– Tu – kalvis?

Balsas už nugaros nuskambėjo taip netikėtai, kad Mykolas net krūptelėjo. Juolab, kad jis negirdėjo nei kaip durys atsidarė, nei kaip į vidų kažkas įėjo.

– O belstis niekas neišmokė? – kiek grubokai atsakė kalvis, pyktelėjęs ant svečio.

Amerikiečių atlikti tyrimai teigia, kad apie 5 proc. darbo ir apie 10 proc. laisvo laiko mes praleidžiame bardamiesi. Amerikos antropologai E. Montagiu, R. Braschas įsitikinę, kad vieni iš pirmųjų žodžių, kuriuos ištarė iš medžio išlipęs pirmykštis žmogus, buvo būtent keiksmai. O psichoanalizės pradininkas austrų neurologas ir psichiatras Zigmundas Froidas (1856–1939) manė, kad pirmas nusikeikęs žmogus pastūmėjo gentainius į naują vystymosi etapą.

Seniausia pasaulio gatve vadinamas kelias, vedantis į piramides, pastatytas daugiau kaip prieš 4600 metų. VIII a. pr. m. e. Babilone jau buvo grįsti keliai. Babiloniečiai taip pat pirmieji pradėjo asfaltuoti gatves. Tačiau vėliau asfaltas buvo užmirštas ir tik 1712 m. Šveicarijoje jis vėl panaudotas statyboje. 1815 m. Džonas Loudonas Makadamas pagamino naują kelio dangą iš dervos ir akmens skaldos – makadamą. Viršutinis sluoksnis būdavo iš dervos arba asfalto. Tokie keliai gerokai pagyvino prekybą. 1822 m. pradėti asfaltuoti keliai.

Prieš kokius 5-erius metus šitas žodis man nereiškė absoliučiai nieko. Aš gal net nesuvokiau jo prasmės ir reikšmės. Žinojau, kad toks žodis yra, bet man jis ir buvo tik žodis, tam tikra paradigma, sudėliota iš raidžių. Sąmoningas žmogus nuolat jaučiasi dėkingas. Už ką? Už viską! Pirmiausia, kad gimė šitame laike ir šitoje erdvėje.

Kelių policininkai ne tik žmonės, bet dar ir vyrai. O vyrai gimę jau su tam tikromis nuostatomis moterų, ypač blondinių, atžvilgiu, kaip,tarkime, „visos bobos kvailės“. Aš dažnai naudojuosi šiuo vyrų stereotipu, bandydama išvengti baudų už pažeistas Kelių eismo taisykles.

Gyvename amžiuje, kai nuolat vyksta reikšmingi pokyčiai: technologiniai, organizaciniai, ekologiniai, vyksta finansinės ir politinės krizės. Besikeičiančios aplinkos įtaka akivaizdi. Pasaulyje gyvena įvairaus amžiaus žmonės. Žemėje gyvena skirtingų kartų atstovai. Mokslininkai bando suskirstyti ir pavadinti kartas, nes atskirais laikotarpiais, esant skirtingiems pasiekimams, augo skirtingas vertybes puoselėjančios kartos. Visos kartos kuria savo buitinę kalbą (žargoną).

1982 metai… Lietuva dar nežinojo, kad ji jau turi savo kosmonautą Rimantą Stankevičių, kuris dėl daugelio aplinkybių, deja, taip ir nepakilo į kosmosą. Tų metų vasario 12 d. jam suteikta kosmonauto kvalifikacija. Kosmonautų būryje tam ilgai rengėsi, bet jo skrydis vis buvo atidedamas. 1990 m. rugsėjo 9 d.,  naikintuvu SU-29 aviacijos šventėje Italijoje atlikdamas „mirties kilpą“, jis žuvo. O su juo ir viltis turėti lietuvišką Gagariną.

Oi, kaip smagu būti Europoje! Tik ir girdžiu: „Mūsų ekonomika stabilių stabiliausia“. Paspaudžiu pultelio mygtuką. Ekrane iššoka mamytė. Ji su meile ir su didžiausiu atsidavimu šluosto kūdikio užpakaliuką (toks riebus ir sveikas). Vertėja užsikirsdama mala, kokia laimė stebėti, glamonėti ir uostinėti perstuviuką, juo gėrėtis – ne tik šeimos, bet ir visos tautos palaima.

Advento ir Gavėnios laikotarpiai, Kūčių, Kalėdų ir Velykų stalas neįsivaizduojami be gardžių silkių patiekalų. Prisiminkime, kuo gi naudingos silkės ir ką skanaus iš jų galime pasigaminti. Net iki XV a. silkės buvo laikomos maistu, netinkamu save gerbiantiems žmonėms. Jos buvo nemėgstamos dėl nemalonaus kvapo bei skonio, todėl silkes valgė tik elgetos ir vienuoliai.

Pradžios knygoje pasakojama istorija, kaip pirmieji žmonės Ieva ir Adomas paragavo uždraustojo vaisiaus ir „tada atsivėrė abiejų akys ir jie suprato esą nuogi: juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes“…  Iki šių dienų pri(e)juostė (nes prie kūno buvo tvirtinama juosta), dar kitaip vadinama kvartūgas, prikyštė, šiuršis, žiurstas – seniausia ir svarbi moterų kostiumo dalis.

