Vasarą esant geroms eismo sąlygoms dažnai gali atrodyti, kad vienu prisėdimu prie vairo be didelio vargo įmanoma įveikti ne vieną šimtą ar net tūkstantį kilometrų. Gyventojai automobiliu išsiruošia atostogauti tiek į tolimesnius Lietuvos kampelius, tiek į užsienio valstybes, o norėdami sutaupyti daugiau laiko, vairuodami skiria nepakankamai dėmesio poilsiui.
Neseniai maklinėjant po Linkmenų seniūnijos vakarinį pakraštį (lankėmės Jovaraučiškės k.), per lietų užsukome pas Pažiezdryje gyvenančius Ramunę ir Alvydą Čičiurkas. Ramunė daugeliui yra pažįstama, nes jau daug metų Ignalinos turgavietėje prekiauja mėsa, daugiausia kiauliena. Tad buvo tiesiog įdomu – kokią ir iš kur dabar parduoda, nes rajone kiaulių dėl maro jau nebelikę.
Ceikinių seniūnas Rytis Kajėnas ir seniūnijos darbuotojos Rima Kindurienė bei Dalia Trapikienė pasveikino 90-ies metų sulaukusią ceikinietę Marijoną Sinienę. Jubiliatė gimė Švenčionių r.. Keturias klases ji baigė lenkų mokykloje, įsikūrusioje Kačėniškės kaime. Vėliau ėmė dirbti įvairius ūkio darbus Rubelninkų, Ramutiškės, Gaspariškės ir kituose kolūkiuose.
Į antrą kalendorinę pusę persiritusi vasara vis spartesniais tempais juda link rudenio. Itin tai jaučiasi vakarop, kai būna apniukęs dangus ar lynoja. Gražiausias vasaros laikas jau praėjo, kad ir kokie dar bebūtų orai. Visos svarbiausios šventės jau bemaž atšoktos, liko dar tik Oninės, Žolinė ir lauksime rudenio. Kaip ir buvo nuo pavasario pradžios, orai bangavo ir dabar tebebanguoja. Vieną kitą gražią dieną tuoj keičia staigiai krintanti temperatūra.
Manyčiau, kad tik nedaugelis žmonių yra abejingi vorams – vieni juos mėgsta ir net augina, kiti – tiesiog bijo. Arachnofobija, arba vorų baimė, yra viena labiausiai paplitusių baimių. Kodėl bijome netgi nedidelio voro – niekas gerai nežino. Nepaisant to, vorai namuose gali kelti nemalonių pojūčių netgi abejingiesiems. Tačiau jei dažnas nevengs užmušti musės, ranką prieš vorą pakels toli gražu ne kiekvienas (liaudyje vyrauja nuomonė, jog voras į namus laimę atneša). Kaip su jais apsieiti gražiuoju?
Politikai ir aukštus postus užėmę pareigūnai dažnai skanduoja: rūpinamės paprastu žmogumi! Kad tik vėl šis juos išrinktų ir susodintų į geras vietas… Gi iš tikrųjų tas rūpinimasis užsibaigia ties biurokratų kabineto slenksčiu. Tai patyrė ir daug vargo ir gyvenimo išmėginimų ragavusi, bet darbšti moteris iš Dūkšto Marija Bubulienė, Sodų g. 20 nuomojanti socialinį būstą. Taip, iš tiesų, gyvenamuoju namu jį pavadinti sunku: langai kiauri, durys neužsidaro, jų staktos išklibusios, grindys supuvusios, nėra pamatų. Namo viduje pro grindų plyšius savo urvus rausia kurmiai, veisiasi kiti gyviai. Elektros instaliacija dar sovietinė, ji kelia gaisro pavojų.
Prieš penketą dešimtmečių šiame krašte kultūros centru pulsavo aštuonmetė mokykla, kurios suolus trynė nemaža dalis laikraščio skaitytojų. Vėliau veikusi pradinė nunyko, nes jaunų gyventojų Vosiūnų parapijoje mažėjo, aktyvus visuomeninis gyvenimas pasitraukė į šešėlį. Bet kūrėsi naujos šeimos, vėl augo atžalos, gal dėl ir energingos žemaitės Editos Brukštuvienės veiklos žuvininkystės srityje, Dysnos krašte pasiliko jaunos poros, o ir ūkininkavimo gyslelę atgaivino ne vienas.
Prisiminę rašytoją Joną Avyžių, dažnai sakome, kad dabar kaimuose – sodybų tuštėjimo metas. Šį nemalonų nūdienos reiškinį savotiškai kompensuoja atgimusi sena tėvų tradicija – statyti, dažniau – esamus atstatyti, kaimo kryžius. Antradienį rašėme apie Salos bendruomenės šventę Didžiasalyje, kurios metu iškart atstatyti net du kaimo kryžiai, o praėjusį šeštadienį į savo šventę, pavadintą „Po vasaros dangum“, jau rinkosi Kaniūkų kaimo bendruomenė.
Prieš prasidedant „Ežerų sietuvos“ festivaliui, Ignalinoje, šalia Kultūros ir sporto centro, vyko neskelbta festivalio kolektyvų vakaronė, kurioje dalyvavo visi dalyviai, išskyrus gruzinus (šie dar nebuvo atvykę). Čia, tarp daugybės susirinkusių, iš būrio iškart išsiskyrė grupelė visą laiką besišypsančių, viskuo besidominčių ir su akcentu, bet kalbančių lietuviškai, žmonių. Tai Australijos lietuvių folkloro grupė „Pamesta klumpė“.
