Ignalinietis Alfonsas Skripskas kartais paskambina į redakciją ir, užduodamas klausimą, pasiūlo temą. Taip buvo ir šįkart. Paskambino ir klausia: kaip manot, kas sieja Ignalinos rajoną ir Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos 1923 m.? Kol bandėme rasti atsakymą, ponas Alfonsas pats atsakė: tuomet su savo pulku, kuriam vadovavo, Klaipėdą iš prancūzų vadavo Mykolas Kalmantas (Kalmatavičius) iš Mešonių (Mielagėnų sen.). Pasidomėjome šia asmenybe. Informacijos radome nedaug, o ką radome – šiandien spausdiname.

Kiekvienas laikraštis mirga kriminalinėmis naujienomis. Tai kažką apvogė, nuvarė automobilį, sumušė ar dar blogiau – kažką nužudė. O kaip gi buvo „šioje mūsų gyvenimo srityje“, pavyzdžiui, prieš ketvertą ar penketą šimtų metų? Žinoma, tais laikais nebuvo automobilių ir mobiliųjų telefonų, bet kai skaitai Lietuvos Metrikos teismų knygas, atrodo, kad dabar žmonės tiesiog tęsia anų laikų „tradicijas“. O anų laikų dvarų apiplėšimai kartais, atrodo, buvo kaip pramoga.

Ignalinos aerodromo įkūrėjas Rimvydas Maciulevičius su aviacija gyvenimą susiejo 1974 m., tarnaudamas sovietinėje armijoje, mat tarnavo desantinės divizijos parašiutinio sporto rinktinėje Kaune, vėliau – desantinės armijos rinktinėje Riazanėje. Ten įvykdė kandidato į sporto meistrus normatyvus. 1976 m. tapo parašiutinio sporto Pabaltijo pirmenybių oro akrobatikos čempionu.

Kiekvienam sąžinę turinčiam rusui jį būtų baisu skaityti. Taip jau išėjo, kad aš esu tikras doneckietis. Gyvenčiau savo namuose ir dabar, jei saujelei išprotėjusių fanatikų, palaikomų Rusijos, nebūtų atėję į galvą mano gimtajame mieste sukelti karą ir atvežti čia rusų samdinių. Dabar ten košmaras. Jūs apie tai žinote. Apie tai rodo per jūsų televizorius su visomis atstumiančiomis smulkmenomis dieną ir naktį. Tad geriau pakalbėkime apie tai, ko jums neparodys.

Per dešimtmetį tarp visuotinių Lietuvos gyventojų 2001–2011 m. surašymų Utenos regionas prarado per 30 tūkst. gyventojų. Taigi, vien tik iš mūsų krašto dingo Utenos dydžio miestas (arba Visaginas ir Ignalina kartu sudėjus). Žmonių skaičius Utenos regione sumažėjo nuo 185 962 (2001 m.) iki 152 tūkst. (2011 m.). Utenos, Anykščių ir Visagino savivaldybės neteko po 6–7 tūkst. gyventojų, Molėtų, Zarasų ir Ignalinos – po 4–5 tūkst.

Bent kiek besidomintys šiuolaikine muzika žino populiarią rusų popžvaigždę Vitą. Daugumai jo pristatyti nereikia – milijonai gerbėjų visame pasaulyje žavisi unikalaus, labai aukšto balso (falceto) savininko dainomis ir teatrališkais pasirodymais. Vitą drąsiai galima vadinti ir paslaptingiausia rusų žvaigžde – jo biografijoje ir gyvenime nežinomųjų daugiau nei sudėtingoje matematinėje lygtyje. Anksčiau puse lūpų kalbėta apie tai, kad vaikino tėvas – lietuvis, tačiau ilgai tai tebuvo faktais nepagrįstos spėlionės. 

Ankstesniame rašinyje („Lobiai: legendos ir tikrovė“, MI, 2013-03-15 d., Nr.20) rašiau apie legendomis apgaubtus praėjusių amžių lobius, rastus Ignalinos rajone. XVII–XVIII a. karai ir sumaištys paliko daugybę menkaverčių pinigėlių, kurie šen bei ten iškasami audrino lakią amžininkų vaizduotę. XIX amžius, pasiuntęs Lietuvą į carinės Rusijos glėbį, išsiskyrė sąlyginiu stabilumu, kurį sudrumstė nebent Napoleono agresijos ir sukilimų metai.

