Lietuvoje pakankamai reta pavardė, bet dažna Ignalinos rajone. Jų tėvonija yra Petriškė ir Strigailiškis. Vėliau atsirado Gaveikėnuose, Ažušilėje, Rimšėnuose, Antazavėje, atskiros šeimos – kitose vietovėse. Apie 1800 m. daugelis jų vadinosi Smigeckiais, po 50 metų vėl liko tik Vaickai. Koks ryšys tarp tų dviejų pavardžių – nenustačiau.
Šiemet sukako 74-eri, kai 1941-ųjų birželio 14-ąją Lietuvoje sovietai įvykdė pirmąjį masinį gyventojų trėmimą. Istorikų duomenimis (įvairiuose šaltiniuose jie skiriasi), iki 1953 m. buvo dar 34 trėmimai, į Sibirą iš viso išvežta daugiau nei 126 tūkst. žmonių.
Prabėgo pusė birželio, kuris nustebino vasariškais orais. Nuo pat ankstyvo pavasario buvome įpratę po vienos kitos gražios dienos laukti ilgesnių subjurusių orų. O šįkart kalendorinės vasaros pradžia pradžiugino tiek žemės gėrybių mylėtojus, tiek tuos, kurie atostogauja, poilsiauja. Prognozės likusiam mėnesiui jau ne tokios malonios. Pradžioje birželio sinoptikai pranašavo gerus orus nuo Joninių. Ko gero bus atvirkščiai. Kaip įprasta, dažniausia Joninės būna lietingos ir vėsokos. Toks scenarijus tikėtinas ir šiųmetėms Joninių šventėms.
Daržuose bene įkyriausia piktžolė yra galincoga arba liaudyje vadinama ,,amerikonka“. Pavasarį jos kaip ir nematyti, bet atėjus vasarai ji taip įsigali, kad tampa dominuojančia rūšimi. Jos tėvynė – Pietų Amerika, į Europą pateko 1796 m. Tuomet atvežta į Londono karališkąjį botanikos sodą, o iš ten paplito po visą žemyną. Ji – artima giminaitė mūsų ramunėlei.
Klaidinga manyti, jog skruzdėlės daugiausia problemų kelia vasaros pabaigoje. Kenkėjų kontrolės ekspertai tikina, jog šie kenkėjai aktyviausi pavasarį, kadangi po žiemos miego nubudusios skruzdėlės darbininkės intensyviai ieško maisto, dažnai įsibraudamos į gyventojų būstus. UAB „Dezinfa“ biologas Liutauras Grigaliūnas dalijasi žiniomis, kaip kovoti su įvairių rūšių skruzdėlėmis.
„Ir vėl apie autobusų parką“, – nusišypsos skaitytojas. Paradoksalu, tačiau kai kurie dalykai gyvenime nesikeičia. Ypač tie, kurie turėtų keistis, nors nuo jų priklauso ne vieno ar dviejų žmonių įgeidžiai, o nemažos rajono gyventojų dalies kasdienis gyvenimas. Kai apie vieną ar kitą problemą prabyla gyventojai – visada palieki dalį problemos galimiems nesusipratimams, bet kai pats atsiduri įvykių sraute – viskas kitaip atrodo, aiškiau.
Birželis – pats nuostabiausias vasaros mėnuo: vis dar ilgėja dienos, visoje gamtoje klega jaunikliai, einame link švento apsivalymo – Joninių laužo ugnies. Lietuvos istorijoje birželis nebuvo linksmybių mėnuo (daugiau gal kruvinasis birželis), ir sovietmečio auklėtos kartos dar ilgai nežinojo tikrųjų tautos istorijos faktų.
Dažna pavardė Lietuvoje. Palūšės parapijoje ji siejama su Pašakarvio kaimu. Tai bajorai ir gyvena iki šių laikų. Seniausias įrašas rodo, kad Jonas Žebrauskas (1739–1789) turėjo 3 sūnus Vincą (1759 m.), Aleksandrą (1762 m.) ir Jurgį (1774 m.), jie gimė palivarke Bakšti, nežinau kur ši vietovė.
Į laikraščio redakciją pagalbos kreipėsi viena Mielagėnų seniūnijos gyventoja (redakcijai pavardė žinoma). Moteris piktinosi Bernotų kaime gyvenančio ūkininko elgesiu, kuris jos psichinę negalią turinčiam 25-erių metų sūnui, kartais talkinančiam lauko darbuose, moka vien tik cigarečių pakeliais arba alaus buteliais. Dėl įgimtos ligos jaunuoliui draudžiama naudoti alkoholinius gėrimus, bet kas mamos klauso…
Kai „kolega“ (MI bendradarbis, rengiantis priedą „Sodyba“) Pranas Zubrickas kūrybinį MI kolektyvą pakvietė į sraigių lenktynes, pamaniau sau: „keistas pokštas“, ir… mintyse numojau ranka. Kolega neatlyžo, entuziastingai pasakodamas apie smagią pramogą, apie linksmą draugiją ir liksiančius neišdildomus įspūdžius… Ką gi – aš „pasirašiau“!
Paskutinis straipsnis apie Zuikas išspausdintas neatsitiktinai. Manyčiau, kad iš dabartinių Zuikų gyventojų Zabulevičiai yra seniausiai gyvenantis Zuikose. Be to, jų gyslomis teka ir kaimo pavadinimo bendraautoriaus Zuikos kraujas. Bet apie viską iš pradžios. Zabulevičių pavardė mūsų krašte turėjo įvairių atmainų. Tai Zybalas, Zybalevičius, Zabielavičius, Zabolevičius, Zabalevičius, Zabulis. Visi iš to paties kelmo.
