Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių skyriaus Ignalinos poskyrio vyriausioji specialistė Sigutė BAGDONIENĖ atsako į populiariausius gyventojų klausimus apie pajamų ir turto deklaravimą.
Seime paminėtos kovotojo už Lietuvos laisvę, paskutinio Aukštaitijos partizano savanorio Antano Kraujelio žūties 50-osios metinės. Jis gyvenimą paskyrė kovai su sovietų okupantais, veikė kaip partizanų ryšininkas. Vėliau buvo Vytauto apygardos partizanas, slapyvardžiu Pabaisa, Siaubūnas. Už informaciją apie A. Kraujelį buvo siūlomos premijos, jį likviduoti sutelktos didelės saugumiečių pajėgos.
Vakar ryte pribloškė žinia – pakirstas sunkios ligos, Amžinybėn išėjo Alfredas, kurso draugas, tiesiog draugas, kraštietis. Paskutinį kartą telefonu kalbėjomės prieš porą savaičių. Žinojau jo nelaimę, todėl neskambinau, nelindau į akis, buvom sutarę, kad jis pats paskambins, kai tik galės. Nesutramdomas optimistas, tokiu buvo iki paskutinės minutės. Apie savo ligą, kaip visada apie šį bei tą juokaujant, lyg tarp kitko, prasitarė jau po Naujųjų, po atliktos operacijos.
Kai apie problemą prabyla atitinkamą padėtį visuomenėje užimantis žmogus, akimirksniu problema įgyja mąstą bei svarbą. Kai ta pati problema ištariama mirtingojo lūpomis, ji dažniausiai tyliai blanksta blanksta kol išnyksta beribėje erdvėje. Problema, kurią iškėlė eiliniai mirtingieji iš mūsų rajono, besigydantys Visagino ligoninėje, greičiausiai net nebūtų išgirsta, jei prieš kurį laiką nebūtų drebėjusi visos šalies žiniasklaida dėl labai jau giminingos problemos, kurią tada iškėlė tuometinė Visagino merė Dalia Štraupaitė.
Palūšės kaimo bendruomenėje vėl sujudo tradicinių amatų puoselėtojai. Šįkart rinkosi daugiausia moterys, mat ketino virti muilą. Visas jas krūvon subūrė Ignalinoje gerai žinoma sveikos kosmetikos gerbėja Jūratė Pušinskienė. Chemiją ir biologiją gerai išmananti moteris susirinkusioms pasakojo ne tik apie tai, kaip muilą gaminti, bet ir apie tai, kokius mūsų aplinkoje augančius augalus galima panaudoti, kurie iš jų labiau tinka odai, kurie – plaukams, o kuriuos geriausia užsiplikyti ir vartoti kaip gydomąsias arbatas.
Su Maknevičių pavarde susidūriau, kai tyriau Bėčionių ir Zuikų kaimų istorijas. Nežinau, kaip taisyklingai tariama ši pavardė. Buvo įvairiai vartoma, bet XIX a. jie vadinosi Maknevičiais arba Makmavičiais. XX a. jiems buvo priklijuota Maknių pavardė. Pasiklausius dabartinių kalbininkų, gal ir teisingai padarė. Sakoma, kad galūnės -auskas, -ičius yra slaviškos (koks siaubas, juk jos buvo ir iki patekimo į Rusijos imperiją) ir jas reikia braukti.
Švęskime laisvę ir vertinkime dalykus, kai juos turime, o ne kai jų netenkame. Laisvė visomis prasmėmis yra mūsų stiprybė, mūsų jėga! Suprantu, kad tai tėra skambūs žodžiai. Visą visumą sudaro kasdieniai mūsų darbai, veiksmai, mintys ir net tie patys žodžiai. Juk ir žodis gali ir pagydyti, ir negrįžtamai sužeisti.
