsivaizduojami be gardžių silkių patiekalų. Prisiminkime, kuo gi naudingos silkės ir ką skanaus iš jų galime pasigaminti. Net iki XV a. silkės buvo laikomos maistu, netinkamu save gerbiantiems žmonėms. Jos buvo nemėgstamos dėl nemalonaus kvapo bei skonio, todėl silkes valgė tik elgetos ir vienuoliai.

Pradžios knygoje pasakojama istorija, kaip pirmieji žmonės Ieva ir Adomas paragavo uždraustojo vaisiaus ir „tada atsivėrė abiejų akys ir jie suprato esą nuogi: juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes“…  Iki šių dienų pri(e)juostė (nes prie kūno buvo tvirtinama juosta), dar kitaip vadinama kvartūgas, prikyštė, šiuršis, žiurstas – seniausia ir svarbi moterų kostiumo dalis.

Jaučiu, ne iš gero, oi, ne iš gero maniškė įsirašė į Moterų partiją. Ir taip jau nei pietų, nei vakarienės žmoniškos. Tik ir tegirdžiu: pasišildyk, pasidaryk pats – nenumirsi. Iš pradžių prieštaravau, o dabar nesiginčiju. Ji pro duris, traukiu ir aš pas Kisielių – kortom sumetam, stiklelį sudaužiam: ir laiką stumiam, ir dūšią palengvinam.

Vasario 29-oji kalendoriuje pasitaiko tik kas ketverius metus, kai metų skaičius dalijasi iš 4 be liekanos (…1988, 1992, 1996, 2000, 2004, 2008, 2012, 2016). Išimtis taikoma paskutiniesiems amžiaus metams, jei jų skaičius dalijasi iš 400 su liekana (pvz., 1700, 1800, 1900). Kodėl prireikė papildomos dienos kalendoriuje ir kas svarbaus pasaulyje šią dieną įvyko?

Po visoms dvasioms privalomų dangaus ritualų Broniaus ir Petro sielos ilsėjosi. Bronius domėjosi nauju elgesio artimoj aplinkoj įstatymu, o Petras šį kartą nutarė apžiūrėti savo kapą naujose miesto kapinėse.

Mano vienas pažįstamas – karštas teniso gerbėjas ir sirgalius, todėl savo mobiliojo telefono skambučio fonu pasirinko amerikietės tenisininkės S. Viljams, kurios yra nepagydomas gerbėjas, žaidime kirčio metu skleidžiamus šūksnius ir atodūsius. Kai suskamba jo telefonas, iš jo sklinda stenantis moteriškas balsas: a-ach, o-och, a-a-aaa, o-o-ooo…

Toks devizas yra susikūrusios asociacijos „ANBO eskadrilė“, kurios organizuoto skrydžio aplink Lietuvą dalyviai orlaiviais praėjusį šeštadienį vienas po kito leidosi Ignalinos aerodrome. Iš viso žygyje dalyvavo 9 lėktuvai ir 14 pilotų, į Ignaliną užsuko penki orlaiviai, kiti tiesiai nuskrido į Biržus, kur tądien vyko konferencija apie asociacijos vykdomą projektą.

Pro mano gimtuosius Rizgūnus vingiuoja vasarą išsenkantis ir tik vietomis daubose sukaupęs vandens atsargas griovys, vietinių vadinamas „Paringio ravu“. Tiesa, pavasariais jis šniokščia, putoja, subėgusius nuo kalnų kalnelių, drumzlinus vandenis plukdydamas į Paringio ežerą. Pradžią šis, vasarą išdžiūstantis upelis, ima Budnykų kaimo laukuose. Tikriausiai tai ir yra Ringės upės ištakos, nors oficialiai žemėlapiuose pažymėta, kad Ringė išteka iš Paringio ežero.

Prietarai, kuriais tiki vairuotojai, gali prajuokinti. Tačiau pažeisti kai kuriuos iš jų drįsta toli gražu ne kiekvienas automobilio savininkas. Prietarai prasideda jau nuo transporto priemonės ar vairuotojo pažymėjimo įsigijimo. Pirmasis prietaras – transporto priemonę būtina „aplaistyti“, antraip ji nevažiuos.