Jaučiu, ne iš gero, oi, ne iš gero maniškė įsirašė į Moterų partiją. Ir taip jau nei pietų, nei vakarienės žmoniškos. Tik ir tegirdžiu: pasišildyk, pasidaryk pats – nenumirsi. Iš pradžių prieštaravau, o dabar nesiginčiju. Ji pro duris, traukiu ir aš pas Kisielių – kortom sumetam, stiklelį sudaužiam: ir laiką stumiam, ir dūšią palengvinam.

Vasario 29-oji kalendoriuje pasitaiko tik kas ketverius metus, kai metų skaičius dalijasi iš 4 be liekanos (…1988, 1992, 1996, 2000, 2004, 2008, 2012, 2016). Išimtis taikoma paskutiniesiems amžiaus metams, jei jų skaičius dalijasi iš 400 su liekana (pvz., 1700, 1800, 1900). Kodėl prireikė papildomos dienos kalendoriuje ir kas svarbaus pasaulyje šią dieną įvyko?

Po visoms dvasioms privalomų dangaus ritualų Broniaus ir Petro sielos ilsėjosi. Bronius domėjosi nauju elgesio artimoj aplinkoj įstatymu, o Petras šį kartą nutarė apžiūrėti savo kapą naujose miesto kapinėse.

Mano vienas pažįstamas – karštas teniso gerbėjas ir sirgalius, todėl savo mobiliojo telefono skambučio fonu pasirinko amerikietės tenisininkės S. Viljams, kurios yra nepagydomas gerbėjas, žaidime kirčio metu skleidžiamus šūksnius ir atodūsius. Kai suskamba jo telefonas, iš jo sklinda stenantis moteriškas balsas: a-ach, o-och, a-a-aaa, o-o-ooo…

Toks devizas yra susikūrusios asociacijos „ANBO eskadrilė“, kurios organizuoto skrydžio aplink Lietuvą dalyviai orlaiviais praėjusį šeštadienį vienas po kito leidosi Ignalinos aerodrome. Iš viso žygyje dalyvavo 9 lėktuvai ir 14 pilotų, į Ignaliną užsuko penki orlaiviai, kiti tiesiai nuskrido į Biržus, kur tądien vyko konferencija apie asociacijos vykdomą projektą.

Pro mano gimtuosius Rizgūnus vingiuoja vasarą išsenkantis ir tik vietomis daubose sukaupęs vandens atsargas griovys, vietinių vadinamas „Paringio ravu“. Tiesa, pavasariais jis šniokščia, putoja, subėgusius nuo kalnų kalnelių, drumzlinus vandenis plukdydamas į Paringio ežerą. Pradžią šis, vasarą išdžiūstantis upelis, ima Budnykų kaimo laukuose. Tikriausiai tai ir yra Ringės upės ištakos, nors oficialiai žemėlapiuose pažymėta, kad Ringė išteka iš Paringio ežero.

Prietarai, kuriais tiki vairuotojai, gali prajuokinti. Tačiau pažeisti kai kuriuos iš jų drįsta toli gražu ne kiekvienas automobilio savininkas. Prietarai prasideda jau nuo transporto priemonės ar vairuotojo pažymėjimo įsigijimo. Pirmasis prietaras – transporto priemonę būtina „aplaistyti“, antraip ji nevažiuos.

Ignalinietis Alfonsas Skripskas kartais paskambina į redakciją ir, užduodamas klausimą, pasiūlo temą. Taip buvo ir šįkart. Paskambino ir klausia: kaip manot, kas sieja Ignalinos rajoną ir Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos 1923 m.? Kol bandėme rasti atsakymą, ponas Alfonsas pats atsakė: tuomet su savo pulku, kuriam vadovavo, Klaipėdą iš prancūzų vadavo Mykolas Kalmantas (Kalmatavičius) iš Mešonių (Mielagėnų sen.). Pasidomėjome šia asmenybe. Informacijos radome nedaug, o ką radome – šiandien spausdiname.

Kiekvienas laikraštis mirga kriminalinėmis naujienomis. Tai kažką apvogė, nuvarė automobilį, sumušė ar dar blogiau – kažką nužudė. O kaip gi buvo „šioje mūsų gyvenimo srityje“, pavyzdžiui, prieš ketvertą ar penketą šimtų metų? Žinoma, tais laikais nebuvo automobilių ir mobiliųjų telefonų, bet kai skaitai Lietuvos Metrikos teismų knygas, atrodo, kad dabar žmonės tiesiog tęsia anų laikų „tradicijas“. O anų laikų dvarų apiplėšimai kartais, atrodo, buvo kaip pramoga.

Ignalinos aerodromo įkūrėjas Rimvydas Maciulevičius su aviacija gyvenimą susiejo 1974 m., tarnaudamas sovietinėje armijoje, mat tarnavo desantinės divizijos parašiutinio sporto rinktinėje Kaune, vėliau – desantinės armijos rinktinėje Riazanėje. Ten įvykdė kandidato į sporto meistrus normatyvus. 1976 m. tapo parašiutinio sporto Pabaltijo pirmenybių oro akrobatikos čempionu.

Kiekvienam sąžinę turinčiam rusui jį būtų baisu skaityti. Taip jau išėjo, kad aš esu tikras doneckietis. Gyvenčiau savo namuose ir dabar, jei saujelei išprotėjusių fanatikų, palaikomų Rusijos, nebūtų atėję į galvą mano gimtajame mieste sukelti karą ir atvežti čia rusų samdinių. Dabar ten košmaras. Jūs apie tai žinote. Apie tai rodo per jūsų televizorius su visomis atstumiančiomis smulkmenomis dieną ir naktį. Tad geriau pakalbėkime apie tai, ko jums neparodys.