Kirkų giminės tikriausiai nebūčiau nagrinėjęs, jei 2000 m. Zuikose nebūčiau susipažinęs su Elena Kirkiene. Labai šneki, daug atsimenanti moteris. Pasakė, kad mes giminės, nes jos senelė buvo Rutkauskaitė. Susidomėjau ir radau įdomių istorijų. Pasirodo, kad Palūšės parapijos Kirkos buvo iš Linkmenų parapijos. Vėliau pastebėjau, kad Linkmenų parapijoje labai daug Kirkų.
Kiekviena valstybė turi keletą simbolių, skiriamųjų ženklų, kurie priklauso tik tai valstybei, ją identifikuoja. Tai vėliava, herbas, himnas, pinigai, pašto ženklai… Valstybė be pašto – ne valstybė, o paštas be pašto ženklo taip pat neįsivaizduojamas. Dar daugiau. Sakoma, kad pašto ženklai – tai valstybės vizitinė kortelė, keliaujanti po visą pasaulį, ir atskleidžianti, kokie žmonės gyvena toje šalyje ir ką jie brangina, kokie įvykiai toje šalyje vyksta.
Su klasės draugu Vytautu Ozarinsku aiškinomės, koks yra giminystės ryšys tarp mūsų šeimų. Pagrindinė versija buvo, kad per Medeišius, nes mokyklos sargas Gabrys Medeišis buvo abiems lyg ir giminė. Laikui bėgant supratau, kad ne mažesnį vaidmenį čia turėjo ir Mačiulių giminė. O aš su ta gimine susietas per močiutę Rozaliją Vaickutę.
Vyriausybė pritarė Žemės ūkio ministerijos parengtam įstatymų pakeitimui, kurių tikslas – nustatyti aiškias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės taikymo ribas bei nuoseklias sankcijas už žiaurų elgesį su gyvūnais, jų kankinimą. Įstatymų pakeitimus turės priimti LR Seimas.
Neseniai Ignalinos viešoji biblioteka surengė susitikimą su Jungtinių Tautų organizacijos UNICEF Lietuvos vykdomąja direktore Jovita Majauskaite ir jos nuolatine pagalbininke aktore Virginija Kochanskyte, šios organizacijos Geros valios ambasadore. Šios dvi viešnios susitikimo dalyviams atskleidė savo veiklos paslaptis. Labiausiai visus sudomino tai, kad šiai tarptautinei organizacijai vadovauja ignalinietė Jovita.
Kovo pabaigoje viešbučiui restoranui „Žuvėdra“ sukaks 10 metų. Visą tą dešimtmetį ji išlieka populiari tiek ignaliniečių, tiek užsienio svečių poilsio vieta. Rudenį ir žiemą įstaigą daugiau lanko vietiniai gyventojai ar lankytojai iš kaimyninių rajonų, o vasarą – turistai, grupės iš tolesnių Lietuvos rajonų ir užsienio, Ignalinoje stovyklaujantys sportininkai.
Kad ir kaip besipriešintume, ankstyvas pavasaris, išjudinęs gamtą, verčia ir mus judėti, imtis naujos veiklos, būtinai kažką keisti. Dažniausiai pirmasis pokyčių žingsnis – apsilankymas kirpykloje. Nebūtinai pokyčiai turėtų būti ekstremalūs, galima pradėti nuo lepinančios kaukės plaukams, pagardinant apsilankymą intelektualiais pokalbiais su kirpėja. Beje, visai atstojančiais pokalbį su psichologu (neturiu nieko prieš šios srities specialistus, bet esu tikra, kad kur kas yra veiksmingesnis ir įdomesnis pokalbis su protingu draugu, nei su bet kokiu psichologu – autor. past.).