Ar Jums dažnai tenka matyti nukryžiuotąjį, apverstą žemyn galva? Normaliam žmogui tai neturėtų būti pažįstamas vaizdas. Nebent… Daugėliškio miestelio kapinėse ant centrinio kryžiaus. Pamačius nulaužtomis rankomis (vinys gražiai ištrauktos) nukryžiuotąjį ant kryžiaus ir apverstą aukštyn kojomis, išties nejauku pasidarė.
Po penkerių metų pertraukos Didžiasalyje (Ignalinos sen.) įvyko Salos krašto bendruomenės šventė, sukvietusi, kaip patys sakė, dar neregėtą kraštiečių būrį. Mat šįkart buvo ne tik kaimo šventė, šįkart buvo atstatyti ir pašventinti iškart net du Didžiasalio kryžiai: prie Ignalinos–Švenčionių kelio ties posūkiu į kaimą ir jo viduryje.
VŠĮ „Šlapia nosytė“ įsikūrė 2014 m. pabaigoje. Tai gyvūnų globos organizacija, kurios tikslas ir siekis – gerinti beglobių gyvūnų gyvavimo kokybę. Per trumpą laikotarpį esame pasiekę nedidelių, tačiau gana reikšmingų rezultatų. Esame kastravę ar sterilizavę daugiau nei 20 beglobių kačių, o tai ženklus skaičius, atsižvelgiant į tai, kad viena katė per metus gali atsivesti 10 ir daugiau mažylių.
Popiežius Inocentas IV Lietuvos valdovo Mindaugo pasiuntiniams 1251 m. duotame rašte suteikė Mindaugui karaliaus karūną, tituluodamas jį „Filius specialis Sanctae Romanae Ecclesiae“. Karaliaus karūną Mindaugui uždėjo Livonijos magistras 1253 m. liepos 6 d., Kulmo vyskupui atlikus patepimo apeigas.
Vakar anksti ryte po neilgos, bet sunkios ligos, eidamas 77-uosius metus, iš gyvenimo išėjo rajone žinomas žurnalistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Mamertas Krapauskas. Jis, lyg karys, žurnalistikos arenose kovojo iki paskutinės minutės, liga į patalą paguldė dirbantį, atrodė, dar stiprų ir visur skubantį su redakcijos užduotimis.
Toks devizas yra susikūrusios asociacijos „ANBO eskadrilė“, kurios organizuoto skrydžio aplink Lietuvą dalyviai orlaiviais praėjusį šeštadienį vienas po kito leidosi Ignalinos aerodrome. Iš viso žygyje dalyvavo 9 lėktuvai ir 14 pilotų, į Ignaliną užsuko penki orlaiviai, kiti tiesiai nuskrido į Biržus, kur tądien vyko konferencija apie asociacijos vykdomą projektą.
„Noriu po mirties tapti trąša žemelei, tad jokiu būdu nenoriu būti sudeginta (kremuota)“, – sako senolė. Gražus noras. Kita vertus, pelenai – taip pat trąša ir kur kas naudingesnė. Tik kažin ar senolė yra girdėjusi, kad jos noras – tapti trąša žemelei – yra nerealus. Kodėl? Ogi todėl, kad dėl šiuolaikinio žmogaus kūne susikaupusių sunkiųjų metalų, konservantų ir kitų teršalų, kurie į kūną patenka su maistu, vaistais ir kosmetika, mirusiųjų palaikai nustojo irti.
Pakankamai reta pavardė Lietuvoje ir rajone. Turėjau dėdienę Teresę Rutkauskienę, kuri kepdavo labai skanius pyragus ir visada Petrinėms atnešdavo pyrago, iškepto tokioje formoje, kurią vadino “čudopečka”. Ją prisimindamas ir skiriu šį straipsnį jos anūkei Vielienei. Nesu susitikęs su šia gimine, bet tai labai sena giminė, kuri čia gyveno jau XVII a. Niekada nepasižymėjo gausumu, bet pasižymėjo sėslumu.
Ignalinos jaunimo draugija „Sniego gniūžtė“, vykdydama programą „Karas – ne romantika“, liepos 1 d., 15 val. kviečia į susitikimą diskusiją informacinio karo tema. Susitikimas vyks Ignalinos AE regiono viešųjų paslaugų verslui centro salė (Ateities g. 23).
Be penkių minučių dešimtą ryte šešiasdešimt devynerių Veronikos bute Ligoninės gatvėje suskambo telefonas. Senolė padėjo į šalį mezgamą kojinę ir pakėlė telefono ragelį: – Jūsų anūkas ką tik pateko į eismo įvykį. Dėl jo kaltės sumaitotas brangus automobilis, yra sužeistų. Anūkui gresia ne vieneri metai kalėjimo. Kad bylos nebūtų, reikia pinigų, – greitakalbe pažėrė skambinęs vyras.
Visas bet kurio žmogaus „nuodėmes“ ar paklydimus atperka jo žmogiškumas. Būtent. Jei žmogus yra žmogus, tada įmanoma suprasti, pateisinti, atleisti, ištiesti ranką. Deja, mūsų liūdna patirtis jau net nebekužda, o šaukte šaukia, kad žmonės nyksta. Gyvenantys negrįžtamai degraduoja (dėl alkoholio, tinginystės, pinigų pertekliaus ir persisotinimo gyvenimu), o jų palikuonys – neretai alkoholiu užlietų atsitiktinių orgijų ar net kraujomaišos rezultatas – tiksinčios tautos genofondo bombos.
Paskutinės valandos iki magiško Joninių (Rasų) vidurnakčio – vienas geriausių momentų parsinešti iš laukų, pievų ir miškų sveikatą gerinančių ir tonizuojančių žolynų, kurie rudenį ir žiemą mums labiausia reikalingi. Šaltą, lietingą ir vėjuotą rudenį žmogui labai reikia šilumos ir meilės. Tikrus stebuklus daro šildanti, tonizuojanti ir atpalaiduojanti arbata.