Buitinės technikos meistras ignalinietis Rimantas ČIRIKAS, prieš perkant šaldytuvą ar šaldiklį, pataria atkreipti dėmesį, kokiose patalpose šis įrenginys stovės visus metus, nes tik nedaugelis modelių tinkami eksploatuoti nešildomose patalpose ir minusinėje temperatūroje. Vėliau dėl minėtų priežasčių sugedusio priesaiso remontas gali kainuoti gana brangiai – kartais net pusę sumokėtos prietaiso kainos.

Teiginys „ruduo – vestuvių metas“ jau senokai praradęs savo prasmę. Dabar vestuvių metas – vasara, o rudenį tik apibendrinami rezultatai. Deja, bet 2013-ieji metai nebuvo tokie populiarūs tuoktuvėms – bent jau mūsų rajone – nes kol kas jų tėra įregistruota 77, na, o iki metų pabaigos geriausiu atveju padaugės vos dešimčia. Apie santuokas kalbamės su rajono Metrikacijos skyriaus vedėja Milda Mačėniene.

Minint Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-metį, Lietuvos kosmoso asociacija liepos 6 d. Ignalinos aerodrome sukvies moksleivius, studentus ir visus besidominčius technologijomis į pirmą kartą Lietuvoje organizuojamą Lietuvos CanSat, raketų ir bepiločių orlaivių konkursą.

Maloniai nustebau „Mūsų Ignalinos“ laikraštyje suradęs rašinį apie Rimšės krašto lobius. Surinkęs nemažą šūsnį istorijų, parašiau jį prieš gerą dešimtmetį, vildamasis, kad prisiminimais pasidalins daugiau skaitytojų. Praėję metai padarė tam tikras korekcijas, kurių paprastu post scriptum nepaaiškinsi. Atsirado daugybė naujos informacijos, radikaliai pasikeitė pats požiūris į lobius ir jų ieškotojus.

Artėjant Vasario 16-ajai, atbunda ir patriotiniai jausmai. Ir nebijai tądien kalbėti apie meilę Tėvynei, būni toks atviras su tais savo jausmais, gal ir kažkiek juokingas… Bet išdidus, kad Lietuva, tokia didinga… Kad gimtosios, senosios mūsų šalies istorijos knyga tokia didelė, kad visos jos perskaityti, tikriausiai, niekada nesugebėsi…

Praėjusių metų pabaigoje ignalinietė Rūta Gaižutytė grįžo iš antrosios ir paskutinės savo misijos Afganistano Goro provincijoje. Kapitonės laipsnį turinti, tačiau, kaip pati juokauja, generole tapti nesvajojanti, šviesiaplaukė mergina neslepia, kad jaučiasi lyg neseniai pradėjusi tarnauti, tačiau  pirmojoje misijoje per ataką žuvęs jos komandos narys, darbas su Goro provincijos gyventojais apvertė Rūtos gyvenimą aukštyn kojom.

2013-ieji – sugriovimo ir kūrimo metai.

Metų pobūdis – taikdarystė.

Šūkis – naudok savo meistriškumą.

Principas – sukurti ateities pamatus.

Prigimtis – naujo bendravimo modelio įgyvendinimo pradžia.

Daug keistenybių, paslapčių ir tragedijų slepia senoji Rimšės krašto žemė. Čia praūžė trijų sukilimų audros, nesuskaičiuojami švedų, rusų, vokiečių, kazokų ir prancūzų pulkai ėjo per žemę plėšdami ir naikindami vietos žmones. Tokių sukrėtimų metu iškildavo grėsmė ne tik gyventojams, bet ir jų turtui. Tais laikais svarbiausiu ir vieninteliu santaupų slėpėju buvo žemė. 

Atsukama sklendė vandens srautui paleisti. Šniokšdama ir putodama srovė krenta ant rato, kuris sunkiai, tarsi tingėdamas ir pasirąžydamas po ilgo miego, krūpteli, pamažu išsijudina ir pajuda. Abiejuose malūno aukštuose atgyja ir visi mechanizmai, kurie girgždėdami ima suktis. Dar akimirka ir malūnas sugaudžia seniai pamirštais, bet maloniais, atmintį kutenančiais garsais.