Šiais keliais vaiko žodžiais pasakyta tiek daug. Juose telpa visas gyvenimas. Gal nebūtų per daug nuostabos, jei tai būtų darnioje šeimoje augančio vaiko žodžiai, skirti juo besirūpinančiam tėvui. Bet kai žinai, kad šie žodžiai skirti vyrui, kuris pašventė savo gyvenimą netekusiems biologinio tėvo globos ir meilės vaikams, jie įgyja visai kitokią prasmę ir svarbą.
Visi esame girdėję apie Gineso rekordų knygą, kurioje registruojami pasaulio rekordai, dažnai patys keisčiausi. Savo akimis pamatyti, kaip gimsta pasaulinis rekordas – retas malonumas. Praėjusį šeštadienį šalia Druskininkų, Jaskonių kaime esančioje kaimo turizmo sodyboje „Ignė“, priklausančioje Strigailiškio „Romnesai“, toks rekordas gimė – buvo iškeptas aukščiausias ir sunkiausias pasaulyje šakotis.
Ignalinos rajono „Padysnio“ medžiotojų būreliui priklausantys medžiotojai išsiskiria kaip netradicine veikla užsiimantys ir drąsiai stereotipus laužantys gamtos mylėtojai. Kad šie medžiotojai labai aktyviai bendradarbiauja su vietos bendruomene ir ją palaiko tiek moraliai, tiek materialiai – jau rašėme ne kartą. Bet, kad eidami į medžioklę ant peties jie nešasi ne tik šautuvą, bet ir fotoaparatą ar videokamerą – daugeliui naujiena.
Tikriausiai nieko nenustebinsi pasakydamas, kad kiekvienai parduodamai prekei pardavėjas turi taikyti garantiją ir prekei sugedus ar „išlindus“ defektui, pardavėjas savo sąskaita turėtų nekokybišką prekę suremontuoti ar pakeisti ją kita, kokybiška preke. Tačiau ką daryti, jei prekės garantinis laikotarpis pakankamai trumpas (savaitė ar mėnuo)?
Nuo šių metų įsigaliojo nauji reikalavimai valgomiesiems pieniškiems ledams, kurių sudėtyje yra pieno riebalai ir baltymai. Anksčiau į juos buvo galima dėti augalinių riebalų, o įsigaliojus naujam teisės aktui (Žemės ūkio ministro 2013-09-20 įsakymui Nr. 649), šių rūšių leduose pieno riebalų negalima keisti jokiais augalinių riebalų mišiniais. Vienas pagrindinių tokių ledų komponentų turi būti saldi, šviežia grietinėlė.
Gyvenime būna situacijų, į kurias neįmanoma žiūrėti be humoro – priešingu atveju vienintelis tavo gyvenimo palydovas gali tebūti nuo nepakeliamos įtampos apnikę ligos. Kai diena iš dienos matai aplink kerojantį absurdą, visišką apatiją ir neįmanomas paaiškinti anomalijas, už kurių keistai šypsosi žmogaus kūnuose merdėjantys, alkoholyje permirkę „minedai“, jau seniai virtę imbecilais, apima beviltiškumo jausmas.
Gegužės 17 d., minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, Švedriškės kapinėse perlaidoti trys nežinomi partizanai, žuvę Miškiniškės vienkiemyje 1944 m. gruodžio 28-osios naktį (išsami jų žūties istorija ir aplinkybės aprašytos gegužės 15 d. MI numeryje). Nors kovotojai liko nežinomi ir giminės nedalyvavo, tačiau žmonių, kaip niekad, buvo itin daug.
Pačiu gražiausiu metų laiku – pavasarį, gegužės vidury, jau pasveikinus Motinas ir laukiant Tėvo dienos, švenčiama Šeimos diena. Šeima – tai trys, kartais – keturios kartos, tai namiškiai, susirenkantys prie bendro stalo, jaukaus židinio ugnelės, kur išklausoma kiekvieno nuomonė, tvyro laimės atmosfera. Tai mamos lopšinė, rūpestingo tėčio glėbys, senelės numegztos kojinės, senelio iš miesto parvežtas kiškio pyragas… Visiems mums reikia šeimos, todėl Šeimos šventė Vidiškių gimnazijoje tapo tradicine, o forma kasmet keičiasi.
Pradžioje norėčiau truputį papasakoti apie Zuikų kaimą. 1720 m. čia gyveno 4 šeimos: Bezdaliai, Čepukėnai, Kožemiakos ir Zuikos. Kaimas nedidelis ir jo pavadinimas neabejotinai kilęs nuo Stepono Zuikos šeimos. Tai buvo įprasta tais laikais, kai kaimams pavadinimai buvo suteikiami pagal gyventojų pavardes. Seniausias įrašas apie Zuikas sako, kad Petro Zuikos ir Katerinos šeimoje 1706-9-12 gimė duktė Ona Kūma Kristina Adomaitė iš Zuikų.
Nuo žiedų lūžta obelų šakos, visuose sodo kampeliuose trykšta pavasario gyvybė, o mes, su dėde Jonu, ramiai kalbamės apie riedantį gyvenimą. Ir primena jis man Vinco Krėvės skerdžių Lapiną. Ramus, šviesaus žvilgsnio, su tvirtais argumentais apie žemiškos būties sąvokas.