Su šia gimine susidūriau tirdamas Medeišių medį. Stasys Medeišis (1789–1863) vedė Liuciją Švedraitę iš Poviliškės. Gimstant vaikams, atsirado nesutapimai. Kai kurie vaikai gimė Liucijai Švedraitei, kiti Liucijai Kovalevskai. Liucija mirė kaip Kovalevska. Kadangi haremų Lietuvoje nebuvo, tai reikia manyti, kad tai tas pats asmuo. Kodėl tos pavardės pynėsi, atsakymo nesuradau.
Kiekviena moteris turi mažų arba nelabai mažų trūkumų. Tinkama parinkti drabužiai gali juos paslėpti ir pabrėžti pranašumus. Trumpas kaklas. Rinkitės drabužius ovalia arba V formos iškirpti. Nesegėkite ilgų ir stambių auskarų, nenešiokite masyvių karolių. Geriau tiktų vidutinio storio grandinėlės ir ilgi, siauri, lengvi vėriniai bei auskarai. Petukų jums nereikia, stenkitės vengti aukštų, stačių apykaklių ir „laivelių“.
Ignalinos autobusų parko teritorijoje jau penkios paros stovi du sunkiasvoriai sunkvežimiai („furos“) su Ukrainos numeriais. Vairuotojai dienoja ir nakvoja automobiliuose. Kiek laiko dar čia stovės – nežino. Baigėsi maisto atsargos, neturi ir pinigų, todėl maistu jiems padeda kai kurie verslininkai. Vienas jų – Romas Puišys.
Juršėnų pavardė pakankamai plačiai paplitusi Ignalinos rajone. Manau, kad jų visų ryšį nustatinės dar ilgai. Rajone jie gyveno pakankamai arti vieni kitų, bet dar yra Švenčionių r. su Juršų (Juršėnų) kaimu. Mus domina Ignalinos Juršėnai. Apie Panižiškę Juršėnus detaliai aprašė Romutis Matkevičius. Pirmieji čia buvo Mykolas Juršėnas ir Marijona Sabaliauskaitė (1716–1786).
Jelinskų pavardė rajone nėra plačiai paplitusi. Dalis jų buvo bajorai, dalis baudžiauninkai. Kaip jau įprasta, sovietmečiu bajorai išnaikinti, liko tik valstiečiai. Pradėsime nuo bajorų Jelinskų. Jie minimi seniausiai. Galimas atvejis, kad kiti Jelinskai yra nusigyvenę bajorai. Juozas Jelinskas (1783–1847) su žmona Uršule Kondalevska seniausiai paminėti dokumentuose Jelinskai. Gyveno daugelyje vietų.
Poliklinikos turbūt vienintelės įstaigos, kuriose lankosi be išimties visi rajono gyventojai. Kažkas dėl ligos, kažkas dėl sveikatos, o kažkas tiesiog privalo tikrintis sveikatą, kad gautų gydytojo leidimą dirbti. Taigi, lankymosi šiose įstaigose, net ir būdamas visiškai sveikas ir laimingas, tikrai neišvengia nė vienas, kaip neišvengia akistatos ir su kaskart įvedamais pasikeitimais, naujovėmis ir itin originaliais sprendimais. Aikčiodama iš nuostabos, tikrai ne gerąja prasme, stebėjosi ir piktinosi skaitytoja Jadvyga.
Už blogį blogumu atseikėjama dešimteriopai, o už gėrį blogumu – šimteriopai. Nieko aš nesupainiojau ir niekur aš nesuklydau. Ta senoji tiesa, kai žemėje dar didžiąja dalimi viešpatavo gėris, jau nuslinkusi į praeitį. Dabar, sakoma, jog pasaulis, deja, atsidūręs ties susinaikinimo slenksčiu ir tik nuo mūsų visų priklauso, į kurią pusę nusvirs svarstyklės. Jei pritrūksime jėgų, kasdien spaudžiami neteisybės, nelaimių, nepriteklių, netekčių, pagundų – t. y. blogio, ir pasiduosime, vargu ar paskui sugebėsime bent jau išlyginti pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio jėgų.
